Periklio žudymas

Urs Fisher „Be pavadinimo“, 2011 m.

Urs Fisher „Be pavadinimo“, 2011 m.

Penktame amžiuje prieš Kristų, tik prasidėjus Peloponeso karui, atėniečių karinis ir politinis vadas Periklis pasakė savo garsiąją Laidotuvių kalbą. Galima pagrįstai klausti, kiek ją atpasakojęs graikų istorikas Tukididas pridėjo savo išmonės, tačiau neabejotini du dalykai: vieša kalba, kaip mirusiųjų pagarbos bei gyvųjų įkvėpimo forma, buvo svarbi Atėnų gyvenimo dalis ir Periklis buvo didis oratorius.

Kalbanti politika

Ne fizinė galia ar pinigai, bet įtaigus kalbėjimas buvo neatsiejamas Atėnuose egzistavusio demokratinio valdymo ir apskritai politinio gyvenimo elementas. Būtent eklezijose, viešuose ir visuotiniuose susirinkimuose, buvo priimami sprendimai, kuriems pagrįsti reikėjo nemenkų retorikos įgūdžių.

Dar Aristotelis žmogų apibrėžė ne tik kaip politinę būtybę, bet ir kaip gyvą būtybę sugebančią kalbėti. Praplėsdama tokį visada politiško žmogaus supratimą H. Arendt papildo, kad viešojo gyvenimo prasmė yra būti matomam ir girdimam kitų. Kal­bantis pilietis išreiškia ne tik tapatumą, prisistato kaip savarankiška, mąstanti būtybė, bet ir kuria bendrumą su savo pokalbio partneriais – bendravi­mas yra konkrečią bendruomenę, atskirtą nuo neaiškiai „slebizavojančių“ barbarų, kuriantis veik­snys. Tad veik 40 metų „pirmuoju tarp atėniečių“ laikytas Periklis nebuvo pirmas ir laimingo atsi­tiktinumo dėka dar mokėjo kalbėti, bet buvo pir­mas, nes mokėjo kalbėti.

Neabejotina, kad kalba, net tiesiogiai nenurodant į graikiškąsias demokratijos ištakas, yra ir dabartinio demokratinio režimo veikimo pagrin­das: esminė liberalios demokratijos teisė yra žodžio laisvė; „ketvirtoji valdžia“ yra „kalbanti“žiniasklaida; viena svarbiausių atstovaujamosios demokratijos institucijų – parlamentas, su­ponuoja parlement (pranc.), t.y. „kalbėjimą“; įstatymai įgyja galią tik išreikšti visiems supranta­ma žodine forma ir t.t. Tokiu atveju kalba tampa politikos, valstybės valdymo meno, dalimi, o perikliška iškalba – viena iš labiau­siai ištobulintų jos formų, galima tik „kalbančioje demokratijoje“. Tačiau retorika ir kalbėjimas, kaip ir Antikinė politikos ir de­mokratijos samprata, išgyvena krizę. Periklis – iškalbus politi­kas – yra žudomas.

Politikos tildymo būdai

Tiesą pasakius, pirmasis Periklio žudymo etapas dar gali būti vertinamas kaip vedamas kilniaus tikslo – užkirsti kelią tuščiažodžiavimui. Aiškaus ir tiesaus kalbėjimo reikalavimas ypatingai akcentuotas modernybėje. R. Decartes’as teigė, kad „svarbu atsi­kratyti tam tikrų blogų rašymo ir kalbėjimo būdų, pirmiausia didžiausio blogio – dirbtinio ir retoriško stiliaus“. Jam atvirai an­trino ir kitas modernaus mąstymo apologetas J. Locke’as: „Mes turime pripažinti, kad visas retorikos menas […], visa dirbtinė ir figūrinė žodžių vartosena, kurią išrado iškalba, tik padeda įteigti neteisingas idėjas, kurstyti aistras ir šitaip klaidinti intelektą; taigi jos yra visiška apgaulė“. Tačiau nuostata racionalizuoti kalbą sukėlė dvi radika­liai skirtingas reakcijas, kurios naikina klasikinę politiškumo, kartu ir demokratiškumo, galimybę.

Pirmoji reakcija laikytina radikaliu kalbos su­paprastinimu – t.y. ne tik retoriško stiliaus, bet ir sąvokų, neturinčių žyminių fiziniame pasaulyje, at­sisakymu. Tokios nuostatos kryptis aiški – kalbėti tik apie tai, ką galima empiriškai apčiuopti, o pati kalba geriausiu atveju tėra instrumentas, padedan­tis geriau atlikti ekonomines žmogaus funkcijas. Periklis tokioje visuomenėje išgirstų skatinimą „mažiau kalbėti ir daugiau dirbti“. Būtent ši nuostata tampa nesąmoninga programa, kuri skatina tylėti dėl ekonomikos ir zoon politikon pakeisti homo oeconomicus. Nenuostabu, kad modernaus viešojo kalbėjimo idealu tampa sausa, techninė, veik matematinė „kalba“, kuri geba aprašyti ekonominius ir socialinius pasiekimus ar, dar geriau, išreikšti juos trumpa abstrakčia formule. Retoriką keičia paprastos ,,trumposios žinutės“, o kalbėjimas, bandymas įtaigiai teigti tiesą, laiko­mas „politikavimu“ arba „pilstymu“ – neaiškiu ir neapibrėžtu kalbėjimu.

