Kodėl maištauja Lotynų Amerika?

„DGTX“ nuotrauka, „Deganti Alameda“. Čilė, 2011 m. rugsėjo 6 d.

„DGTX“ nuotrauka, „Deganti Alameda“. Čilė, 2011 m. rugsėjo 6 d.

2013 m. Brazilijoje praūžę įnirtingi maištai dėl brangiai atsieinančių sporto renginių, Čilės studentų protestai prieš švietimo sistemą, Indignados maištai Meksikoje, nukreipti prieš valstybės kovą su narkotikais (!) – rodosi, kad konfliktas yra neatskiriama Lotynų Amerikos dalis. Apie tai, kaip maišto tradiciją žemyne formavo dramatiška jo istorija ir kaip Lotynų Amerika maištauja šiandien, „Post Scriptum“ kalbasi su VU TSPMI dėstytoja bei Barselonos universiteto doktorante Ieva Giedraityte.

„tarnaitės veidas“ ir kitos tapatybės problemos

Jungtinių Tautų Vystymo programa (UNDP) 2013 m. Lotynų Ameriką pavadino kraštu, šiandien pasižyminčiu didžiausia socialine, politine ir kultūrine įtampa pasaulyje. I. Giedraitytė į tokias išvadas žiūri truputį skeptiškai: negi mes pamiršome Afriką? Jos nuomone, šiame žemyne situacija yra dar sudėtingesnė nei Lotynų Amerikoje.

Nepaisant to, socialinės įtampos Lotynų Amerikoje yra vertos atskiro nagrinėjimo. Kalbant apie šių įtampų ištakas, jų reikia ieškoti dar kolonijiniais laikais. „Lotynų Amerika yra žemynas, gimęs iš užkariavimo, o užkariavimas reiškia dalinę ankstesnio pasaulio žūtį. Tam tikrą kultūrinę traumą galima fiksuoti jau nuo šio proceso pradžios, o ypač nuo tada, kai nuolatinėmis užkariautojų sugulovėmis tapdavo indėnės ar juodaodės vergės, kurių pagimdyti vaikai tik retais atvejais būdavo pripažįstami tėvo. Šis maišymosi (isp. mestizaje) procesas buvo stipriai susijęs su prievarta,“ – teigia I. Giedraitytė.

Zapatistų Nacionalinė Išlaisvinimo armija arba tiesiog zapatistos – Meksikos Chiapas provincijoje įsikūrusi kairioji revoliucinė grupuotė. Zapatistos pasisako už indėnų teises bei savivaldą, jų kultūros išsaugojimą, gamtosaugą, lyčių lygybę. Ilgametis judėjimo lyderis Subcomandate Marcos neseniai buvo pakeistas Subcomandante Moises. Judėjimo įkvėpėjai – Emiliano Zapata, 1910 m. kilusios Meksijos revoliucijos lyderis, taip pat dažname zapatistų kaimelyje išvysi ir Ernesto „Che“ Guevara portretą.
Šiandien zapatistos neina į didesnį kontaktą su Meksikos valdžia, užtat yra tobulinama indėnų savivalda penkiose caracoles (neoficialiuose savivaldos vienetuose) Chiapas provincijoje. Judėjimas šiandien koncentruojasi į penkis prioritetinius projektus: sveikata, švietimas, agroekologija, politika bei informacinės technologijos.
Zapatistų judėjimą formavo ne tik kairiosios idėjos, bet ir majų visatos supratimas (kosmovizija). Šis požiūris teigia, kad visata yra sąmoninga esybė, o žmogaus tikslas – siekti harmoningo ir subalansuoto gyvenimo joje (tvaraus vystymosi ir gamtosaugos idėjos).

