Mažiau nei prieš šimtą metų, tarpukariu, Lietuvos žurnalistas ir keliautojas Matas Šalčius rašė: „Girdėti kartais balsų reikalaujančių sustabdyti miestų augimą ir kreiptis visomis jėgomis į kaimą. Jiems miestas yra ne žmonijos viltis, bet nelaimė.“ Tačiau šiuo metu belieka pripažinti, kad tada kalbėję „balsai“ dabartiniu pasauliu būtų nusivylę – dar niekada pasaulis nebuvo toks urbanizuotas kaip šiandien ir niekada tokia didelė dalis žmonijos negyveno miestuose. Pasak urbanizacijos procesus sekančių Jungtinių Tautų, dabar 49 proc. pasaulio gyventojų, tai yra apie 3,3 milijardo žmonių, yra susitelkę miestuose, kurie užima vos kelis procentus viso pasaulio ploto. Todėl natūralu, kad kyla klausimų, kas vyksta tokioje gyventojų koncentracijos vietoje ir ką šis socialinis fenomenas, miestas, kuria aplink save.
Kalbėdami apie šiuolaikinio miesto vietą pasaulyje, pirmiausia galime svarstyti jo „šiuolaikiškumo“ sampratą. Dar kartą prisiminkime praėjusį amžių ir tarpukarį. Tuomet, 1928 m., apie gyvenimą miestuose sakyta: „Susikimšimas ir nuovargis yra du charakteringi civilizuotų tautų požymiai.“ Jeigu jau tada kalbėta apie tokius gyvenimo mieste ypatumus kaip didelės gyventojų spūstys ir stresas, tad kokie yra šiuolaikinio miesto bruožai? Vien tik spūsčių suintensyvėjimas, ilgesnės valandos, praleidžiamos transporto kamščiuose, ar gyvenimo mieste įtampa negali apibūdinti svarbiausių pokyčių, įvykusių mieste. Beje, ir spūstys toli gražu nėra XXI a. miesto taisyklė – pavyzdžiui, XX a. suprojektuotoje ir pastatytoje Brazilijos sostinėje Brazilijoje jų nėra. Čia nereikia valandų valandas leisti transporto kamščiuose, nes miestas buvo taip suplanuotas, kad jie nesusidarytų. Tačiau tai sukėlė ir neigiamų pasekmių Brazilijos miesto gyventojų socializacijai – atsitiktinai sutikti draugą gatvėje ir nueiti su juo kavos yra neįmanoma, nes atstumai dideli ir gatvėmis vaikštančių pėsčiųjų labai mažai. Taigi gyventojų susitelkimas mieste yra svarbi, tačiau nepakankama savybė miesto šiuolaikiškumui įrodyti.
Tokios sąvokos kaip „technologijų pažanga“, „greita informacijos sklaida“ ar panašios yra ne kartą girdėtos, bet miesto atveju išties apibūdina esminius pokyčius. Vienas iš pagrindinių naujos miesto sampratos kūrėjų Manuelis Castellsas teigė, kad dabartinis miestas turi būti suvokiamas ne kaip vieta, bet kaip procesas. Taip atsitinka, nes iš vieno miesto į kitą nuolat plūsta informacijos, finansiniai bei kiti srautai, o tarpusavyje srautus siunčiantys miestai jungiasi į globalius tinklus. Tad šiuolaikinis miestas, labai paliestas globalizacijos, egzistuoja kartu su kitais miestais pasauliniuose tinkluose, dėl kurių tampa reikšmingu pasaulinių procesų dalyviu.
Tarpukariu spūstis ir stresą išgyvenančiame mieste apie modernias technologijas ir jų svarbą miestui sakoma: „Mūsų laikais judomųjų paveikslų technika labai ištobulėjo ir filmos be kito ko tapo labai galinga propagandos priemonė. Miestai turi todėl ir jos neužmiršti, bet privalo kuo dažniausiai ja naudotis.“ Taigi technologijos jau seniai buvo prasiskverbusios į miesto gyvenimą, o dabar yra labai svarbios, nes suteikia galimybę miestui dalyvauti srautų mainuose ir taip didinti savo įtaką pasaulyje.
Antra vertus, lygiai taip pat modernioms technologijoms yra reikalingas miestas. Kaip teigia M. Castellsas, šiuolaikinės technologijos yra priklausomos ne tik nuo mieste išdėstytų telekomunikacinių tinklų, bet ir nuo mieste susitelkusių „telekomunikuotojų“. Galima sakyti, jog miestas palaiko globalizacinius procesus pasaulyje, nes tiek miestui jie yra reikalingi, kad galėtų vykti srautų mainai, tiek globalizacijai vykti ir plėstis yra reikalingi miestai.
Miesto kaip proceso, o nebe miesto kaip vietos, įsitvirtinimas pasaulyje formuoja miestų nelygiavertiškumą. Naujoji pasaulio miestų hierarchija sudaroma pagal tai, koks mieste yra siunčiamų ir priimamų srautų intensyvumas. Dabartinė pasaulio miestų hierarchijos viršūnė turbūt nenustebins – ją sudaro Niujorkas, Tokijas, Londonas. Šie miestai yra svarbiausi globalių tinklų dalyviai, atsakingi už didelius informacijos srautus, bei svarbūs ekonominiai veikėjai.
Bet ar neatrodo, kad visoje šioje šiuolaikinio miesto ir pasaulio sąveikoje lyg kažko trūktų? Globalus pasaulis yra reikalingas miestui, miestas reikalingas globaliam pasauliui, tačiau nebekalbama apie valstybę kaip pasaulio dalį ar miesto šeimininkę. Nors istorijoje būta įvairių miesto ir valstybės santykio formų, tačiau nuo modernios nacionalinės valstybės atsiradimo miestas buvo jos dalis ir jai paklusdavo. Dabartinis miestas gali sau leisti valstybei ir nebepaklusti. Jis turi priėjimą prie finansinių išteklių ir vykdo ekonominius mainus, tampa tarptautinių santykių dalyviu, veikia moderniųjų technologijų pagalba, todėl jo veiklai valstybė yra praktiškai nebereikalinga.
Dar sykį galime pažiūrėti, kas apie procesus mieste sakyta tarpukariu: „Švietimas, menas ir bendrai kultūra eina ranka į ranką bendrai su miestu. Mokslas, išradimai ir pramonė taip pat yra miesto dalykai.“ Tada kalbėta apie miesto įtaką kultūros, mokslo ar pramonės pažangai, bet matyt mažai kas miestą atsiejo nuo valstybės, ir visa miesto sukuriama pažanga tarnavo valstybės naudai. Dabar ši pažanga gali būti kuriama mieste ir perduodama bet kuriam kitam miestui bet kurioje kitoje pasaulio vietoje.
Apskritai dabartinę situaciją pasaulyje galima iliustruoti tradicija iš Senovės Romos. Anksčiau Romos karvedžiai sakydavo Urbi et orbi kalbą – miestui ir pasauliui, o paskui popiežiai šią tradiciją perėmė ir iki šiol tęsia. Taip ir dabarklostosi situacija, kai valstybė nebėra tokia reikšminga, galima praleisti jos lygmenį ir sakyti, kad įvairūs globaliniai procesai vyksta In urbe et in orbe. Šiuolaikinis miestas nebėra pririštas prie konkrečios vietos ir erdvės, jis yra laisvas erdvėje ir keliauja per pasaulį ten, kur jam patinka.
Giedrė Balevičiūtė