„Elitizuota“ energetika
Mokslo pasiekimai ir technologinė pažanga žmonių gyvenimą labiau išsivysčiusiose šalyse nuolat daro patogesnį. Šių šalių gyventojams reikia mažiau judėti, rečiau tenka dirbti fizinį darbą. Netgi gana skurdžiose šalyse paprastas pilietis, besinaudojantis elektros apšvietimu, centralizuotu būsto apšildymu, radiju ar televizoriumi, gyvena patogiau nei viduramžių turtuolis.
Vis dėlto, nors energijos ištekliais kasdien naudojasi kiekvienas žmogus, mažai kas įjungdamas radiją ar šviesą kambaryje mąsto, iš kur šie ištekliai atkeliauja. Kasdieniame gyvenime nelieka laiko tyrinėti, iš kokios šalies, kokiais tinklais ar vamzdynais ateina energija. Tuo rūpinasi specialistai ir valdžios atstovai, todėl energetikos sritis yra gan smarkiai „elitizuota“. Be to, energijos išteklių tiekimo schemos kartais būna tokios sudėtingos, kad ne kiekvienas sugeba jas suprasti ir įvertinti.
Vadinasi, būtent energetikos srityje valstybių elitai turi didelę įtaką paprastų žmonių kasdienybei. Nuo valdžios sprendimų priklauso ne tik žmonių gyvenimo patogumas, bet kartais ir jų išlikimas. Jei, tarkime, kokio nors valdžios priimto teisės akto, susijusio su tam tikrų dokumentų įforminimo taisyklėmis, poveikio paprastas pilietis gali ir nepajusti, tai jis tikrai pajus pasikeitimus, šaltą žiemą dėl susikomplikavusių valdžios santykių su kitomis valstybėmis nutrūkus ar sumažėjus energijos tiekimui į šalį.
Tai, kad energetikos sritis yra socialiai jautri ir kartu santykinai izoliuota nuo visuomenės, ją paverčia galingu politiniu įrankiu. Energijos išteklių valdymo svertai vilioja ne tik nacionalinio lygmens politikus, bet ir tarptautinės arenos veikėjus. Valdydami tarptautinius energijos išteklių srautus, jie turi išskirtinę galimybę daryti įtaką ne tik tam tikrų valstybių elitų veiksmams, bet ir kasdieniam tų šalių piliečių gyvenimui.
Energijos išteklių valdymo „elitiškumą“ lemia ir tai, kad dažnai jie yra laikomi strateginiu valstybių turtu, ir net itin demokratiškose, liberalia rinkos ekonomika pasižyminčiose šalyse įvairiems rinkos subjektams neleidžiama jų valdyti ir jais disponuoti laisvai, be valdžios įsikišimo ar priežiūros.
Pastebėtina, kad kuo gamtinių energijos išteklių dispersija mažesnė ir kuo jie lengviau pritaikomi kasdieniniam vartojimui, tuo labiau jų valdymas ir kontrolė susiję su šių išteklių monopolizavimu ir politinės įtakos naudojimu, siekiant šį monopolį išlaikyti ir plėsti. Pavyzdžiui, didelių naftos ir gamtinių dujų telkinių dispersija pasaulyje yra gana nedidelė palyginus su saulės energijos ar medienos ištekliais, todėl jie labiau „politizuoti“, lengviau monopolizuojami.
„Turnyrai“ ir „peštynės“
Antropologai, tyrinėdami primatų elgesį, nustatė, jog skirtingų tipų konkurencija dėl maisto išteklių lemia skirtingų tarpusavio santykių tarp individų susiformavimą. Mokslininkas Carelas van Schaikas sukūrė teoriją, pagal kurią konkurencija dėl maisto išteklių gali būti skirstoma į du tipus: „peštynių“ ir „turnyro“. Carelo van Schaiko teigimu, kai konkurencijos objektas yra plačiai pasklidęs ir sunkiai monopolizuojamas, vyrauja „peštynių“ konkurencija (pavyzdžiui, kai „pešamasi“ dėl tokių išteklių kaip vanduo, žolė ir kt.). Tokiems ištekliams monopolizuoti reikėtų per daug pastangų, kad būtų verta dėl to stengtis. Taip pat pastebėta, kad santykiai tarp primatų, kurie maitinasi sunkiai monopolizuojamais ištekliais, yra egalitariniai, nesiformuoja individų grupės ar sąjungos, susietos stipriais tarpusavio ryšiais, konkurencija dėl išteklių nėra agresyvi.
Kitais atvejais, kai objektas yra nesunkiai monopolizuojamas ir galima užtikrinti nuolatinę jo kontrolę, atsiranda „turnyro“ konkurencija (pavyzdžiui, kai konkurencijos objektas yra derlingas medis, kuris gali būti ilgalaikis maisto šaltinis). Tokiu atveju naudinga investuoti daugiau pastangų, siekiant grupėje užsitikrinti dominuojančią poziciją, kuri leistų monopolizuoti konkurencijos objektą ir užsitikrinti ilgalaikę galimybę naudotis resursais. Santykiai tarp primatų, kurie maitinasi lengviau monopolizuojamais ištekliais, yra hierarchiniai, vyrauja tendencija formuotis įvairioms sąjungoms, kuriose ryšiai yra labai tvirti, o konkurencija dėl išteklių – agresyvi.
