Vanduo ir tarptautinė politika

Vanduo yra gyvybiškai svarbus žmogui. Be kita ko, jis taip pat gali būti ir karo tarp valstybių priežastimi, ir derybų objektu. Visgi šalių, kurioms vandens trūkumo problema nėra aktuali, tiek akademiniame diskurse, tiek praktinėje politikoje šiam klausimui yra skiriama mažai dėmesio. Bent jau Vakarų valstybių atstovai problemas, susijusias su vandeniu yra linkę priskirti prie taip vadinamosios „žemosios politikos“ (angl. low politics) – grupės. Tačiau žmonijos istorija, ekologinės pasaulio būklės pokyčiai rodo, jog tiek geriamo, tiek naudojamo irigacijai vandens problema turėtų būti įtraukta į „aukštosios politikos“ (angl. high politics) – darbotvarkę.

—

Vandens svarba

Kalbant apie vandens reikšmę tarptautiniams santykiams, būtina pabrėžti, jog svarbūs yra ne tik pačio vandens resursai (upės, ežerai), bet ir su juo susijusi infrastruktūra (kanalai, užtvankos, hidroelektrinės ir kt.) bei jos kontrolė.

Mažiausias vandens trūkumas gali sukelti didelius neramumus valstybių viduje ir tarp jų, dėl suprastėjusių sanitarinių sąlygų tapti įvairių ligų proveržio priežastimi ar nulemti milijonų žmonių žūtį. Tikėtina, jog vandens klausimas ateityje bus vienu svarbesnių politinės darbotvarkės punktų. Tai nulems pati gamta. Juk žmonių skaičius žemėje nesustabdomai auga, o kartu didėja ir vandens paklausa. Reikia atsiminti, jog vanduo kaip energijos šaltinis, didesnio derliaus ar prieaugio garantas yra reikšmingas ir ekonomikos augimo bei vystymosi veiksnys.

Taigi regionuose, kuriuose vandens telkinių yra mažai, ar jaučiamas jų trūkumas bei baimė dėl galimo vandens telkinių išsekimo ar išdžiūvimo, valstybės gali pasukti konfrontacijos dėl gyvybiškai svarbaus ištekliaus keliu. Tokie regionai – Artimieji Rytai, Centrinė Azija, Afrikos regionai, Pietų Azija.

Pagrindinės problemos

Viena pagrindinių nesutarimų dėl vandens priežasčių yra ta, kad vandens telkiniai bei šaltiniai – upės ar ežerai – kerta ne vienos valstybės teritoriją. Pavyzdžiui, šalys, kontroliuojančios upių aukštupius gali daryti spaudimą tos pačios upės žemupyje esančioms valstybėms. Klasikinis pavyzdys – užtvankų statymas. Regionai, esantys žemiau užtvankos tampa priklausomi nuo to, kokiu režimu ji dirba.

Kitas ne mažiau svarbus faktorius yra vandens panaudojimas elektros energijai gaminti. Todėl bet koks upės tėkmės greičio bei galios sumažinimas gali neigiamai atsiliepti hidroelektrinės veiklai. O juk kai kuriais atvejais hidroenergija yra svarbiausias elektros energijos šaltinis, nuo kurio priklauso visos valstybės funkcionavimas.

Visa tai tik dar labiau sustiprina vandens svarbą ir vaidmenį santykiuose tarp valstybių. Galiausiai vanduo, jo ištekliai gali būti panaudoti ir kaip galingi bei didžiulį destruktyvų poveikį turintys ginklai: dirbtinis potvynio ar sausros sukėlimas, vandens užnuodijimas ir panašūs „išradimai“.

Realaus gyvenimo pavyzdžiai

Visgi norint suprasti, kokia svarbi ir aktuali yra vandens problema, būtina panagrinėti konkrečius atvejus. Vienas ryškesnių – Izraelio atvejis. Siekiant visapusiškai įvertinti Izraelio ir kaimyninių valstybių santykius, būtina kalbėti apie vandens faktorių.

Pavyzdžiui, jei vandens išteklių (Izraelio ir jo kaimynų atveju – Jordano upės) veiksnys būtų ignoruojamas, mes negalėtumėme iki galo suprasti, kodėl Tel Avivas turbūt niekada neatiduos Golano aukštumų ar Vakarų kranto.

