Maištas apsiaustoje Europos tvirtovėje
Pamatinė ES yda ir yra, kad užuot vedama pirmyn aiškiod vizijos, ji visada buvo trumpojo laikotarpio nacionalinių sprendimų derinimo mechanizmas.
Vėjas nė nejudino Lietuvos Trispalvės tuščioje jūros krantinėje, Nicos Anglų promenados sumažintoje kopijoje, mieguistame Mantono kurorte. Balandžio viduryje, dar tik prasidedant turizmo sezonui, čia tvyrojo tokia turtingųjų priebėgos ramybė, kad nebūtų buvę įmanoma patikėti visai netoliese verdant vieną iš didžiausių pastarojo dešimtmečio Europos Sąjungos (ES) dramų.
Mantonas buvo pirmoji stotelė Pažadėtoje žemėje, į kurią žūtbūt stengėsi patekti minios imigrantų iš Šiaurės Afrikos, laikydami Italijos paskubomis išduotus pusmečio leidimus gyventi – taigi ir teisėtai keliauti po 27 Šengeno erdvės šalis. Prancūzija stabdė traukinius iš Italijos – ši vadino nematytą žingsnį „neteisėtu ir aiškiai pažeidžiančiu Europos principus“, – o tuos, kurie sugebėjo prasmukti, vilko iš vagonų, vedė į furgonus ir vežė atgal į Ventimilją, paskutinį miestelį Italijos pusėje.
Prie pat nematomos sienos, staiga virtusios labai matoma, transparantas skelbė „Ventimilja – vartai į Italiją, kur grožis neturi sienų“.
Vis padrikesnė sąjunga
Sienų atsisakymas ne šiaip laikomas vienu iš svarbiausių ES laimėjimų. „Savas“ – „svetimas“ visada buvo viena iš pagrindinių žmogaus būties per-skyrų. Idėja pripažinti „savais“ visus, atitinkančius „europietiškumo“ kriterijus – visų pirma neformalius, nujaučiamus, bet nuo 1993 metų dar ir juodu ant balto įrašytus Europos Bendrijos Kopenhagos vadovų tarybos išvadose, – atspindėjo įsitikinimą, kad Europa įžengė į postmodernų, postvestfalinį amžių. (Drauge, žinoma, kitus palikdama už „Europos tvirtovės“ mūrų.)
Europiečiai ilgai tikėjo kliše, kad Roberto Schumano vizija „aplenkė laiką“. Dabar atrodo, kad tai tiesa. Europos be sienų, kur visi „savi“, vizija vėl ima atrodyti beveik tokia tolima kaip prieš kelis dešimtmečius. „Lenkų santechnikas“ ir kiti barbarai -atvykėliai iš Vidurio Europos prancūzams, besididžiuojantiems elegantiška Europos integracijos idėja, tebėra ne ką mažiau „svetimi“ negu prancūziška kultūra nuo kūdikystės persiėmę tunisiečiai. „Išlaidūnai graikai“ vokiečiams, besididžiuojantiems solidžiausiais Europos finansais, paaiškėjo esantys kur kas labiau „svetimi“ negu už euro zonos pasilikę švedai, kuriuos jau svarstoma įtraukti į bendrą Šiaurės Europos valiutą.
Tai dar nereiškia, kad „vis glaudesnės sąjungos“ idėja laidojama. Priešingai: vienas iš realiausių kelių yra sienų atsisakymas ten, kur jos dar buvo. Sukandę dantis, dauguma Europos Sąjungos lyderių pavasarį pasirašė po Prancūzijos ir Vokietijos siūlymu vienodinti mokesčius ir kitas konkurencijos sąlygas, o iš euro krizės gali būti ieškoma išeičių nenoromis atiduodant Europos Komisijai galią leisti bendras obligacijas, spręsti dėl valstybės skolos dydžio ir gal net gelbėjimo paskolų. Dėl imigracijos irgi seniai svarstoma idėja vienodinti prieglobsčio politiką.
Nelaukiami, tačiau nesustabdomi
Tačiau tai, kas vyko balandį tarp dviejų ES įkūrusių šalių, prie vieno iš europietiškosios civilizacijos židinių, dar gerokai prieš Kristų graikų pavadinto pergalės deivės Nikės vardu, rodo kitą kelią. Jį šalys ima rinktis vis dažniau, ir refleksyviai – net jei tai prieštarauja pasirašytoms sutartims ir juolab Schumano idėjai.
„Visos sutartys neišvengiamai pasensta“, – konstatavo Italijos užsienio reikalų ministras Franco’as Frattinis ginčo su Prancūzija įkarštyje, kai Roma nuolat skundėsi, kad ES paliko ją vieną dorotis su imigrantų antplūdžiu.
