Nuolatinis istorikų bei politikų noras atrasti perskyrą tarp Rytų ir Vakarų visuomet prasideda nuo prieš daugiau nei du tūkstančius metų prasidėjusio padalijimo į civilizuotą ir barbarišką pasaulius.
Lietuvoje turime net du geografinius objektus, susietus su Europos padalijimu. Tai geografinis Europos centras, esantis Vilniaus rajone ir turintis pretenzijų bent jau geografiškai Lietuvą priskirti ne tik centrinei Europai, bet net ir pastatyti į patį centrą. Kitas objektas – į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą įtrauktas Struvės geodezinis lankas, besitęsiantis nuo Juodosios jūros iki Arkties vandenyno, kartais sutapatinamas su riba tarp Rytų ir Vakarų Europos. Abu šie objektai žymi nuolatines pastangas Europą dalinti ir įvardinti, padalintoms teritorijoms priskiriant ekonomines, politines ir kultūrines reikšmes. Neretai tokie bandymai virsta materialiomis sienomis ir kognityviais tokių sienų įtvirtinimais. Prieš porą metų Europa šventė vieno tokių konstruktų – Berlyno sienos – griuvimo dvidešimtmetį.
Materialų padalijimą – sienas – galime išardyti, bet ar galime dekonstruoti žmogiškojo mąstymo elementą ir nuolatinį kategorizavimą į Rytus/ Vakarus, pažengusius/atsilikusius, blogus/gerus? Juk Berlyno siena – ne tik fizinis žmogaus darbo konstruktas, bet kartu ir politinės žmogaus minties rezultatas. Fizinė siena išreiškė Europos padalijimą, kuris nedingo tai sienai išnykus.
Viena pirmųjų perskyrų gimė iš pačios Europos sienų paieškų. Senovės graikai padalino pasaulį, kai savo žemyną geografiškai atskyrė nuo kitų. Graikų pasaulėvaizdis susidėjo iš trijų dalių – Europos, Afrikos ir Azijos. Ir nors graikai žinojo apie egzituojančią perskyrą tarp Europos ir Azijos (Afrikos atskyrimas nuo Europos buvo žymiai paprastesnis dėl Viduržemio jūros), jų nedomino nepažįstamos žemės nei Europos Šiaurėje, nei Rytuose. Tačiau graikai negyveno „Europos ribose“, esminis jų pasaulio suvokimas buvo diktuojamas graikiškosios civilizacijos elemento. Tą ribą galime įvardinti kaip ribą tarp civilizuoto graikiško pasaulio ir likusios jo dalies – Kitų (barbarų), kurių graikai nesuprato. Šis iš graikų perimtas pasaulio padalijimas dar ilgai dominavo Europos geografiniame pasaulėvaizdyje. Vienas tokio pasaulio matymo pavyzdžių yra viduramžių T-O žemėlapiai, vėlesniais amžiais tapę ne tiek geografijos, kiek meno įrankiais.
Šią graikų sukurtą skirtį išlaikė ir Romos imperija, tik romėnai tokį civilizacinį padalijimą materializavo akmenine siena – Limes Romanus, civilizaciją skiriančia nuo barbarizmo. Jei prieš šešiolika ar septyniolika šimtmečių keliautume iš Budos į Peštą (kitaip tariant, pėstute kirstume dabartinę Vengrijos sostinę), būtume priversti palikti romėnišką „kultūringą“ pasaulį ir atsidurtume necivilizuotose barbarų žemėse. Ieškoti šios skirties pasikartojimų vėlesnėje Europos istorijoje būta ne vieno bandymo, nors, kaip pastebi Normanas Davisas, Budapešto ekonomikos universitetas (modernusis civilizuotumo elementas) ir pastatytas būtent buvusioje barbariškoje miesto dalyje.
Romos imperija Europą dalijo į tris dalis: žemes, kurių niekada nepasiekė imperija (kaip Lenkija ar Airija), imperines žemes šiaurėje už Alpių kalnų ir labiausiai lotyniškų institucijų ir mažiausiai germanų išpuolių paveiktas žemes Viduržemio jūros regione. Tokiu būdu viena dabartinės Vokietijos dalių atsidūrė kitoje pusėje, už Limes Romanus. Ši perskyra, kurią vėliau pakartojo ir Napoleono frontas, einantis palei Reiną, tapo riba, dalijančia Vokietiją į dvi dalis, taigi ir Rytų, ir Vakarų perskyra, nors ji niekada nesutapo su Šaltojo karo Europos padalijimo ribomis.
