Žaliųjų partijos ir „Naujos politikos“ eksperimentas

 

Žaliųjų partijos dažniausiai asocijuojasi su vienos problemos partijomis, kurios siekia prastumti į politinę darbotvarkę gamtosaugos problemas. Bet ar taip yra iš tikrųjų?

Žaliųjų partijos dažniausiai asocijuojasi su vienos problemos partijomis, kurios siekia prastumti į politinę darbotvarkę gamtosaugos problemas. Bet ar taip yra iš tikrųjų?

Šiandien pasaulyje veikia daugiau nei šimtas Žaliųjų partijų. Daugelyje Europos šalių šios partijos sėkmingai dalyvauja tiek vietos, tiek nacionaliniuose rinkimuose, turi savo atstovų parlamentuose ir net priklauso valdančiosioms koalicijoms. Nepaisant tokios jau daugiau nei du dešimtmečius veikiančių partijų sėkmės, kai kurie tyrinėtojai prognozuoja, kad Žaliųjų partijos netrukus turėtų užleisti savo pozicijas Vakarų politikos arenoje. Ekologinės problemos bent jau Vakaruose tikrai nėra ginčo objektas: visos politinės partijos, nepriklausomai nuo jų ideologinės orientacijos, į savo programas įtraukia gamtosaugos dalykus. Todėl piliečiui, susirūpinusiam aplinkos išsaugojimu, yra iš ko pasirinkti – Žaliųjų partija ne vienintelė sprendžia jam rūpimą problemą.

Galima ginčytis dėl to, kiek pagrįstos prognozės, kurios numato Žaliųjų partijų susilpnėjimą ir išnykimą dėl to, kad joms ilgainiui nepavyks išsaugoti dabartinio savo elektorato. Kita vertus, galima tvirtinti faktą, paradoksalų tik iš pirmo žvilgsnio, kad jau šiandien Žaliųjų partijų belikę labai mažai. Viskas priklauso nuo to, kaip apibrėšime pačią Žaliųjų partiją.

Žaliųjų partijos dažniausiai asocijuojasi su vienos problemos partijomis – apie jas kalbame kaip apie partijas, kurios siekia „prastumti“ į politinę darbotvarkę gamtosaugos problemas. Tačiau dauguma Žaliųjų partijų neapsiriboja vien tik susirūpinimu aplinka ir gamtos išsaugojimu. Šių dienų pasaulio ekologines problemas jos kildina iš kapitalistinės sistemos su jai būdingais nuolatinio ekonominio augimo tikslais ir vartotojiškos visuomenės gyvenimo būdu. Ekologinių problemų sprendimas, pasak šių partijų, glūdi ne pavieniuose vyriausybės veiksmuose, bet alternatyvioje socialinėje ir politinėje tvarkoje. Kilusios iš šeštojo dešimtmečio socialinių judėjimų, Žaliųjų partijos iš jų perėmė daugelį idėjų apie tai, kaip tokia alternatyvi tvarka turėtų atrodyti. 

Žaliųjų partijų ideologija kartais vadinama „kairiuoju libertarizmu“, jungiančiu socialinio teisingumo siekius su minimaliu valstybės ir administravimo vaidmeniu socialiniame gyvenime. Savo ideologiją Vakarų Europos Žaliųjų partijos aprašo keturiomis kertinėmis nuostatomis: ekologinė išmintis, socialinis teisingumas, eilinių piliečių demokratija ir prievartos atsisakymas. Šiaurės Amerikos Žalieji į savo Dešimties vertybių sąrašą įtraukia ne tik šias keturias nuostatas, bet taip pat tokius principus kaip bendruomenės ekonomika, decentralizacija, orientacija į ateitį, feminizmas, asmeninė ir globali atsakomybė, pagarba įvairovei.  Kaminai 

Naujos socialinės tvarkos vizija, kurią siūlo Žalieji, numato daugelio nusistovėjusių socialinių ir politinių praktikų atsisakymą – jie kviečia naujam gyvenimo būdui, pagrįstam atsakomybės ir bendradarbiavimo principais. Tradicinė partinė politika yra viena iš tokių moderniai industrinei visuomenei būdingų politinio gyvenimo formų, prieš kuriais kritiškai pasisako Žalieji. Tokiai politikai, anot jų, yra būdinga tai, kad visus politinius sprendimus priima nedidelė elitui priklausančių lyderių, profesionalių politikų, grupelė, o partijų nariai ar rėmėjai neturi galios daryti įtakos priimamiems sprendimams. Jiems telieka tik pritarti arba nepritarti, remti arba neremti lyderių apibrėžtą politiką. Kadangi politines alternatyvas formuluoja ir apibrėžia lyderiai, eilinis pilietis, jeigu jam nė viena iš pasiūlytų alternatyvų nėra priimtina, yra pasmerktas nebylystei. 

Žaliųjų siūloma tokios tradicinės, Vakarų liberaliosioms demokratijoms būdingos partinės politikos alternatyva yra eilinių piliečių demokratija. Pastaroji reiškia paprastų žmonių įtraukimą į diskusijas dėl politinių sprendimų. Diskusijų metu – pasisakant ir įsiklausant, ginčijantis ir nusileidžiant – gimsta sprendimai, atspindintys visų bendrai pasiektą konsensusą. Politinių partijų tyrinėtojas H.Kitscheltas apie Žaliųjų partijas rašė, jog jos skiriasi nuo tradicinių partijų tuo, kad paklūsta ne politinės praktikos ir partinės konkurencijos, bet idėjų logikai. Siekdamos, kad jų vizijos būtų daugiau nei ideali ateitis, kuri dar turi kada nors ateiti, Žaliųjų partijos savo praktikoje vadovaujasi eilinių žmonių demokratijos principais. Būtent šio principo įgyvendinimas pačios partijos viduje ir kuria Žaliųjų partijų tapatumą – Žalieji yra tik tie, kurie gyvena pagal „žaliosios“ ideologijos principus.