Vienišų motinų užauginti vaikai atspindi kultūrą, kurios šaknys yra ir senajame pasaulyje (indėnė motina), ir pavergtajame pasaulyje (užkariautojas tėvas iš Europos). Čia dar įsipaišo ir savą istoriją ir tradicijas įnešantys vergai iš Afrikos. Tokiu būdu, anot I. Giedraitytės, iškyla tapatybės problema, kai nebėra aišku, kas tu – europietis ar indėnas? Balta odos spalva, ypač elito sluoksniuose, ilgą laiką buvo ypatingai didžiuojamasi. Rasiniai skirtumai Lotynų Amerikoje gajūs ir šiandien: balta oda žymi civilizaciją, vakarietiškumą, tamsi odos spalva – neišsilavinimą, barbarybę ir pan. Ne vienoje regiono valstybėje šviesesnė oda reiškia ir aukštesnę socialinę padėtį.

„Visuomenės dalis, kuri turi jaustis pažeminta dėl europietiškų šaknų trūkumo, atsigręžia į savo išskirtinumą ir pradeda juo didžiuotis. Taip kyla įtampa tarp „baltojo elito“ ir „tamsių“ masių. Pavyzdžiui, neseniai Čilėje vykusiame muzikos festivalyje „Lollapalooza“ reperė Anita Tijoux kai kurių žiūrovų (tikėtina, aukštesnės klasės, nes bilietai į festivalį nėra pigūs) buvo pradėta įžeidinėti šaukiant „cara de nana“ (liet. auklės/tarnaitės veidas),“ – pasakoja dėstytoja.

„Baltajam“ elitui priešinasi ir kai kurie politiniai lyderiai: „Hugo Chavezas pabrėžė Venesuelos kaip nuo Vakarų nepriklausomos tautos statusą, atmetė provakarietišką elitą. Evo Moralesas ir Rafaelis Correa akcentuoja Bolivijos ir Ekvadoro senųjų (indėnų) kultūrų vaidmenį konstitucijoje, jų pasaulėžiūrą ir tradicijas. Ši etninė, kultūrinė, ideologinė skirtis, priklausomai nuo indėnų populiacijos dydžio, egzistuoja beveik kiekvienoje žemyno šalyje,“ – teigia I. Giedraitytė.

pirminių žaliavų eksporto įkaitai

Įtampas Lotynų Amerikoje sutvirtino ir jos ekonominės politikos istorija. Ilgą laiką žemynas buvo pirminių žaliavų (angl. raw materials) šaltinis metropolijoms. Tai Lotynų Amerikos šalims turėjo nemažai neigiamų pasekmių: nebuvo paskatų vystytis industrijai, gamybai šalies viduje. Ekonomikoje toks žaliavų eksportavimo poveikis žinomas Olandų ligos pavadinimu. Atgavus nepriklausomybę, liberalūs elitai skubiai integravo regiono šalis į pasaulio ekonomiką, deja, tuose pačiuose pirminių žaliavų eksporto rėmuose.

„Šalyse, kuriose nebuvo jokių institucinių tradicijų, politinis elitas lengvai tapo verslo elitu, godžiai saugančiu savo politines privilegijas. Tik kilus ekonominėms krizėms, pradėtos stiprinti vidinės ekonomikos, tuo pačiu smarkiai paplito ir nacionalizmas, skatinęs didžiuotis savo maišytomis šaknimis. Prasidėjus Šaltajam karui bei nepasiteisinus protekcionistinei politikai, daugelyje šalių pradėta taikyti liberalias reformas, paskatinusias žemyną specializuotis tame, kas istoriškai jam sekėsi geriausiai – pirminių žaliavų eksporte. Finansavimas socialinei sferai vėl buvo sumažintas,“ – teigia I. Giedraitytė.

Pašnekovės teigimu, tokie ekonominiai ciklai reiškia kelis dalykus: pirma, daugelyje šalių valstybė niekada nesugebėjo teikti pačių būtiniausių funkcijų ir žmonės turėjo organizuotis tam, kad jos efektyviai būtų užtikrintos (pvz., įrenginėjamos viešosios virtuvės skurdžiuose rajonuose, nepriklausomos mokyklos ir pan.). Taigi, atsirado socialinių organizacijų tradicija. Antra, socialinė nelygybė, ypač istorinė, pati savaime kelia didžiulę įtampą, visuomenės reikalavimus perskirstyti ekonominę ir politinę galią.

