Trilypis pasienis – paribio istorija be pabaigos

Trilypis pasienis lieka erdve, kur socialinės normos turi vietinę reikšmę ir kur sienos ne tik kad nenutraukia intensyvių ekonominių bei kultūrinių mainų tarp savarankiškų šalių, bet netgi juos stiprina, kurdamos šešėlinį, į valstybes padalinto pasaulio nepripažįstamą, bet juo besinaudojantį socialinį darinį.

Trilypis pasienis lieka erdve, kur socialinės normos turi vietinę reikšmę ir kur sienos ne tik kad nenutraukia intensyvių ekonominių bei kultūrinių mainų tarp savarankiškų šalių, bet netgi juos stiprina, kurdamos šešėlinį, į valstybes padalinto pasaulio nepripažįstamą, bet juo besinaudojantį socialinį darinį.

Pasienio ruožas – tai liminali erdvė, kur iškreipiamos, apverčiamos ar panaikinamos taisykles palaikančios socialinės struktūros, tarp jų ir valstybė. Čia „civilizacija“ susiduria su „barbarybe“.

Nesvarbu, ar tai būtų JAV „lau­kiniai vakarai“, aukso ieškotojų kolonijos Amazonės džiunglėse, ar šių dienų „niekieno žemės“ konfliktų zonose. Šiuolaikinė valstybė stengiasi įtvirtinti tolygų savo galios režimą visoje vientisoje šalies teritorijoje, o pasienio erdvę, kurios negali kontroliuoti, supa­prastina į aiškiai žemėlapyje ir peizaže nubrėžtą liniją.

Suvereniteto paribiai

Trilypis pasienis (isp. Triple Fron­tera) – tai Pietų Amerikos regio­nas aplink Iguazú ir Paraná upių santaką, kur susiduria trys valstybės: Argentina, Brazilija ir Paragvajus. Tarptautinės bendruomenės žvilgsnis į jį nukrypo po rugsėjo 11-osios išpuolių, kai vienas JAV Valstybės departamento leidinių paskelbė įtarimus, kad vietinė musulmonų bendruomenė finansuoja teroristines organizacijas Artimuosiuose Rytuose.

Tai nebuvo pirmasis kartas. Kai 1994 metais Buenos Airėse buvo susprogdintas žydų bendruomenės centras AMIA, jau tuomet buvo spėjama, kad sprogmenys į Argentiną pateko per pralaidžias sienas su Brazilija ir Paragvajumi. Prabėgus daugiau nei penkiolikai metų, įrodymų vis dar nėra ir byla lieka neišspręsta. Bet mitai apie organizuoto nusikalsta­mumo rojų „akytame“ Trilypiame pasienyje įsitvirtino.

Tiesa ta, kad valstybių sienos šiame regione visuomet buvo lanksčios. Pirmasis šio regiono, kuriame istoriškai gyveno Guaraní gentys, padalijimas įvyko 1494 metais, kuomet Tordesiljo sutartimi Ispanija ir Portugalija nubrėžė ribą tarp savo kolonijų Pietų Amerikoje. Tačiau realybėje ši linija nesuvaidino dide­lio vaidmens. XVII a. ir XVIII a. atvykusiems jėzuitams sienos taip pat nebuvo reikšmingos. Savo misijose jie telkė Guaraní, versdami juos į krikščionių tikėjimą, bet kartu ir saugodami nuo braziliškųjų ban­deirantes – vergų pirklių, ieškančių darbo jėgos plantacijoms. Nei jėzuitai (kol Ispanijos karalius, įtardamas, kad Ordinas slaptai kuria savo suverenią valstybę, jų neišvijo iš savo kolonijų 1773 metais), nei bandeirantes, nei patys Guaraní nebuvo teritorinės valstybės piliečiai.

Tad tai, kas dabar sudaro pasienio tarp Argentinos ir Brazilijos regioną, liko retai apgyvendintomis ir izo­liuotomis žemėmis, nutolusiomis nuo ekonomiškai geidžiamų sidabro kasyklų Andų kalnuose, politinių centrų Limoje ir, vėliau, Buenos Airėse bei portugalų gyvenviečių ir plantacijų Atlanto vandenyno pakrantėse.

