Nejaugi Estija — Šiaurės šalis?

Estija nėra ir greitu laiku tikrai netaps Šiaurės šalimi. M. Sajekaitės nuotrauka

Estija nėra ir greitu laiku tikrai netaps Šiaurės šalimi. M. Sajekaitės nuotrauka

Dabartinis Estijos prezidentas Toomas H. Ilvesas dar būdamas Estijos užsienio reikalų ministru plačiai pagarsėjo pareiškęs, kad „Estija yra Šiaurės, o ne Baltijos šalis“. Tačiau ką reiškia būti Šiaurės šalimi ir ar mūsų pusbroliai estai tikrai turi pagrindo taip save vadinti?

Lankantis Olandijoje teko girdėti Utrechto universiteto profesoriaus paskaitą apie Europos regionus, kurioje Šiaurės Europa buvo pavadinta „socialistiniu rojumi žemėje“. Šis trumpas epitetas gana taikliai apibūdino Skan­dinavijos šalis (ir Suomiją), kadangi jose vyriausybės per biudžetus perskirsto nuo 50 iki 75 procentų bendrojo vidaus produkto, gyventojų ir verslo mokami mokesčiai yra labai aukšti, o valstybė yra sau prisiėmusi kaip niekur kitur Vakaruose platų viešųjų paslaugų ratą – taigi, turi visus socialistines valstybes charakterizuojančius atributus. Be to, čia beveik nėra tokio tipo valstybes kamuojančių ligų — ko­rupcijos lygiai labai žemi, infliacija irgi pažabojama, o valstybių ekonomikos išlaiko aukštus augimo tempus ir dinamiškumą. Šioms tendencijoms išsilaikant jau ne vieną dešimtmetį, Šiaurės šalys spėjo pasiekti labai aukštą išsivystymo lygį (pagal Žmogaus socialinės raidos indeksą (HDI) visos jos patenka į pirmąjį dvidešimtuką), o įtakingas JAV žurnalas „Newsweek“ Suomiją pripažino geriausia vieta gyventi visoje planetoje. Be socioekonominės dimensijos Šiaurės šalis charakterizuoja ir unikalus visuomenių tipas.

Pagal R. Ingleheart „Pasaulio ver-tybių žemėlapį“, šių valstybių visuomenėse dominuoja sekuliario­sios-racionaliosios ir saviraiškos – tai reiškia, jog nėra religinės ir rasinės prigimties skirčių, o valstybių ekono­minis modelis lemia, kad ekonominės skirtys irgi nėra didelės (pajamų nelygybę matuojančio Gini koefi­ciento reikšmė – viena mažiausių pas­aulyje). Tai garantuoja tvarų ir darnų šių visuomenių vystymąsi, o tai turi dvejopą poveikį: teigiamai atsiliepia vie­tos verslui, kadangi didelė visuomenės dalis yra įgijusi gerą išsilavinimą, vadi­nasi, gali atlikti aukštos kvalifikacijos reikalaujančias užduotis bei kurti nau­jas idėjas, be to, skatina konstruktyvias diskusijas ir bendradarbiavimą viešojoje sferoje: gilių skirčių visuomenėje nebu­vimas lemia, kad atskiri visuomenės segmentai mažai konfliktuoja tarpusavyje, o iškilusius nesutarimus siekiama spręsti ieškant visiems priimtino sprendimo.

Šiaurėms Šalims pavyksta suderinti darnų visuomeninį ir ekonominį vystymąsi su plataus masto valstybės vykdoma socialine rūpyba, geromisgyvenimo sąlygomis ir ekonominiu dinamizmu – šių aspektų sintezę ir galima pavadinti Šiaurės šalių modeliu.

Dabar žvilgtelėkime į pusbrolius estus. Pusbroliais juos galime vadinti todėl, kad, nors jie yra ne baltų, o finougrų tauta, tačiau su lietu­viais turi labai daug panašumų: mes ne tik esame mažos tautos, gyvenančios netoliese, ne tik ilgą laiką buvome panašioje geopolitinėje ir geokultūrinėje padėtyje, tačiau ne per seniausiai kartu atkūrėme savo šalių valstybingumą ir išgyvenome euroatlantinės integracijos procesus. Pastaruoju metu Lietuvoje ryškėja keista tendencija užmiršti šį principinį bendrumą tarp Lietuvos ir Estijos, o mažus ekonominius skirtumus, atsiradusius po krizės, labai išpūsti. Šiame kontekste ypač svarbu pabrėžti tai, kad Estija nėra ir greitu laiku tikrai netaps Šiaurės šalimi. Atsiribojant nuo grynai geografinių argumentų galima teigti, kad būti Šiaurės šalimi visų pirma reiškia savo valstybėje turėti veikiantį Šiaurės šalių modelį. Kol kas Estija pagal šį modelį gali pasigirti tik sąlyginiu ekonominiu dinamiškumu, o apžvelgiant visus kitus kriterijus, nuo Šiaurės šalių ji skiriasi radikaliai.