Antroji reakcija – pasipriešinimas kalbos gry­ninimui, paprastinimui ir bendrinimui, kartu siekiant ją estetizuoti ir individualizuoti. Indi­vidualizacija – tai pripažinimas, kad kiekviena grupė ir net kiekvienas individas turi teisę į savo specifinį žodyną, o adekvatus kalbančiojo suprati­mas praktiškai niekada neįmanomas. Žmogus čia iš tiesų kalbantis, bet jokiu būdu ne politiškas – kalbėjimas tėra individualios saviraiškos forma, o bendras supratimas veikiau reprezentuoja „dominavimą“, bet ne tariamą laisvę – socialinę būklę, kuri įsivaizduojama kaip neribota žodžio laisvės raiškos teisė. Tokiame pasaulyje Periklis, jei tik nebūtų išvadintas demagogu ir tironu, būtų traktuojamas tik kaip gabus poetas, kuris, tiesą pa­sakius, nėra niekuo pranašesnis už bet kokia pus­kalbe kalbantį barbarą. Tikėtina, kad pastarasis net būtų vertinamas labiau, kaip siūlantis alternatyvų ir inovatyvų žodyną, net jei juo nieko prasmingo nėra pasakoma.

Šiuolaikinės demokratijos idealo ir kalbos įtampa

Šiuolaikinė visuomenė susiduria su beveik neišsprendžiamu prieštaravimu: viena vertus, deklaruojant demokratijos kūrimo būtinybę, kartu pripažįstama bendros kalbos ir diskusijos svarba; kita vertus, čia pat skatinama arba atsisakyti dis­kusijos, arba toleruoti bei pripažinti visas, net ir visiškai nesuprantamas bei vidujai prieštaringas kalbines praktikas. Atrodo, paprasčiausias būdas išvengti šio prieštaravimo būtų tiesiog pripažinti, kad demokratija neatsiejama nuo bendros, vienijančios kalbos egzistavimo, o Periklio, geriau perpratusio kalbos taisykles ir gebančio kalbėti geriau nei kiti, iškilimas – neatskiriama demok­ratinio proceso dalis. Tačiau iškalba susiduria su kliūtimis ne tik dėl pačios politiškos kalbos smer­kimo, bet ir dėl susiformavusio demokratijos idealo – prabilti Perikliui neleidžia pati šiuolaikinės demokratijos forma.

Demokratija paprastai suvokiama kaip betarpiškas visų piliečių dalyvavimas valstybės valdyme. Šis dalyvavimas suprantamas kaip galimybė būti viešojoje diskusijoje – galėti gauti informaciją (girdėti kitus) ir išsakyti savo idėjas (viešai kalbėti). Tačiau Periklį žudo naivus tikėjimas galimybe visus sulyginti. Norint, kad toks demokratinis idealas iš tiesų būtų įgyvendintas, net tokioje nedidelėje valstybėje kaip Lietuva reikėtų išgirsti mažiausiai dviejų milijonų kalbančiųjų balsus. Dar galima įsivaizduoti, kad kiekvienas turi minutę šlovės pasisakyti ir yra institucija, kuri geba išgirsti visus balsus, bet tokiu atveju „tobula demokratija“ pas­merkta, nes yra tik klausančių, bet jokiu būdu ne įsiklausančių ir atsakančių piliečių bendruomenė. Tad vietoj įtikinėjimo iškalba tampame gundomi pagaviomis frazėmis. Šiuolaikinė demokratija tampa lozungų režimu.

Tokiu būdu esame pasmerkti gyventi neiškalbingoje santvarkoje. Įvairiausių tauškalų, šnekalų ir aimanavimų lavinoje atskirti Periklio balsą darosi be galo sunku. Nevalingai peršasi išvada, kad be mokėjimo kalbėti šiuolaikinėje visuomenėje būtina ugdytis ir įsiklausymą, kad suprastum, į kuriuos žodžius yra verta atsakyti. Antraip politinės klausos atrofija gresia ne tik ma­siniu žavėjimusi populistinėmis formuluotėmis, bet ir skatina iškilti galios ir pinigų kaip politikos bei visuomenės modus vivendi dominavimui. Bet nutilti ir įsiklausyti yra tik pirmas žingsnis. Kur kas sunkiau vėl išdrįsti ir galėti pasakyti kažką prasmingo. Ir vis dėlto, Perikli, jei prabilsi, ar tik­rai dar bus su kuo bendrauti?

Justinas Dementavičius

Justinas Dementavičius

Socialinių mokslų daktaras, VU TSPMI lektorius ir Lietuvos istorijos instituto tyrėjas-stažuotojas, Corp! RePublica filisteris. Domisi Lietuvos politinės minties istorija ir politine teorija.
-> skaityti visus autoriaus/autorės tekstus.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.


Galite naudoti šias HTML žymas ir atributus: <a href="" title=""> <abbr title=""> <acronym title=""> <b> <blockquote cite=""> <cite> <code> <del datetime=""> <em> <i> <q cite=""> <strike> <strong>