Cornelius Fraenkel – „Burlesque Symbol“
Kažin, ar įmanoma abejoti šiame „Post Scriptum“ numeryje nagrinėjamos temos aktualumu ir problemiškumu. Planetos ištekliai senka arba atsinaujina per lėtai, ir su tuo susijusių paskirstymo, saugumo, vystymosi problemų – vis daugiau. Pasaulį tiesiog krečia blogos naujienos ir dar blogesnės prognozės, verčiančios sunerimti mokslininkus, politikus, aplinkosaugininkus ir ypač – pačią pilietinę visuomenę. Pavyzdžiui, naujausi tyrimai atskleidžia, kad pasaulio biologinės talpos (arba ekologinės pasiūlos, ang. biocapacity) nepakanka, norint patenkinti dabartinius žmonijos poreikius: pastarieji biologinę talpą viršija 52 proc. Tai reiškia, kad gamtinių pasaulio išteklių yra perpus mažiau nei būtina dabartiniams vartojimo tempams palaikyti.
Norėdami apibūdinti dabartinę situaciją, mokslininkai naudoja „ekologinio pėdsako“ (ang. ecological footprint) terminą. Ekologinis pėdsakas – tai modelis, apskaičiuojantis žmonijos paklausą pasaulio gamtinių ekosistemų atžvilgiu ir palyginantis šią paklausą su Žemės biologine talpa. Modelis atskleidžia, kad pasaulinė ekosistema vidutiniam Žemės vartotojui gali pasiūlyti 1,8 „globalius“ hektarus (gha) žemės (globalūs hektarai žymi visus pasaulio gamtinius išteklius, konvertuotus į žemės plotą). Tuo tarpu pasaulinė planetos resursų paklausa yra 2,7 gha vienam žmogui. Kitaip tariant, šiuo metu Žemei prireikia pusantrų metų, kad galėtų regeneruoti tai, kas yra suvartojama per metus. Kalbant dar paprasčiau, Žemės planetoje mes jau neišsitenkame. Žmonėms gamtinius išteklius vartojant greičiau, nei jie gali atsinaujinti, mes įžengiame į ekologinio perkaitimo (ang. ecological overshoot) amžių. Nuolatinis perkaitimas reiškia dykumėjimą, didėjantį anglies dioksido išmetimą ir t.t.
Pagrindinis išteklius, dėl kurio trūkumo nerimaujama labiausiai, yra vanduo, apie kurį šiame numeryje skaitysite ne kartą. Šiuo metu Žemėje 1,1 milijardo pasaulio žmonių gyvena be švaraus geriamojo vandens, o populiacijos didėjimas ir urbanizacija reiškia, kad 2030 metais vandens mums reikės net 30% daugiau. Negalima pamiršti, kad vanduo yra tiesiogiai susijęs su energijos ir maisto ištekliais: pavyzdžiui, biokuro gamyba sunaudoja 20% daugiau vandens nei benzino gamyba, o sausros dažniausiai pakelia pasaulines javų kainas.
Priežastinė grandinė nusitęsia ir toliau, nes augančios maisto kainos didina socialinę ir turtinę nelygybę. Mokslininkai tai vadina su mityba susijusiu uždaru skurdo ratu (arba skurdo spąstais, ang. poverty trap): skurstantieji valgo per mažai, kad galėtų patenkinti minimalius poreikius ir efektyviai dirbti, o turtingieji, tuo tarpu, gali dirbti ir gaminti vis daugiau, nes papildomas maisto kiekis reiškia papildomą energiją. Kitaip tariant, skurdieji ir toliau skursta, o turtingieji – turtingėja. Ir visa tai gali nulemti… Vandens trūkumas.
