Miesto gyventojo portretas

Eugene Atget nuotrauka

Eugene Atget nuotrauka

1903-ieji. Vos keletas Europos miestų perkopė milijono gyventojų ribą, o ir šie didžiausieji primena greičiau milžiniškus kaimus, neišgrįstomis gatvėmis, vienas prie kito sustatytais nedideliais nameliais ir tik kur ne kur pravažiuojančiais, nepaprastai egzotiškai atrodančiais automobiliais. Šiandienos dūstantys metropoliai, kurių gatvės sausakimšos nuo žmonių ir automobilių, o pastatų siluetai raižo debesis, matyt, egzistavo tik lakiausiose fantazijose. Tačiau būtent tada pasirodė vokiečių sociologo Georgo Simmelio straipsnis apie didmiesčio įtaką žmogaus protui ir psichikai. Autorius sukūrė miestiečio paveikslą, kuris, galima teigti, pralenkė laiką ir šiomis dienomis išliko ypač aktualus.

Turbūt svarbiausia šio paveikslo detalė – vadinamasis blasé požiūris, miestiečio abejingumas jį supančios aplinkos atžvilgiu. Paprastai tariant, pagrindinis skirtumas tarp kaimo ir miesto gyventojo yra miestiečio gebėjimas nereaguoti (arba nesugebėjimas reaguoti) į kasdienį aplinkos poveikį, trukdžius ar net šokus taip, kaip tai daro provincijos žmogus – jautriai, natūraliai, emociškai. Ryškiausias šio abejingumo elementas – miestiečio sąmonės pasidavimas racionaliajai arba intelektinei pasaulėjautai.

Kaip ji susiformuoja? Žmogaus psichika yra nuolatos stimuliuojama aplinkos, kurioje gyvenama, pokyčių. Reakcija į visus šios nuolatinės vaizdų, garsų, potyrių kaitos elementus yra natūrali ir turėtų būti neišvengiama. Tačiau tokia ji tebūna kūdikiui gimus: formuojantis individo psichikai, šios jautrumas linkęs mažėti. Čia didelį vaidmenį vaidina minėtoji gyvenamoji aplinka. Štai provincijos gyventojas, kuris nuolatos susiduria su daugiau ar mažiau panašiais, lėtai besikeičiančiais vaizdais ar girdi švelnių tonų garsus, reakcijai į juos sunaudoja daug mažiau energijos nei didmiesčio gyventojas, apsuptas nuolatinio veiksmo, tūkstančius kartų per minutę besikeičiančių vaizdų bei pačių įvairiausių garsų ar daugybės neplanuotų kontaktų su kitais žmonėmis. Mieste gyvenančio žmogaus smegenys priverstos nuolat reaguoti į pačius netikėčiausius šokus, tad, pasak G. Simmelio, natūralu, jog į tokią aplinką patekęs žmogus iš provincijos susiduria su didžiuliu psichiniu krūviu. Emocinė įtampa, lydinti kiekviename žingsnyje, anksčiau ar vėliau priverčia smegenis prarasti pirmykštį jautrumą aplinkai. Tai vyksta pirmiausia siekiant apsaugoti žmogaus sąmonę nuo perkrovos, galinčios destabilizuoti jo psichiką. Taip pasikeičia žmogaus reakcijos į aplinką pobūdis – užuot į patiriamus dirgiklius reagavęs natūraliai ir emociškai, miestietis elgiasi visų pirma racionaliai. Ši apgalvota reakcija yra svarbiausias intelektinės pasaulėjautos elementas. Sumažėjęs jautrumas individo smegenis priverčia pasirinkti, į kurias aplinkos detales reaguoti. Miestiečio psichika šiuo atžvilgiu veikia dviem lygmenimis. Neramioje ir permainingoje aplinkoje veikianti racionalioji sąmonė į nuolat besikeičiančius įvykius reaguoja minimaliai veikiama emocijų. Tuo metu žmogui atsidūrus draugiškoje aplinkoje, kurioje sukrėtimų mažiau (pvz., šeimos rate ar bičiulių kompanijoje), jo sąmonė atgauna pirmykštį pobūdį ir racionalus mąstymas užleidžia vietą emocijomis grįstai sąveikai su aplinka. Toks dvilypumas nereikalingas gyvenant provincijoje – dėl lėtesnio gyvenimo tempo ir žemos psichinės įtampos žmonėms nėra reikalo saugotis galimų emocinių perkrovų.

Šią racionaliąją pasaulėjautą mokslininkai glaudžiai sieja su didmiesčių ekonomine galia. G. Simmelis savo straipsnyje klausia, kas ką paveikė – rinkos ekonomika iškėlė intelektinę pasaulėjautą ar atvirkščiai. Vienareikšmio atsakymo turbūt nėra net ir šiandien. Visgi sutariama, kad šie du elementai nepaprastai artimi. Rinkos ekonomikoje individų tarpusavio ryšiai tėra vienas iš elementų, reikalingų vykdyti mainus. Kitaip tariant, patys žmonių santykiai tiek, kiek liečia ekonomiką, neturi jokios reikšmės: tarpusavio ryšiai galimi tik tol, kol abi pusės iš jų gauna materialios naudos, o kai jos nebėra, nebėra ir jokių santykių. Čia visos kokybinės individų aplinkos charakteristikos yra išreiškiamos per kiekybės prizmę. Taigi ši ekonomika kasdieninį žmonių gyvenimą iš dalies pavertė skaičiavimų bei išskaičiavimų rutina, kur nebelieka vietos emocijoms. Didmiesčiuose tokių tik į naudą orientuotų interakcijų yra daugiausia, todėl čia gyvenantys individai yra priversti dar labiau atitolti nuo savo prigimties bei visiškai pasiduoti racionaliajam protui. Punktualumas, preciziškumas, racionalumas, polinkis prognozuoti – štai kas, pasak G. Simmel, miestiečio sąmonėje pakeitė tokius naturalaus žmogiško elgesio elementus kaip pasidavimas instinktams, iracionalumas, jausmingumas. Ši racionaliojo proto pergalė miestą pavertė milžiniška bejausmių interakcijų mašina, veikiančia preciziškai tiksliai ir sugebančią nuslopinti bet kokias instinktyvumo ir nelogiškumo apraiškas. Toks didmiesčio ekonomikos vaidmuo žmogaus sąmonei ir šiandien vertinamas labai įvairiai, tačiau neabejotina, kad dėl kokių nors priežasčių sugriuvus šiai ekonomikos mašinai kiltų milžiniškas chaosas, dėl kurio labiausiai nukentėtų būtent racionaliųjų individų masė.

Tikrai nedidelė dalis prieš daugiau nei šimtmetį parašytų sociologijos veikalų šiandien yra turbūt net aktualesni nei buvo jų išleidimo metu. G. Simmelio aprašytasis didmiesčio individas – vienas iš tokių lenktynių su laiku nugalėtojų. Blasé pasaulėjauta – tik dalis to, ką sociologas įžvelgė tuometiniame miestietyje. Tikėtina, jog šiandien miesto gyventojo portretas galėtų būti dar spalvingesnis, o jo bruožai būdingi jau ne vien didžiausių megapolių gyventojams.

Parengta pagal Georgo Simmelio straipsnį „Didmiestis ir dvasinis gyvenimas“

Tadas Preišegolavičius

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.