Šiandien vis daugiau žmonių nori atsiriboti nuo juos supančios aplinkos. Užuot sprendę kylančias socialines problemas, dalis gyventojų pasirenka bėgimo bei jų ignoravimo kelią. Kadangi gyvenimas saugioje, privačioje teritorijoje, tarp „savo lygio“ kaimynų skamba viliojančiai, gyvenami plotai tokio tipo gyvenvietėse ilgai neužsibūna laisvi – dažniausiai net pradėjus statybas laisvų vietų būna likę vos keletas. Tokių aptvertų teritorijų atsiradimas – ganėtinai naujas reiškinys Lietuvoje, todėl dar net neegzistuoja terminas tokioms gyvenamoms erdvėms apibūdinti. Anglakalbėje literatūroje šis teritorinis darinys įvardijamas „gated communities“ terminu. Lietuvių kalba teisingiausia būtų apibrėžti šias gyvenvietes kaip „teritoriškai uždaras bendruomenes“ – teritorijas, kurios yra aptvertos tvora ar siena bei stebimos vaizdo kamerų ar visą parą budinčio apsaugos darbuotojo.
Pavyzdžiu tokioms gyvenvietėms kurtis tampa Vakarų pasaulio šalys, ypač JAV, kurioje gausu, ypatingai saugomų individualių namų kvartalų. Lietuvoje teritoriškai uždaros gyvenvietės pradėtos kurti Klaipėdoje, Kaune, Šiauliuose, Mažeikiuose, tačiau sparčiausiai tokio pobūdžio gyvenviečių skaičius auga sostinėje bei aplinkinėse teritorijose.
Teritoriškai uždarų bendruomenių įvairumas
Žvelgiant į pasaulinę erdvę, uždaro pobūdžio gyvenvietės išties labai įvairios. Kiekviena teritorija turi skirtingą uždarų bendruomenių tipologiją. Uždaros bendruomenės gali būti skirstomos pagal tai, kaip jos išsidėsčiusios teritorijoje: vertikalios – daugiabučių namų butuose gyvenančios bendruomenės, ir horizontalios – individualiuose namuose įsikūrusios bendruomenės. Vertikalios bendruomenės dažniau egzistuoja miesto ribose, daugiabučių gyvenamųjų namų rajonuose. Horizontalios uždaros bendruomenės kuriasi atokiau nuo miesto, gamtinėje aplinkoje.
Uždaros gyvenvietės gali būti grupuojamos pagal gyventojų socialinę padėtį. Šiuo atveju išskiriami tokie tipai: aukščiausios klasės, aukščiausios viduriniosios klasės, aukštesnės viduriniosios klasės, viduriniosios klasės, žemesnės viduriniosios klasės, neturtingųjų. Pagal gyventojų poreikius uždaros bendruomenės gali būti skiriamos į gyvenimo būdo, prestižinės ir apsauginės.
Lietuvoje, šiuo atveju, galima pateikti tik akivaizdžiai besiskiriančias tokio tipo gyvenvietes pagal išsidėstymą teritorijoje (horizontalios ir vertikalios), kadangi esant dar ganėtinai naujam šiam reiškiniui mūsų valstybėje, nėra susiformavusio kitokio įmanomo skirstymo.
Teritoriškai uždarų bendruomenių atliekamos funkcijos
Visuomenėje nėra nusistovėjusios vieningos nuomonės apie uždaras bendruomenes. Vienų nuomone, tokio tipo gyvenvietės turi neigiamą poveikį visuomenei, kiti teigia priešingai, įžvelgdami daugiau teigiamų uždaros bendruomenės funkcijų nei neigiamų.
Teigiamoms uždarų bendruomenių funkcijoms gali būti priskirtas saugumas, prestižas, privatumas, draugiškas kolektyvas. Saugumo jausmą teikia patekimą į teritoriją kontroliuojantis sargas, įmontuotos kameros bei bendruomenę juosianti tvora. Taip pat, gyvenvietėje esant mažai žmonių, lengviau pasitikėti vienas kitu, palikti namus kaimynų priežiūroje.