Estijos ekonominis modelis yra paremtas žemais mokesčiais, mini­maliomis socialinėmis paslaugomis bei minimaliu lėšų perskirstymu per valstybės biudžetą (Estijoje perskirs­toma vos 30% BVP), taigi, jis labiau primena liberalius JAV ar Didžiosios Britanijos, o ne socialistinius Šiaurės šalių ekonominius modelius. Pasirinkto ekonominio modelio dėka Estijoje sudaromos palankesnės sąlygos verslui bei užsienio investicijų pritraukimui, tačiau tokios visuomenės grupės kaip pensininkai, bedarbiai ar žmonės su negalia negauna pakankamai valstybės lėšų ir dėmesio, o tai sukuria socialinę atskirtį ir gilėjančias ekonomines skirtis visuomenėje – problemas, kurios sveti­mos Šiaurės valstybėms.

Be esančių ir ryškėjančių ekonominių skirčių, Estijos visuomenei darniai vystytis trukdo ir su rusų mažuma susiję klausimai. Rusakalbiai (t.y. visi žmonės iš buvusios Sovietų Sąjungos teritorijos, išskyrus latvius ir lietuvius) sudaro ketvirtį visų Estijos gyventojų. Ši mažuma susitelkusi Ta­line, kur sudaro beveik pusę miestiečių, ir rytinėje šalies dalyje, kur sudaro absoliučią gyventojų daugumą. Dėl to­kio geografinio atsiskyrimo (net Taline beveik visi rusakalbiai yra susitelkę ke­liuose mikrorajonuose) ši mažuma yra menkai integruota į Estijos visuomenę, nemoka valstybinės kalbos ir sunkiai varžosi darbo rinkoje. Atskirtį tarp šių Estijos visuomenės segmentų geriausiai iliustruoja tai, kad Taline susitikę estų ir rusų kilmės miesto gyventojai dažnai tarpusavyje bendrauja angliškai, nes tai yra vienintelė kalba, kuria jie gali susišnekėti. Estijos visuomenėje nuolat vyksta trintis tarp rusiškų ir estiškų jos segmentų, kurios kulminacija buvo 2007 metų riaušės dėl Bronzinio kareivio.

Jos labai aiškiai parodė, kad bandymas integruoti rusakalbius gyven­tojus į Estijos visuomenę didele dalimi buvo nesėkmingas, o pačioje visuomenėje žiojėja labai gilios skirtys tarp rusakalbės ir estiškos jos dalies, neleidžiančios šioms grupėms pasiekti sutarimo net pačiais fundamentaliau­siais klausimais, kaip kad rusakalbių asmenų teisės ir statusas Estijoje bei 1940 metų sovietų okupacijos ver­tinimas. Panašiems neramumams kilti kelias atviras ir dabar, kadangi nese­niai perrinkta A. Ansipo vyriausybė su rusakalbiais susijusius klausimus buvo linkusi spręsti vienašališkai – ig­noruoti šios grupės atstovų nuomonę ir nebandyti siekti konsensuso.

Taigi, Estija neturi atributų, pa­prastai priskiriamų Šiaurės šalims. Jos pasirinktas liberalus ekonominės raidos modelis ir sąlyginė politinės kultūros stoka neabejotinai daro ir dar ilgai darys Estiją artimesne kitoms dviems Baltijos šalims, o ne jų šiauriniams kaimynams. Ironiška, tačiau pagrindinė kliūtis Estijai tapti tikra Šiaurės šalimi yra pati šį siekį iškėlusi valdančioji partija, kuri teigia, kad neoliberalus raidos kelias yra vi­enintelis tinkamas Estijai ir neturintis absoliučiai jokių alternatyvų.

3 atsiliepimai apie straipsnį “Nejaugi Estija — Šiaurės šalis?

  1. Estija tikrai nėra šiaurės šalis,deja, ne dėl rusakalbių gyventojų. Jiems reikia daugiau laiko (dar 27-30metų) ir visos išvardintos problemos išsirutulios savaime. O vat kokia bus politinė santvarka ir ekonomikos strategija, yra LABAI svarbu. Padarius klaida, neįmanoma bus to pastebėti per trumpa laikotarpį ir 30metų periodo pabaiga dar atsitrauks.

  2. Kad esame Šiaurės šalis, lemia ne politinė santvarka ir ne ekonomika. Seniai metas Skandinavijos ir Baltijos valstybėms labiau formalizuoti bendras struktūras pagal formulę 5+3. Tada liks mažiau vietos pašalinių kišimuisi į mūsų regiono reikalus ir visokioms spekuliacijoms apie mūsų geopolitinę orientaciją.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.