Esame huachos (cl. benkartai), našlaičiai, neteisėti, keistai susipynusių giminės linijų produktai. Kartais atsiradę per klaidą, kartais per skaistumą. Neteisėtumas, kurio bijoma ir kuris dėl to buvo pamirštas, apibrėžia mūsų pasaulėžiūrą.
Huachos porque somos huérfanos, ilegítimos, producto de un cruce de linajes y estirpes, a veces equívocos, a veces prístinos. Bastardía temida y por ello olvidada, ilegitimidad que conforma una manera de ver el mundo.
Sonia Montecino, „Madres y huachos“

Kitas dalykas – įtampa aštrinima iš užsienio. Vakarų kompanijos (iš pradžių britų, po to daugiausia amerikiečių) savo interesus Lotynų Amerikoje neretai gynė šantažu ir ginklu. Nuo XIX a. pabaigos iki XX a. vidurio JAV kariuomenė įsiveržė į regiono valstybes daugiau nei trisdešimt kartų. Ypač situacija paaštrėjo Šaltojo karo metais dėl tuometinės JAV paramos kariniams režimams ir pilietinių karų kurstymo Centrinėje Amerikoje.

regioniniai netolygumai

UNDP 2013 m. studijoje, nagrinėjančioje socialinę įtampą Lotynų Amerikoje, maištingiausiomis žemyno valstybėmis įvardytos Bolivija, Peru ir Argentina. Ramiausiomis šalimis laikomos Kosta Rika, Salvadoras ir, nepaisant studentų maištų, Čilė. Kas lemia konfliktiškumo netolygumus žemyne?

Ieva Giedraitytė teigia, jog tai priklauso nuo įvairių socioekonominių bei kultūrinių aplinkybių. Šalyse, kur daugiau vienos etninės grupės gyventojų, mažesnės įtampos dėl kultūrinių aspektų (pvz. Argentina, Čilė). Tačiau, pavyzdžiui, Argentinoje egzistuoja stiprūs socialiniai judėjimai, susiję ir su tuo, kad čia dėl didelės europiečių imigracijos greitai susiformavo stipri, raštinga darbininkų klasė. Šalyse, kuriose didelė ekonominė nelygybė, įtampa taip pat didesnė. Ten, kur senesnė demokratinė tradicija, visi žaidėjai žino savo galimybes bei apribojimus ir juos gerbia – ten konfliktų mažiau.

„Iš tiesų, kiekviena valstybė turi savo specifiką, bet tikriausiai labiausiai vienija ir konfliktus mažina bendro politinio – kultūrinio naratyvo turėjimas, įtraukiančios politinės institucijos, bent jau vidutinė ekonominė gerovė bei tam tikro pragyvenimo lygio garantavimas“, – dėsto pašnekovė.

maištas ir internetas

Arabų pavasaris išryškino socialinių tinklų galią: interneto eroje tapo žymiai paprasčiau skleisti alternatyvias idėjas ir mobilizuoti maištingai nusitekusius bendraminčius. Kaip Lotynų Amerikos „maištininkus“ keičia moderniosios technologijos, internetas, globalizacija apskritai? Kaip naujoves priima, pavyzdžiui, po kaukėmis veidus slepiantys kairieji zapatistos Meksikoje?

„Manau, kad apie modernias technologijas ir konfliktą galima kalbėti nuo Zapatistų sukilimo 1994 metais. Tai laikoma pirmąja postmodernia revoliucija, kilusia iš įdomios sinergijos tarp majų kosmovizijos ir tam tikrų kairės idėjų. Judėjimo atstovai sugebėjo pasinaudoti visais globalizacijos bei modernybės teikiamais pranašumais. Šiandien yra sukurtas pasaulinis judėjimo sekėjų tinklas, o internetu galima sekti Chiapas (Pietų Meksikoje) regione rengiamas zapatistų mokyklėles,“ – pasakoja I. Giedraitytė.