Atsiribojimas nuo miesto šurmulio, ramybė gamtos prieglobstyje, privatumas – taip pat gali būti pateikiamos kaip priežastys, dėl kurių žmonės renkasi gyvenimą uždarose teritorijose. Tokiose gyvenvietėse žymiai mažesnis transporto judėjimas bei pasiekiančios informacijos srautas.
Dar viena teigiama uždaros gyvenvietės savybė, žiūrint iš ekonominės pusės, galėtų būti ta, kad namai, esantys uždaroje bendruomenėje, įgauna didelę piniginę vertę vien todėl, kad jie yra apjuosti siena, saugomi apsauginių bei įrengtų kamerų, buomu ribojamas eismas.
Negatyvi uždaros bendruomenės esmė yra ta, kad sukuriama tariamai saugi erdvė. Esantys už šios teritorijos ribų paliekami nuošalyje su savo problemomis. Tokio tipo bendruomenėse problemos ne sprendžiamos, o nuo jų atsiribojama.
Mokslininkų tyrimai rodo, kad kol uždarų gyvenviečių gyvenimo kokybė yra aukštesnė už tų gyventojų, kurie gyvena už uždaros teritorijos ribų, uždaros bendruomenės simbolizuoja socialinį susiskaldymą ir norą atsiriboti bei neįsileisti likusios visuomenės į savo valdas.
Visuomenėje plinta net toks teiginys, kad žmonės, gyvenantys uždaroje teritorijoje, yra geri, o už uždaros teritorijos ribų – blogi. Toks požiūris kuria baimę. Žmonės, kurie gyvena neuždaroje teritorijoje, matydami didžiules sienas, tvoras, apsauginius, kameras, supranta tai kaip pasišalinimą, atsiribojimą nuo nepageidaujamos visuomenės, jie jaučiasi atstumti ir nepageidaujami.
Noras gyventi uždaroje teritorijoje veikiau kyla iš psichologinės baimės, kuri sumažėja žinant, kad supančios sienos, vartai, kameros ir apsauginis bendruomenei teikia apsaugą. Tuo tarpu nusikalstamumas priklauso nuo pačių bendruomenės gyventojų, jų tarpusavio sutarimo ir bendravimo, kaimynų geranoriškumo.
Teritoriškai uždaros bendruomenės Lietuvoje
Uždarų gyvenviečių kūrimosi bumas prasidėjo peržengus naujo amžiaus ribą. 2001 metais buvo įkurti Bendorėliai, vėliau pradėtos kurti kitos gyvenvietės, iš kurių kai kurios, kaip Rasų slėnis ar Strazdelio namai, statomos iki šiol. Uždarų bendruomenių statybai parenkama strategiškai palanki vieta. Dažniausiai tokio tipo gyvenvietės Lietuvoje statomos ant upių, ežerų krantų, apsuptos miškų, šiek tiek už miesto. Daugelis jų turi savo teritorijose poilsinių ir laisvalaikio zonų, kuriose įrengiami teniso kortai, žaidimų aikštelės. Didesnę teritoriją užimančiose uždarose teritorijose gyventojų patogumui ir saugumui yra statomos mokyklos, darželiai, sporto klubai, parduotuvės.
Teritoriškai uždaros bendruomenės kuriasi ekonomiškai labiau išsivysčiusiose Lietuvos regionuose, tad akivaizdu, kad didžiausia santalka Vilniaus mieste ir aplink jį. 2008 metais Vilniuje ir jo apylinkėse buvo 11 horizontalių bei 8 vertikalios teritoriškai uždaros bendruomenės. Įdomus aspektas yra tas, kad šis skaičius nėra visai tikslus, nes kiekvienais metais aptvertų gyvenviečių sąrašas gali būti papildytas dėl vis daugėjančių tokio tipo naujų teritorijų statybų, taip pat kai kurios teritorijos gali būti išbrauktos iš sąrašo dėl pasikeitusių projektavimo planų jau pastačius gyvenvietę.