Kita vertus, nors tradiciniai ištekliai senka, vis dažniau atrandama naujų šaltinių, naujų išteklių, kurie gali pakeisti senuosius, išspręsti ekonomines, socialines problemas. Pavyzdžiui, Mongolijoje atrastas milžiniškas kiekis mineralų atsargų: nors geologai ištyrė tik 27 procentus šalies teritorijos, jos mineralų klodai jau dabar įvertinti 2,75 trilijonais dolerių. Nenuostabu, kad Mongolijos ekonomika yra viena sparčiausiai besivystančių visame pasaulyje. Lietuvos viltis gali būti gėlas vanduo ir skalūnų dujos – apie tai rašome straipsnyje „Lietuvos vizija“.
Vis tik ten, kur išteklių netrūksta arba jie yra atrandami, ne visada galima kalbėti apie šviesias perspektyvas. Pavyzdžiui, 1) Angoloje abi pilietiniame kare (1975 – 2002) dalyvavusias puses finansiškai rėmė gamtinių išteklių industrija: vieną pusę rėmė naftos, kitą – deimantų gavybos kompanijos. Naftos pinigai taip pat rėmė juodojo aukso turtingo Kabindos regiono separatistus; 2) 2012 metų rugpjūtį JAV Vertybinių popierių ir biržos komisija pagaliau priėmė nuostatas, iš naftos kompanijų reikalaujančias deklaruoti sumokėtus mokesčius ir atliktus atsiskaitymus užsienio šalių vyriausybėms. Iki šiol stambios naftos korporacijos šios informacijos neprivalėjo atskleisti, tad naftos doleriai galėjo nevaržomai tekėti į korumpuotų autoritarinių lyderių kišenes, taip stabdydami demokratinius procesus.
Dar viena problema, glaudžiai susijusi su išteklių eksploatacija ir vartojimu – tai ekologija. Įvadinis Ingos Česnulaitytės straipsnis atskleidžia, kaip ekologija, ekonomika ir tvari plėtra yra tarpusavyje susijusios ir nuo kada kalbėjimas apie tvarią plėtrą pasidaro svarbus. Su ištekliais susijusių problemų sprendimai tiesiogiai priklauso nuo pasaulio šalių vyriausybių vykdomos politikos, nuo tarptautinių institucijų, galų gale – nuo kiekvieno iš mūsų. Juk neretai nepaisome Marko Aurelijaus išminties („Kas nenaudinga bičių spiečiui, tas nenaudinga ir paskirai bitei“), neišsprendžiame kolektyvinio veiksmo dilemos, neribojame savęs ir savo poreikių. Tokiu būdu iškyla sudėtingas ne tik ekologinių, bet ir ekonominių bei socialinių problemų raizginys.
Bet ar iš tikrųjų reikia riboti ir keisti minėtus žmonijos poreikius? Kai kurie mokslininkai teigia, kad tai visai nebūtina. Jeigu plastikas yra problema, padarykime taip, kad jis būtų irus. Pagaminkime jį iš augalinio pluošto ir jis supus žemėje, kaip ir obuolio graužtukas. Vis tik su tokia nuomone nesutiktų paskutinio puslapio autorė, kuri kviečia jus išbandyti kitokį gyvenimo būdą ir užsiimti freeganizmu. Galų gale, numeryje perskaitysite, kaip ekologines problemas galima išspręsti pasitelkus neįprastus urbanistinius sprendimus.
Beje, numerio straipsniuose apie Lietuvą neretai pabrėžiama, kad mūsų šalies ištekliai – žmogiškieji. Ką reiškia ši sąvoka? Ar ji iš viso yra priimtina? Ar žmogus – tai viso labo išteklius, ar kažkas daugiau? Apie tai taip pat rasite skirtingų pasvarstymų ir pačių įvairiausių požiūrio kampų. Taigi planetos ištekliai (ir ne tik gamtiniai) – sudėtinga, plataus žinojimo ir socialinio jautrumo reikalaujanti tema. Skaitydami laikraštį įsitikinsite: ištekliai gali lemti tarptautinius santykius, karus, valstybių likimą, ištisų civilizacijų žlugimą ir jūsų gyvenimą.