Tarptautinės migracijos organizacijos duomenimis, vien per pirmąjį pusmetį Italiją ir Maltą pasiekė 42 tūkst. imigrantų – daugiau negu per visus 2008 metus, iki šiol laikytus rekordiniais. Pagal ES sieną kertančių imigrantų skaičių Italija aplenkė ilgametę rekordininkę Graikiją, bet pagal priimamų atvykėlių skaičių vienam gyventojui vis dar toli atsilieka nuo Švedijos. Mažiausiai 25 tūkst. atvyko iš prancūziškai kalbančio Tuniso.
Italijos sprendimas: pasinaudoti Šengeno sutarties interpretavimu, leidžiančiu dalyti laikinus leidimus gyventi, drauge įbrukti jiems bilietus iki Ventimiljos, ir tikėtis, kad gyventi prancūzakalbiai atvykėliai pasirinks Prancūziją. Pastarosios sprendimas: pasinaudoti Šengeno sutarties interpretavimu, leidžiančiu laikinai uždaryti sieną viešojo saugumo sumetimais, ir tikėtis, kad imigrantai supras esą nelaukiami.
Veiksminga, bet tik trumpam
„Savus“ atskirti nuo „svetimų“, pasinaudojusi proga, nusprendė ir Danija, atnaujindama muitinės patikrinimą pasienyje – formaliai nepažeisdama Šengeno taisyklių, bet priversdama keliautojus stabčioti, nors to ir mėginta atsikratyti jungiant šalis į bendrą kelionių erdvę. Šiaurės šalių policijos profsąjunga net įvardijo „svetimus“ – Baltijos šalių piliečiai esą įvykdo iki 80 proc. nusikaltimų, – ragindama atnaujinti sienų kontrolę. Pagaliau, bet kas, kas vyko iš Rygos į Vilnių ir buvo priverstas drauge su visais dviaukščio maršrutinio autobuso keleiviais iškrauti visą mantą, kad policijos šuo atrastų kelis kontrabandinių cigarečių pakelius viename iš krūvos nešulių, supras, kad sienos niekur nedingo net ir sąjungoje, besididžiuojančioje bendra muitų erdve.
Pastatyti sieną lengviau negu išspręsti problemas, juolab kai sprendimą gali lemti tolimi ir nekontroliuojami veiksniai (arba net ir kaimyninės ES narės sprendimai). „Nepaprastosios padėties akivaizdoje, pavyzdžiui, susidūrus su ekonomine krize arba imigracijos krize, lengva suprasti augantį protekcionistinių ar nacionalistinių jausmų patrauklumą. Toks požiūris gali būti veiksmingas, bet tik trumpuoju laikotarpiu“, – pareiškė ES pramonės ir verslumo komisaras Antonio’as Tajanis.
Politikai tendencijas žino – Europos Komisijos vertinimu, jei niekas nesikeis, darbingo amžiaus žmonių skaičius ES ims mažėti po trejų metų, o 2060 metais vieną pensininką turės išlaikyti nebe keturi, kaip dabar, o du dirbantieji, – bet laimėti rinkimus turi dabar.
„Savi“ ir „svetimi“ interesai
Pamatinė ES yda ir yra, kad užuot vedama pirmyn aiškios vizijos, ji visada buvo trumpojo laikotarpio nacionalinių sprendimų derinimo mechanizmas. Kitaip sakant, kad ir kokia patraukli buvo Schumano idėja, vyriausybės visada pirmiausiai gynė aiškius „savus“, o ne neaiškius bendraeuropinius interesus, o paskui mėgindavo ES forumų ir teisės rėmuose tai suderinti. Tiesiog dabar, kai Europa susidūrė su keliais milžiniškais iššūkiais vienu metu, tai tampa aiškiau negu bet kada: dėl imigracijos vyriausybėms padus svilina populiarėjančios antiimigrantiškos partijos ir įtampa socialinės apsaugos sistemoje, dėl euro – parlamentai, reikalaujantys garantijų, kad gelbėjimo paskoloms skirti pinigai nebus išmesti.
Gali būti, kad dvidešimtojo amžiaus kūdikis ES pasirodė nepritaikyta dvidešimt pirmajam. Nacionalinės valstybės (ir nacionalinės tapatybės) liko daugiau negu vien „įsivaizduojamos bendruomenės“ – vyriausybės gali priimti sprendimus palyginti greitai, aiškiai įsivaizduoja nacionalinius interesus ir be skrupulų atima iš viršvalstybinių darinių teisę spręsti, jei mato, kad taip naudingiau. Kai pagrindinės konkurentės pasaulyje irgi tebėra nacionalinės valstybės, globalioje ekonomikoje lankstumo stygius ir poreikis derinti 27 skirtingas vizijas ilgainiui gali atimti iš ES ir ekonominius pranašumus, kuriuos teikia milžiniška bendroji rinka ir vienodi standartai.
Todėl siena tarp Mantono ir Ventimiljos – tai nematoma, bet labai reali siena tarp įsivaizduojamosios bendraeuropinės tapatybės, kurios ES nespėjo paversti tikrove, ir per šimtmečius susiklosčiusios tvarkos, kur „savą“ nuo „svetimo“ skiria priklausymas nacionalinei bendruomenei.