Švietimas yra vienas galingiausių tam tikro tipo atminties naratyvo perdavimo ir įtvirtinimo kanalų. C. Harvey „From Next to Nothing“
Ilgą laiką buvusi padėta į psichologijos ir asmenybės studijų „stalčiuką“, atmintis vis labiau įsitvirtina kaip socialinių mokslų objektas. Kodėl atsimenama kolektyviai ir kas suinteresuotas tam tikru būdu prisiminti praeitį? Kas ir kaip prisimena, ką pamiršta, o kieno atmintis laikoma „klaidinga“? Užduodant šiuos klausimus, neabejotinos istorijos tiesos ir tokios sąvokos kaip „tradicija“ ar „tęstinumas“ gali išklibti. Atminties studijos parodo, kaip kolektyvinę prasmę, kurios neįprasta kvestionuoti, sukuria įvairūs objektai, ritualai ir švietimas.
Švietimas yra vienas galingiausių tam tikro tipo atminties naratyvo (pasakojimo) perdavimo ir įtvirtinimo kanalų. Taip yra dėl kelių priežasčių: pirma, jis prasideda nuo jauno amžiaus, antra, jis susieja įvairiausių mokslinių įrodymų ir vertybinio ugdymo mokymą. Viena vertus, deklaruojami objektyvių žinių siekiai. Antra vertus, visuotinai sutarta, kad švietimo paskirtis – paruošti individus gyvenimui tam tikroje visuomenėje ar, kaip pastebėtų Pierre’as Bourdieu, gyvenimui viduriniojoje klasėje. Švietimo sistema paima kalbėjimo būdus, skonius ir pomėgius, būdingus viduriniajai klasei, ir juos universalizuoja, pristatydama kaip neginčijamus išsilavinimo, estetinio skonio ir objektyvaus žinojimo standartus.
Tapatybės ribos švietime
Viena iš švietimo funkcijų – įtvirtinti „civilizuoto“ pokalbio standartus, tarkime, kad ir istorijos išmanymas mokyklos nubrėžtose ribose. Išmokdami tam tikrus faktus ir pasakojimus, teigiame savo klasinę ir politinę tapatybę, nustatome ribas, kas įeina į „mūsų“ istoriją. Visuomenė pasirūpina sugėdinti ar tam tikru būdu suklasifikuoti („blondinė“, „gezas“, „senis/ė“) tuos, kas, pavyzdžiui, su nuoširdžia nuostaba viešumoje paklaustų: „O kas tas Homeras?“, arba prisipažintų: „Niekada negirdėjau apie Saulės mūšį“. Užtat jei nežinote, kas yra Sonni Ali, nieko baisaus – klausimas, ar apie jį žinote, Europos visuomenėse greičiausiai nebus nė suformuluotas (ta proga „pagooglinėkite“).
Oficiali istorinių įvykių interpretacija užtvirtina jų svarbą ir kartu brėžia politinės bendruomenės ribas, nes dažnai yra daug būdų interpretuoti tą patį faktą. Taigi būti lietuviu, be kita ko, reiškia žinoti Žalgirio mūšio datą (priešingai nei, pavyzdžiui, būnant vokiečiu, kurių švietimo sistema šios datos nesureikšmina) ir Žalgirio mūšio naratyvą: tai svarbus istorinis mūšis, istorinė Lietuvos pergalė, kuria būtina didžiuotis. Žinojimas apie šį mūšį ir teigiamas LDK ir sąjungininkų pergalės jame vertinimas brėžia politinės bendruomenės ribas ir veikia mobilizuojančiai.
Pasakyk, ką atsimeni, – pasakysiu, kas tu
Taip istorijos mokymas dalyvauja kituose kolektyvinės atminties procesuose, kuriuos tyrinėjo atminties studijų klasikai, tokie kaip Maurice’as Halbwachsas, Pierre’as Nora ir Paulas Connertonas. Atminties tyrėjai atkreipė dėmesį į tai, kad dominuojantį atminties naratyvą tam tikrame politiniame vienete ar bendruomenėje palaiko ritualai, įvairūs ženklai viešojoje erdvėje (paminklai, pavadinimai ir pan.), muziejai ir kitos specializuotos institucijos.
Visa tai savaime aišku ir nereikalauja susimąstyti, jei tik mokėtės mokykloje.
Lygiai taip pat švietimu brėžiamos europietiškos tapatybės ribos, kurios reguliuoja turistų srautus, nurodydamos, kurie objektai yra svarbūs ir lankytini. Antikos muziejai, modernizmo dailė ar krikščionybės istorijoje svarbūs statiniai klasifikuojami kaip tas bendras europietiškas pagrindas, kurio galima ieškoti kiekvienoje šalyje. Bent bazinis Europos istorijos išmanymas leidžia žinoti arba numanyti, kokio laikotarpio karaliai ir karvedžiai vaizduojami paminkluose.
Standartinis europietiškas istorijos naratyvas sukurtas imperijų ir iš jų išsirutuliojusių politinių vienetų istorijos pagrindais. Paprastai pradedama nuo senovės Egipto, kurio istorija esą nutrūksta, kai jis „prarandamas“ iš Antikos imperijų orbitos (graikų – romėnų). Europietiškos tapatybės pagrindais laikomi graikų miestai ir romėnų imperija, kurios užgrobtos teritorijos aktualios tiek, kiek priklausė šiam politiniam vienetui. Apie buvusias Bizantijos teritorijas nebesimokome
Tęsiant Žalgirio mūšio pavyzdį, mokymasis apie jį mokykloje leidžia suprasti, kodėl, pavyzdžiui, pagrindinėje Kauno gatvėje stovi metalinis rūstus karžygys, po kurio kojomis – keturi nusikamavę vyrai.
nuo to laiko, kai jos atitenka Osmanų imperijai – istoriniam „Kitam“. Šis struktūruotas istorinis pasakojimas vaizduoja, tarsi visa ši Vidurio Rytų ir Viduržemio jūros baseino senovės istorija sklandžiai sutekėtų į Europą, o jos natūralus tęsinys – vokiečių, prancūzų tautų istorijos, o ne, tarkime, egiptiečių, sirų ar gruzinų. Toks „civilizacijos“ istorijos įsivaizdavimas pagrindžia, kodėl Vakarų Europos muziejuose su pasididžiavimu eksponuojamos iš Egipto pavogtos senienos.
Atitinkamai Lietuvos istorijoje aktualiais laikomi dabartinės Baltarusijos teritorijoje nutikę įvykiai, bet mokykloje nesimokome, ką „veikė“ Baltarusija tuo metu, kai „susitraukusi“ Lietuva XX a. prpradžioje kovojo dėl nepriklausomybės.
Ar „sukonstruota“ reiškia „sumeluota“?
Atminties studijos, kaip ir panašūs mokslai, kuriuose populiari konstruktyvistinė prieiga, dažnai susiduria su kritika, jog taip pat kuria tam tikrą pasakojimą, nors ir nepriimtiną daliai visuomenės. Taip jie gali tapti tuo, ką neretai kritikuoja, -išsilavinusios viduriniosios klasės kalbėjimo ir kodų dalijimosi būdu. Tačiau kritika taip pat pražiūri, jog atminties studijos nesiekia įrodyti, kad tam tikra atmintis yra dirbtinė ar ja būtinai manipuliuojama. Tiesiog atkreipiamas dėmesys, kad tam tikros interpretacijos ir atminties naratyvai yra daugiau ar mažiau sąmoningai palaikomi nuolatiniu darbu, o ne kyla iš prigimties ar gimsta spontaniškai.