Tai – paribys (ang. frontier), kaip jį 1987 metais apibrėžė politinis geo­grafas John Robert Victor Prescott. Ne sienos linija (ang. boundary arba borderline), bet zona, skirianti gyvenamąsias ir neapgyvendintas (bent jau iš kolonijinių valstybių perspektyvos) teritorijas, nepatenkanti po politinių vienetų, kuriuos ji atskiria, hegemonine kontrole. Tai pereinamoji erdvė, kur žmonės ir institucijos šimtmečius buvo formuo­jamos jėgų, nepažįstamų kolonijų centruose. Trilypis pasienis buvo to­kia marginalinė erdvė, kur suverenios ispanų ir portugalų galios buvo silp­nos ir persidengiančios, kaip ir Bene­dict Anderson, Clifford Geertz bei Thongchai Winichakul aprašytuose Pietryčių Azijos kraštuose, kur istoriškai valstybės teritorija nebuvo pastovi, kur vietoj stabilių sienų buvo slankiojantys kontūrai, kur vieno valdovo galia išnykdavo horizonte, pamažu susiliedama su kylančia kai­myninio suvereno galia.

Teritorinės valstybės rimai ir nerimai

XIX a. visos trys šalys paskelbė nepriklausomybę (Argentina – 1810 metais, Paragvajus – 1811 metais, o Brazilija – 1822 metais), bet tik po daugiau nei šimtmetį trukusių karų bei arbitražo buvo nustatytos dabartinės valstybių sienos. Teritoriniu pagrindu apibrėžtų valstybių atsiradimas reiškė naują galios supratimą. Ji tapo neatskiriama nuo vientisos, linija apjuostos teritorijos. Galia nebebuvo kylanti ar spinduliuojanti iš sostinės pakraščių link. Ji buvo tolygiai paskleista virš teritorijos, kur perimetras ir centras pateko po tokiu pačiu režimu. Valstybės suverenitetas baigėsi ant sienos. Teorijoje tik valstybė – ir tik viena valstybė – gali turėti legitimų fizinės jėgos monopolį kaip konkrečios teritorijos valdymo priemonę. Tai Max Weber valstybės apibrėžimo pagrindas.

XX a. antroje pusėje, kaip daugu­ma Pietų Amerikos valstybių, Argen­tina, Brazilija ir Paragvajus pergyve­no įvairius autoritarinius režimus, praktikavusius nacionalinio saugumo doktrinas. Į valdžią atėjus Juan Domingo Perón, Argentina nutarė netiesti kelių ir nestatyti pramoninės reikšmės objektų, palikdama sieną su Brazilija kaip sanitarinį kordoną galimo karo atveju. Generolų val­doma Brazilija vykdė „gyvų sienų“ politiką, siųsdama migrantus ap­gyvendinti pasienį su Paragvajumi. Abiejose tarpvalstybinės ribos pusėse įsikūrę vadinamieji braziguayos (bra­zilai – paragvajiečiai) dabar tapo didele Paragvajaus vidaus problema. Ilgametis Paragvajaus diktatorius Alfredo Stroessner leido brazilams statyti Itaipú hidroelektrinę ant Paraná upės ir Trilypiame pasienyje suplanavo Ciudad del Este, kuris tapo šios žemyne įkalintos šalies var­tais į Braziliją ir į pasaulį.

Visos trys valstybės, vykdyda­mos savų pasienio ruožų apgyven­dinimo politiką, kvietė imigrantus. Į argentinietišką Misioneso provinciją, įskaitant ir pačiame pasienyje įsikūrusį Puerto Iguazú, kartu su tradiciniais imigrantais iš Italijos bei Ispanijos vyko daugiausia vokiečiai, lenkai bei ukrainiečiai. Tuo tarpu Brazilijos Foz do Iguaçu ir Paragva­jaus Ciudad del Este įsikūrė gausios imigrantų iš Azijos grupės. Bent 5 tūkst. naujakurių atvyko iš Taiva­no, Kinijos ir Korėjos. Netrūksta čia ir per aštuntąjį bei devintąjį dešimtmetį iš Sirijos, Libano, Irano bei Palestinos atvykusių arabų, kurių bendruomenę, įvairiais duomenimis, sudaro iki 20 tūkst. narių.

Besiverčiantys pralaidžiomis sienomis

JAV žurnalas „Forbes“ dar 1996 metais įvardino Ciudad del Este, kuriame elektrotechnikos prekės atleistos nuo mokesčių, kaip vieną iš trijų aktyviausių prekybos centrų pasaulyje, nusileidžiančiu tik Maja­miui ir Honkongui. Nors prekybos aukso amžiumi vadinamas paskutinis XX a. dešimtmetis, tačiau ir praėjus penkiolikai metų pervažiuoti tarp Brazilijos ir Paragvajaus nutiestą tiltą vis dar gali užtrukti keletą valandų. Kiekvieną rytą dešimtys tūkstančių žmonių – prekeivių ir pirkėjų – keliauja iš Brazilijos į Paragvajų. Namo į Foz do Iguaçu ten, kur aukštesnis pragyvenimo lygis, jie grįžta tik leidžiantis saulei. Ciudad del Este prekybos chaose klesti organizuotas nusikalstamumas: suklastoti produktai, banknotai ir net tapatybės, pinigų plovimas, ginklų bei narkotikų kontrabanda, prekyba žmonėmis. Būtent dėl to JAV ir įtarė, kad dalis grynųjų niekur nedeklaruojamų pinigų atvykėlių musulmonų iš čia siunčiami tokioms organizacijoms kaip „Hezbollah“.