Vienas iš Žaliųjų partijas apibrėžiančių bruožų yra jų vidinė organizacija. Siekdamos įtraukti savo narius ir palaikančiuosius į sprendimų priėmimą, šios partijos atsisako hierarchinės organizacijos ir daugelį savo sprendimų priima visuotiniuose susirinkimuose konsensuso ar derinimo, o ne paprastos daugumos metodu. Žaliųjų partijos taip pat atsisako partijos lyderio tradicine prasme. Jų lyderiai yra veikiau atstovai spaudai, viešai išreiškiantys priimtus sprendimus, iškylantys spontaniškai, o ne paskiriami ar išrenkami, gebantys „išrasti“ konsensusą ir nereikalaujantys administracinių resursų savo statusui palaikyti. Tokie lyderiai, bent jau teoriškai, neturi galimybių vienašališkai formuoti diskusijos darbotvarkės, primesti baigtinius sprendimus ir politines programas. Amerikos Žaliųjų puslapyje skelbiama, kad ten išdėstyta Dešimties vertybių programa nėra galutinė ar privaloma, paaiškinant, kad „Žaliųjų politika yra ne tokia“. Kitaip sakant, Žalieji nepripažįsta tokios politikos, kuri remtųsi vienos baigtinės nuomonės primetimu ir nesuteiktų eiliniams žmonėms realios galimybės šią nuomonę revizuoti. Išsakydami principą „nedalyvavai – nekritikuok“, Žalieji savo partiją kuria kaip viešosios diskusijos erdvę, kurioje gimusios idėjos būtų politinių lyderių atstovaujamos parlamente.  

Tačiau Žaliųjų partijų eksperimentai su partijos organizacija ilgai netruko. Šiandien jos vis labiau panašėja į tradicines partijas, ypač tose šalyse, kur partinė politika yra vienintelė reali galimybė įtakoti politinės valdžios sprendimus ir kur Žaliųjų partijose viršų ima „realistai“, o ne „fundamentalistai“. Realistai linkę eiti aukoti kai kuriuos radikalius principus, jeigu tai garantuoja sėkmę vietos ar nacionaliniuose rinkimuose. Klasikinis pavyzdys yra Vokietijos Žaliųjų partija, kurią pagrįstai galima pavadinti pačia sėkmingiausia Žaliųjų partija. Nuo devintojo dešimtmečio ši partija tapo realia politine jėga – „trečiąja partija“ Vokietijos politinėje sistemoje. Nuo savo įkūrimo pradžios Vokietijos Žalieji (Bündnis 90/Die Grünen) patyrė įvairias partijos valdymo struktūros transformacijas, atsisakydami pradinio partijos atstovų parlamentuose neperrinkimo principo, įtvirtindami lyderius tradicine prasme, netgi samdydami specialistus rinkiminei kampanijai organizuoti. Panašios tendencijos būdingos ne vienai Žaliųjų partijai: „žaliąjį anarchizmą“ vis dažniau pakeičia tradiciniai politikos stiliai ir praktikos, o Žaliųjų partijos skyla į dvi grupes – tuos, kurie linkę remti tradicinius politikos stilius ir tuos, kurie, išlikdami ištikimi radikaliems principams, pasitraukia iš partinės politikos.

„Politinės fizikos dėsniai“ negailestingi tiems idealams, kurie reikalauja gyventi taip, lyg tie dėsniai neveiktų. Jau dabar matome, kad Žalieji, kurie turėjo būti naujo tipo partija, vis labiau supanašėja su tradicinėmis partijomis. Žaliųjų partijos, atrodo, susidūrė su sudėtinga išlikimo dilema: išlikdamos kaip efektyvus politinis veikėjas, jos negali išlikti kaip tikrai „žalioji“ partija. Todėl ir galima tvirtinti, kad nepaisant formalaus Žaliųjų partijų skaičiaus, tikrų Žaliųjų partijų lieka vis mažiau.    

 

 

 

Dr. Inga Vinogradnaitė

4 atsiliepimai apie straipsnį “Žaliųjų partijos ir „Naujos politikos“ eksperimentas

  1. Gerbiamieji ar ne laikas ir Lietuvai tureti rimta Zaliuju partija ?manau kuo toliau tuo labiau bus aktualu tokios partijos atsiradimas ir veikla .O gal jau kas dirba ta linkme ?

  2. Pagalvojau apie masini apsedima igaunancia klimato kaita, zaliaja energetika ir kitas populiarejancias ‘zalias’ idejas -> darnaus vystymosi atmainas. Gal tai suteikia naujus horizontus zalioms partijoms ir ju programoms, ideologiniems principams? nes labai daug sriciu jau igavo ‘zaliaja’ dimensija, tai galbut yra perspektyva…

    galetu kas numesti koki linka apie zaliuju judejimus bent kiek politinius Lietuvoje. Gal potencialo yra?

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.