Lietuvos uždarų bendruomenių gyventojai – tai daugiausia pasiturintys verslininkai, politikai ar žinomi šalyje žmonės. Dažniausiai naujieji kvartalai skiriami didesnes nei vidutines pajamas gaunantiems gyventojams, nes teritorijos saugumas, gera geografinė padėtis miesto atžvilgiu bei kraštovaizdis žymiai padidina kvartalo vertę.
Nors teritoriškai uždaros bendruomenės turi privalumų, sostinėje jų kūrimasis nėra skatinamas. Vilniaus miesto savivaldybė nusiteikusi skeptiškai ir netgi priešiškai uždarų bendruomenių atžvilgiu, nes jos turi įtakos socialinei teritorijos diferenciacijai. Didėjant socialinei nelygybei mieste, visuomenė skaldosi, nebelieka bendruomeniškumo, miesto problemos paliekamos spręsti silpnesniųjų rankose. Paminėtina tai, kad Vilniuje kuriasi ir savavališkai apjuostos tvoromis uždaros gyvenvietės.
Tarsi įrodymas, kad teritoriškai uždaros bendruomenės nėra prieinamos visiems norintiems, yra kai kuriose tokio tipo gyvenvietėse taikomas atrankos kriterijus. Juo gali būti socialinė padėtis, amžius, tautybė, interesai. Vertikalios bendruomenės – UAB „VP Grupės“ bendruomenė, Strazdelio namai bei Mikalojaus žiedas – pateikiami kaip prestižiniai daugiabučių namų kompleksai, todėl būsimi gyventojai buvo atrenkami pagal „piniginės storį“ bei padėtį visuomenėje. Žinoma, ne kiekvienas galėtų ir įpirkti butą visą parą saugomame name senamiestyje, kurio vienas kvadratas kainuoja keliolika tūkstančių. Atranka į Džiaugsmo ir Žalių kalnų kvartalus, priešingai, labiau orientuota į bendruomenės interesų suderinamumą. Labai svarbu kvartalų vystytojams buvo sukurti „draugišką aurą“, todėl atrenkant būsimus kaimynus pirmiausia susitikta su būsimais gyventojais ir bendrauta, siekiant išsiaiškinti būsto įsigijimo motyvus.
Žinoma, negalima teigti, kad visos teritoriškai uždaros bendruomenės pasižymi išskirtinu draugiškumu bei bendruomeniškumu, mat ne visi į aptvertas gyvenvietes atsikėlę gyventojai linkę bendradarbiauti ir prisiimti įsipareigojimus, todėl dalyje bendruomenių kyla sunkumų dėl teritorijos administravimo. Dėl šios priežasties paskutiniu metu, kuriant tokio tipo gyvenvietes, projekto organizatoriai dažniausiai iškart įkuria bendriją ir kiekvienas įsigijęs būstą tampa jos nariu, o tai sumažina tikimybę administravimo problemoms kilti.
Pasaulyje teritoriškai uždarų bendruomenių kūrimasis – ganėtinai įprastas reiškinys. Šis reiškinys sparčiai plinta ir ši plėtra tikriausiai negreit bus sustabdyta dėl vis didėjančio visuomenės nesaugumo jausmo. Tuo tarpu Lietuvoje mes vis dar žavimės ar, priešingai, perdėtai kritikuojam šio reiškinio plitimą. Nepaisant kartais girdimo nepatenkinto kritikų balso, Lietuvoje siūlomi teritoriškai uždarų bendruomenių projektai pritraukia vis daugiau gyventojų dėmesio, visuomenės jie yra vertinami palankiai ir tikėtina, kad ateityje tokio pobūdžio teritorijų daugės. Vis dėlto, nors teritoriškai uždaros bendruomenės gyventojų vertinamos gana euforiškai, jos nėra itin teigiamas reiškinys, nes apsitvėrimas nuo visuomenės nėra išeitis. Užuot skaidžius teritoriją į atskirus aptvertus saugomus „getus“, reikėtų spręsti visuomenės segregacijos ir egzistuojančio nesaugumo problemas, skatinti bendruomeniškumą.
Gintarė Pociūtė