Visų trijų pasienio miestų – Ciudad del Este, Foz do Iguaçu ir Puerto Iguazú – gyventojai naudo­jasi sienomis, dirbtinai padaliju­siomis istoriškai bendrą teritoriją, įgalinusiomis valiutų kursų ir kainų skirtumus. Ironiška, bet ekono­minio MERCOSUR bloko atsiradimas pasienio ruožo gyvento­jams tik sustiprino valstybių ribas. Pavyzdžiui, pagal naują režimą, argentinietiškojo Puerto Iguazú, mažiausio iš trijų miestų, gyventojai kaimyninėse šalyse gali įsigyti prekių tik už 50 dolerių per mėnesį. Be to, jiems draudžiama įvežti elektro­technikos priemones. Tad kompiu­teriai, plokščiaekraniai televizoriai bei mobilieji telefonai gabenami per sieną nelegaliai, duodant kyšius pasieniečiams ar slepiant prekes spe­cialiai kontrabandai pritaikytuose automobiliuose. Tokia mažos apimties kontrabanda, vadinama „skruzdėlių kontrabanda“, yra vietinis atsakas į sienų sukurtą nelygybę. Pigesni produktai – ar tai būtų vaisiai, ar fotoaparatai, ar benzinas – vi­suomet prasmunka pro „akytas“ sienas.

Dar neprašvitus į Argentiną plukdančiomis kanojomis Paraná upę kerta paragvajietės su bananų krepšiais, o į priešingą pusę keltu keliauja Paragvajuje registruoti mikroautobu­siukai, gabenantys Argentinos sub­sidijuojamo aliejaus dėžės. Pasienio kontrolę ant Argentiną ir Braziliją jungiančio „Tancredo Neves“ tilto vyk­dantys muitininkai stabdo autobusus, kurių keleiviai po sėdynėmis slepia video kameras ir narkotikus, vežamus į Iguazú, bei automobilius su dvigubais kuro bakais, išvežančius iš to paties Iguazú pigesnį benziną į Braziliją.

Trilypio pasienio etikos kodeksas

Valstybių skirtumais Trilypio pasienio gyventojai manipuliuoja savo kasdienėje veikloje. Nei teritorinių ribų atsiradimas, nei vėlesnis jų stiprinimas, įkuriant muitinę bei pasų kontrolę, nepanaikino dinamiško pasienio ruožo ypatumų. Ir visgi, sienos lanksčios ir pralaidžios ne visiems, o tik tiems, kas žino vietos etikos kodeksą ir yra šios išskirtinės socialinės sistemos dalis.

Kai 2007 metais skandalingos tiriamosios žurnalistikos laidos rengėjų komanda atvyko iš Bue­nos Airių su kameromis, siek­dami parodyti, kokios pralaidžios Argentinos sienos, ant upės juos tuoj pat sugavo žandarai ir ap­kaltino nelegaliu sienos kirtimu. Dauguma gyventojų, vos paklausti apie organizuoto nusikalstamumo pavojų Trilypiame pasienyje, nus­ijuokia, kad regione įsikūrusios visos Argentinoje egzistuojančios ginkluotosios pajėgos, tad smur­tas jiems nepažįstamas. Bet kai Hernán Lopez Echagüe, žymus argentiniečių žurnalistas, parašė knygą apie tai, kaip žandarai ir prefektūros pareigūnai patys organizavo kontrabandą, Iguazú miesto taryba jį paskelbė persona non grata.

Vietinė socialinė sistema atmeta bandymus įtraukti ją į visuotiniais įstatymais paremtą valstybės režimą. Ji šaiposi iš šiuolaikinės valstybės teorijų apie teritorinį suverenitetą ir įtvirtintą galios perimetrą. Forma­liai priklausantis trims skirtingoms šalims, Trilypis pasienis lieka erdve, kur socialinės normos turi vietinę reikšmę ir kur sienos ne tik kad ne­nutraukia intensyvių ekonominių bei kultūrinių mainų tarp savarankiškų šalių, bet netgi juos stiprina, kur­damos šešėlinį, į valstybes padalinto pasaulio nepripažįstamą, bet juo besinaudojantį socialinį darinį. Pasienio ruožai neišnyko, bet tapo nelegalūs – su visais iš to kylančiais privalumais ir problemomis.

Straipsnis parengtas remiantis 2010-2011 m. Trilypiame pasienyje atlikto socialinės antropologijos disertacijos lauko tyrimo metu surinkta medžiaga.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.