Anot pašnekovės, pastarųjų metų studentų maištuose Čilėje, Kolumbijoje, protestuose prieš valdžią Argentinoje ar Meksikoje modernios technologijos vaidino panašų vaidmenį kaip ir Arabų pavasario metu: jos padeda lengviau organizuotis, skleisti idėjas. Tokiose šalyse kaip Kuba jos leidžia savo mintis reikšti opozicijai, įvairiems tinklaraštininkams. Taigi internetas tampa dar vienu mūšio lauku, kur socialiniai judėjimai gali mobilizuoti palaikymą, skleisti savo idėjas ar net sulaukti palaikymo iš kitų judėjimų.

maištas – privalomas demokratijos atributas

Protestuojanti tauta – mąstanti tauta? Logiška galvoti, kad savo pilietines teises bei pareigas žinanti ir tuo besinaudojanti visuomenė turėtų stiprinti demokratiją, tačiau akivaizdu, kad pernelyg didelis maištų skaičius šaliai stabilumo neprideda.

Buen Vivir – Pietų Amerikoje gimusi socialinė filosofija, iškelianti gamtos ir bendruomenės teises aukščiau individualių teisių. Ekologas Eduardo Gudynas aiškina, kad buen vivir kalba ne apie atskiro individo gerovę, o apie individo gerovę jo unikalioje aplinkoje: tiek gamtinėje, tiek bendruomeninėje. Žmogus nėra Žemės ir jos išteklių valdovas, todėl buen vivir akcentuoja kapitalizmo ribotumą, saikingą vartojimą, atsakomybės ugdymą, bendruomeniškumo jausmą. Šios filosofijos principai šiandien yra įtvirtinti Ekvadoro konstitucijoje.

„Konfliktas tam tikra prasme yra būtinas demokratijai: tai reiškia, kad egzistuoja ne viena organizuota grupė, ir nėra monopolinio naratyvo apie realybę. Kitas klausimas, kas yra daroma su tuo konfliktu ir kada įtampos „susprogdina“ pačią demokratiją (kuo baigėsi etninės įtampos Jugoslavijoje ar Ruandoje, žinome visi). Tai, kas dabar vyksta Venesueloje, taip pat parodo, kaip pavojinga, kuomet panašios socialinės padėties visuomenės grupės nesugeba susitarti“, – teigia dėstytoja.

Kokia demokratijos Lotynų Amerikoje ateitis? Anot I. Giedraitytės, nors pavojingos tendencijos ir matomos kai kuriose regiono valstybėse (Venesueloje, Ekvadore), vienaip ar kitaip, didžioji dauguma valstybių yra demokratiniai režimai. Pavyzdžiui, Kolumbijos konstitucinis teismas neseniai pademonstravo aukštą brandos lygį 2010 m. neleidęs tuometiniam prezidentui Alvaro Uribe pakeisti konstitucijos tam, kad galėtų kandidatuoti trečią kartą. „Politika pradedama atsieti nuo personalijų ir tai yra gerai“, – pabrėžia pašnekovė.

I. Giedraitytės teigimu, būtina spręsti ir socialinės nelygybės problemas, kurios yra ypač aštrios visame regione. Tai nėra sveika nei demokratijai, nei ekonominiams augimui: socialinė nelygybė trukdo rastis stipriai vidurinei klasei ir didina socialines įtampas.

„Reikia įtraukiančių politinių institucijų, mažiau nulinės sumos žaidimo tendencijų (principo „arba jie, arba mes“), ekonominio įsitraukimo. Taip pat, pagarbos kitokioms pasaulio vizijoms, galbūt net mažiau europocentrizmo, būdingo politiniams elitams. Bolivijoje ir Ekvadore įtvirtintas „Buen vivir“ principas yra kai kas, ko gali pasimokyti ir regiono valstybės ir Europa. Galiausiai, tiek regiono politiniai lyderiai, tiek socialinių judėjimų atstovai turi susitarti dėl kai kurių sąvokų apibrėžimų, pavyzdžiui, vystymosi, socialinio teisingumo ir politinio įtrauktumo“, – akcentuoja I. Giedraitytė. |

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.