Ar galėtume šią antropologinę teoriją pritaikyti santykiams tarp valstybių ir jų konkuravimui dėl energijos išteklių? Juk šie ištekliai savo pobūdžiu taip pat yra gana įvairūs: vieni yra lengviau kontroliuojami ir monopolizuojami, pasižymi mažesne dispersija (fosilinių energijos išteklių telkiniai), kiti sunkiai monopolizuojami ir valdomi, labiau pasklidę pasaulyje (atsinaujinantys energijos šaltiniai).
Valstybių kova dėl išteklių
Pastaruoju metu žiniasklaidoje nuolat kartojama, kad fosiliniai energijos ištekliai (nafta, gamtinės dujos, akmens anglis) nenumaldomai senka ir jau po dvidešimties metų jų nebeužteks. Kaip šių išteklių mažėjimas veikia ir kaip gali paveikti santykius tarp valstybių?
Remiantis Carelo van Schaiko teorija, nuolat mažėjant ir koncentruojantis fosilinių energijos išteklių telkiniams, turėtų stiprėti „turnyro“ konkurencija ir formuotis įvairių energetinių-politinių sąjungų ir aljansų susidarymo tendencijos. Taigi pasaulinė valstybių sistema turėtų vis labiau hierarchizuotis, o didžiausią įtaką fosilinių energijos išteklių gausiuose regionuose turėtų įgauti galingiausios pasaulio valstybės. Norėdamos užimti dominuojančias pozicijas šiuose regionuose, jos formuotų įvairias sąjungas, o privilegijuota padėtis būtų ginama gana agresyviai.
Ar galima pastebėti „turnyro“ konkurencijos apraiškų dabartiniame pasaulyje, kuriame fosiliniai energijos ištekliai nuolat mažėja ir tampa vis svarbesni? Intensyvi kova tarp JAV ir Rusijos dėl įtakos Kaspijos jūros regione; įtempta padėtis Artimuosiuose Rytuose; auganti JAV, Kinijos ir Indijos konkurencija dėl energijos išteklių Afrikoje; Kinijos ir Rusijos bei JAV ir Indijos „energetinių sąjungų žaidimai“ Vidurinėje Azijoje; stiprėjanti konkurencija dėl naftos išteklių Pietų Amerikoje rodo, kad varžybos tarp didžiųjų pasaulio valstybių dėl senkančių fosilinių energijos išteklių darosi vis intensyvesnės ir agresyvesnės. Sudaromos „energetinės sąjungos“, kurios padeda užsitikrinti dominavimą energijos išteklių turtinguose regionuose ir šios dominuojančios pozicijos ryžtingai ginamos, energetinę galią išnaudojant politinei įtakai stiprinti ir atvirkščiai.
Vis dėlto kas bus tokiu atveju, jei fosiliniai energijos ištekliai galiausiai baigsis ir technologinis progresas nulems jų pakeitimą atsinaujinančiais energijos ištekliais, kurie yra plačiai pasklidę pasaulyje, sunkiai monopolizuojami ir, ištobulėjus technologijai, bus nesunkiai pritaikomi kasdieniniam vartojimui?
Tuomet „turnyro“ konkurenciją pakeistų „peštynių“ konkurencija ir pasaulinė sistema taptų žymiai labiau egalitarinė. Kitaip tariant, tarptautinei sistemai būtų būdingas daugiapoliškumas, valstybių užsienio politika taptų mažiau agresyvi, energetinės-politinės sąjungos ir aljansai nebetektų didelės reikšmės. Aišku, gali atsitikti taip, kad varžybas dėl fosilinių energijos išteklių pakeis kova dėl technologijų atsinaujinantiems ištekliams įsisavinti, bet tai – kita tema.
Kas mūsų laukia?
Vis dėlto dabartinės tendencijos rodo, jog turime ruoštis dideliems pokyčiams tarptautinėje sistemoje, kuomet, mažėjant fosiliniams energijos ištekliams, formuosis vis glaudesnės valstybių geoenergetinės sąjungos, agresyviai besivaržančios dėl dominuojančios padėties daug išteklių turinčiuose regionuose. Jau dabar politikos moksluose vis labiau populiarėja geopolitikos atšaka – geoenergetika, kuri tiria, kaip disponavimą energijos šaltiniais galima panaudoti politinės galios įgijimui ir atvirkščiai.
Prisiminus straipsnio pradžioje aprašytą išskirtinį energetikos srities valdymo poveikį paprastiems valstybių gyventojams, galima teigti, kad valstybių tarptautiniai energetiniai „žaidimai“ vis labiau veiks ir eilinių piliečių gyvenimus. Kita vertus, tokia valstybių politika gali skatinti didesnį piliečių domėjimąsi tarptautiniais energetiniais santykiais ir ilgainiui nulemti energetikos srities valdymo išlaisvinimą iš valstybių elitų izoliacijos.
Kai kurios valstybės jau dabar skelbia pasitraukiančios iš geoenergetinių žaidimų aikštelės: štai Švedija pareiškė iki 2020 m. visiškai panaikinsianti savo priklausomybę nuo naftos išteklių. Įdomu, kaip seksis „žaisti“ Lietuvai?
Julijus Grubliauskas