Golano aukštumose prasidedanti Jordano upė yra svarbiausias Izraelio vandens šaltinis, o upės aukštupio kontrolė, kaip jau buvo minėta, leidžia kontroliuoti tolesnę jos tėkmę. Todėl 1967 m. tarp Izraelio bei Sirijos, Jordanijos ir Egipto vykęs Šešių dienų karas, kurio metu ir buvo užgrobtos minėtos teritorijos, kartais yra vadinamas „vandens karu“.

Kitas regionas – palei Nilo upę. Egiptui Nilas yra gyvybiškai svarbus ir bet kokie vandens lygio svyravimai labai atsiliepia visam šalies gyvenimui. Tokia priklausomybė nuo upės Egiptą daro labai pažeidžiamu.

Nilas sudaro 97 proc. visų Egipto vandens išteklių, tačiau net 95 proc. visos upės yra už šalies teritorijos, Kairui priklauso kone vien tik Nilo žemupys. Ilgiausios pasaulio upės baseino teritorijoje be Egipto yra dar 8 valstybės: Sudanas, Etiopija, Kenija, Ruanda, Burundis, Uganda, Tanzanija, Kongo demokratinė respublika. Tad bet kuri valstybė, sumaniusi pastatyti užtvanką, hidroelektrinę ar Nilo vandenį panaudoti irigacijai (Sudanas ne kartą buvo užsiminęs apie tokią galimybę) kelia grėsmę Egiptui, nes tokiu būdu gali sumažėti Nilo vandens lygis, o tai neišvengiamai turėtų skaudžių padarinių visai šaliai. Todėl ne veltui Egipto prezidentas Anwaras Sadatas iš karto po istorinės taikos sutarties su Izraeliu pasakė, jog „vienintelis dalykas, kuris gali priversti Egiptą vėl kariauti, yra vanduo“.

Panašių pavyzdžių tikrai galima atrasti daug. Kad ir bandymai kontroliuoti Eufrato upės tėkmę, kurie ne kartą buvo sukėlę krizines situacijas tarp Sirijos ir Irako bei Turkijos, kuri kontroliuoja šios upės aukštupį. Indijos ir Pakistano nesutarimams nemažą įtaką daro Indo upės kontrolės poreikis. Jos aukštupį kontroliuoja Indija, o likusią dalį Pakistanas.

Centrinės Azijos valstybės taip pat nesutaria, kaip pasidalinti ribotus vandens išteklius. Kartais čia netgi vyksta barteriniai mainai: dujos ir nafta keičiami į vandenį. O arabų valstybėse vandens saugyklų, jo valymo, gėlinimo gamyklų apsauga yra ne mažesnė nei naftos perdirbimo gamyklų.

Vanduo kaip ginklas

Galiausiai reikėtų nepamiršti ir vandens kaip ginklo panaudojimo galimybės. Galima prisiminti, kaip Nyderlandų gyventojai revoliucijos prieš ispanus metu sugriovė vandens dambas ir užliejo didžiulius žemės plotus. O vandens užnuodijimas yra nuo senų laikų taikoma kovos su priešais priemonė.

Yra ir artimesnis mūsų laikams pavyzdys – 1986 m. Š. Korėja nusprendė statyti hidroelektrinę ant Hano upės, kuri teka per P. Korėjos sotinę Seulą, intako. Ekspertai paskaičiavo, jog paleidus visą hidroelektrinės rezervuaruose sukauptą vandenį Seulas būtų nušluotas nuo žemės paviršiaus. Tad P. Korėja buvo priversta pateikti formalų prašymą Pchenjanui, kad šis sustabdytų elektrinės statybas, bei sukurti sudėtingą apsaugos sistemą, kuri turėtų apsaugoti sostinę nuo galimo tokio pobūdžio antpuolio.

Apibendrinant galima teigti, jog vandens reikšmė, tiek kalbant apie individualius žmogaus, tiek apie valstybės poreikius, yra akivaizdi. Bene ryškiausiai jo svarbą išvystame „karščiausiuose“ ir jautriausiuose pasaulio regionuose. Tikėtina, jog ateityje bus kovojama ne dėl naftos ar dujų, bet dėl vandens išteklių. Ypač turint omenyje, jog ir pats vanduo gali būti panaudotas kaip galingas ir pavojingas ginklas.

Deividas Šlekys