Vis dėlto, vieno iš geopolitikos „tėvų“ sero Halfordo Mackinderio nubrėžta linija, nuo Adrijos iki Šiaurės jūros, paliekant Nyderlandus ir Veneciją Vakarų Europai, o Berlyną ir Vieną – Rytų, dalijanti Europą į rytinę ir vakarinę dalis, labai panaši į Limes Romanus. Pagrindiniu Rytų Europos elementu Mackinderis laikė nuolatinį Vokietijos norą dominuoti slavų žemėse. Jo nuomone, Prūsija ir Austrija buvo vokiečių užimtos ir daugiau ar mažiau prievarta „teutonizuotos“ teritorijos. Ši Mackinderio skirtis pavertė Rytų Europą strateginiu objektu, kurio kontrolė būtina norint dominuoti pačioje Vakarų Europoje. Nuolatines aspiracijas ją kontroliuoti Mackinder’is priskyrė tiek Rusijai, tiek Vokietijai. Atrodo, kad Rytų/Vakarų Europos perskyros, nulemtos kintančios politinės situacijos, itin svarbios vienu aspektu – Centrinės Europos klausimo iškėlimu.
Centrinės Europos, istorijos tėkmėje vis išnykstančios tarp Europos pa(si)dalijimų, atsiradimą būtų galima sieti ir su Romos Imperijos žlugimu, kuomet esminį vaidmenį ėmė vaidinti centro – periferijos distinkcija. Būtent buvusioje Romos imperijos teritorijoje susikūrė didieji viduramžių miestai; toks daugybės centrų kūrimas vienoje teritorijoje, Steino Rokanno pavadintoje „miestų juosta“, komplikavo vieno galingo centro atsiradimą. Todėl centrinių/kertinių žemių kūrimas buvo žymiai lengvesnis už šios juostos ribų.
Fragmentuota vidurinė miestų ir mažų valstybėlių dalis ilgus šimtmečius buvo nuolatinė kovų arena – pradedant Karoliu Didžiuoju ir baigiant Bismarcku. Vienintelis sėkmingas, nors ir trumpalaikis Karolingų imperijos bandymas atkurti Romos imperiją ir suvienyti šias teritorijas 843 metais baigėsi Imperijos subyrėjimu į vakarinę Frankų žemių dalį ir rytinę Šventosios Romos imperiją, viduryje paliekant Lotaringiją, kurioje vis susikirsdavo šių dalių interesai. Steinas Rokannas tokias teritorijas, kurios buvo nuolatinė dominuojančių centrų arena, tačiau niekada nebuvo visiškai integruotos nei į vieną iš jų, pavadino „susidūrimo teritorijomis“. Tokia teritorija galima įvardinti ir vokiečių – lenkų susidūrimus, kurie siekė ir Lietuvos sienas.
Žvelgiant į Europos istoriją ir geografiją iš dabarties perspektyvos, pastebėsime, kad toji centrinė Europos dalis vėliau tapo vokiškosios ir rusiškosios kilmės centrų konflikto zonomis ir nuolatiniu dalybų objektu. Būtent Prūsijai, Rusijai ir Austrijai pasidalijus šias teritorijas XVI – XVII amžiaus Europoje, atsirado imperinė sistema, kurios kulminacija galime laikyti Vienos kongresą. Vėlesniais amžiais, išnykus Habsburgų ir Hohencolernų priešpriešai, iškilo Vokietijos – Rusijos perskyra, kurios rezultatu galime laikytis du pasaulinius karus.
Centrinės Europos dalies svarbą liudija nuolatinis noras ją padalinti ir valdyti. Tačiau toji nehomogeniška Europos dalis vien todėl pati savaime netampa vieningu dariniu. Vidinės Centrinės Europos linijos, nagrinėjant jas istorijos tėkmėje, prašosi dar vieno atskyrimo: Europos padalijimo į Rytinę, Vakarinę, Rytų – Centrinę ir – Centrinę dalis. Nes šiose iš dalies fizinės, iš dalies geografinės vaizduotės sąlygotose perskyrose visų pirma atsispindi persipynusi Europos ribų istorija, prisidėjusi prie pačios Europos idėjos supratimo kaitos. Idėjos tokios Europos, kuri pati savaime talpina ne vieną pa(si)dalijimo idėją ir jo reikšmę.