Trūkumas ar perteklius: konfliktų dėl išteklių anatomija

apie tai, kaip vertingų išteklių perteklius tampa valstybės prakeiksmu, o jų trūkumas įžiebia ilgamečius konfliktus

apokalipsės šaukliai

Garsus britų ekonomistas Thomas Robertas Malthusas 1798 m. „Esė apie populiacijos principus“ tvirtino, kad spartus populiacijos augimas neišvengiamai viršys planetos galimybes užtikrinti žmonių poreikius. Anot T. R. Malthuso, populiacijai augant greičiau nei maisto išteklių atsargoms, greitai pradės trūkti resursų. Nepavykus užtikrinti demografinių procesų kontrolės, nebus išvengta bado, daugybės socialinių problemų ir konfliktų.

Panašios apokaliptinės prognozės būdingos ir šiuolaikiniams autoriams, nagrinėjusiems resursų trūkumo poveikį nacionaliniam ir globaliam saugumui. Geras pavyzdys – garsusis R. Kaplano 1994 m. straipsnis „Artėjanti anarchija“, kuriame tvirtinama, kad resursų trūkumas, plintančios ligos, tarša ir kiti veiksniai, didėjant populiacijai, neišvengiamai destabilizuos tarptautinę sistemą ir taps įvairių vidinių konfliktų, tarpvalstybinių karų ir socialinių neramumų šaltiniu.

Viena vertus, akivaizdu, kad radikalios apokaliptinės prognozės nepasitvirtino. Technologinės inovacijos, efektyvesnis resursų panaudojimas, ekonominis progresas, aktyvus valstybių ir tarptautinių organizacijų bendradarbiavimas leidžia pristabdyti neigiamas tendencijas. Sėkmingas retėjančio ozono sluoksnio problemos suvaldymas 1989 m. priėmus tarptautinį Monrealio protokolą – unikalus pavyzdys, demonstruojantis, kad politikos, mokslo ir verslo lyderiai gali veikti kartu, efektyviai spręsdami globalias problemas.

Kita vertus, intensyvių urbanizacijos, industrializacijos, taršos ir klimato kaitos procesų kontekste įvairios ekosaugumo problemos išlieka itin aktualios skirtinguose pasaulio regionuose. Į mokslininkų akiratį dažnai patenka konfliktai dėl gėlojo vandens išteklių Vidurinėje Azijoje, dirbamos žemės trūkumo poveikis socialiniams neramumams Šiaurės Afrikoje, cunamių ir taifūnų įtaka politinių režimų pokyčiams Pietryčių Azijoje, pilietiniai karai dėl deimantų ir kitų išteklių kontrolės Vakarų Afrikoje ar potvynių ir kitų gamtos stichijų sukeltos humanitarinės katastrofos Centrinėje Amerikoje. Pavyzdžiui, Bangladešo, vienos tankiausiai apgyvendintų valstybių pasaulyje, atveju, jūros vandens lygio pakilimas 1 metru reikštų maždaug 17 procentų šalies teritorijos praradimą. Tai ne tik pakirstų nuo žemės ūkio priklausomą šalies ekonomiką, bet ir priverstų gyvenamąją vietą palikti maždaug 40 milijonų žmonių, kurių emigracija į kitus šalies regionus ir šiaurinę Indijos dalį, labai tikėtina, sukeltų naujų socialinių neramumų ir prisidėtų prie politinio nestabilumo. Dar didesni nemalonumai gresia Maldyvams, kurių salos, sparčiai kylant jūros lygiui, būtų paprasčiausiai užlietos.

Viena aktualiausių ir kartu sudėtingiausių problemų – išteklių sąsajos su įvairiomis saugumo problemomis ir konfliktais. Esminis klausimas: ar, kiek ir kaip įvairūs aplinkos ir resursų veiksniai bei procesai gali tapti grėsme saugumui.

Šiame straipsnyje apsiribojama trumpu žvilgsniu į resursų svarbą konfliktams ir socialiniams neramumams, aptariant du svarbiausius mechanizmus: (1) resursų trūkumo ir (2) resursų pertekliaus poveikį konfliktams.

kai trūksta išteklių

Ryšiai tarp išteklių trūkumo, socialinių pasekmių ir konfliktų. T. Homer-Dixtono resursų trūkumo poveiko vidiniams konfliktams modelis

Ryšiai tarp išteklių trūkumo, socialinių pasekmių ir konfliktų.
T. Homer-Dixtono resursų trūkumo poveiko vidiniams konfliktams modelis

Kaip gėlo vandens, dirbamos žemės ar žuvies išteklių stygius gali daryti įtaką vidiniams ir tarptautiniams konfliktams? Bene svarbiausią schemą, paaiškinančią tokių konfliktų mechanizmus, pateikia vadinamoji Toronto grupė, vadovaujama T. Homer- Dixono.

Anot grupės ekspertų, išteklių trūkumas dažnai generuoja tam tikrą socialinį ar ekonominį efektą (sumažėjusi žemės ūkio produkcija, migracija ir kt.), kuris gali turėti didelės įtakos įvairių konfliktų (skurdo konfliktai, valstybės perversmai, etniniai konfliktai) kilimui, intensyvumui ir dinamikai. Pavyzdžiui, 1994 m. Ruandos genocido tyrimai atskleidžia, kad ženklus dirbamos žemės mažėjimas dėl jos nesubalansuoto naudojimo (bei gamtinių procesų) ir nevienodas jos padalijimas sukėlė stiprų socialinį efektą – ekonominio produktyvumo smukimą, valstybės institucijų silpnėjimą, elito manipuliavimą etninėmis grupėmis, – kuris ir tapo viena iš konflikto varomųjų jėgų.

Bene daugiausia tyrinėtojų dėmesio susilaukė gėlo vandens, kaip strateginio gamtos ištekliaus, trūkumo poveikio valstybių konfliktams ir bendradarbiavimui klausimas.

Tam tikri politiniai pokyčiai (pavyzdžiui, Sovietų Sąjungos subyrėjimas) lėmė tarptautinių upių baseinų „internacionalizaciją“, t.y. padaugėjo tarptautinių vandens telkinių. Pavyzdžiui, Vidurinės Azijos regione sovietmečiu iš vieno centro, Maskvos, kontroliuota Aralo jūros baseino gėlojo vandens resursų distribucijos sistema po SSRS subyrėjimo tapo penkių naujai susikūrusių valstybių ginčų objektu. Didelio gėlojo vandens kiekio reikia visų regiono šalių žemės ūkiui arba elektros gamybai, todėl neišvengiamai kyla problemų ir konfliktų dėl pasidalijimo bendrais ištekliais.

Problemos esmę galima nusakyti taip: aukštupio valstybės, kurios neturi naftos ir gamtinių dujų resursų, energijos reikmėms tenkinti daugiausia naudoja hidroenergiją. Tačiau hidroenergetikos plėtojimas (vandens kaupimas hidroelektrinių rezervuaruose) smarkiai sutrikdo natūralią upės tėkmę, o tai neišvengiamai kelia žemupio šalių nepasitenkinimą. Labai svarbus sezoniškumo aspektas: Kirgizijai ir Tadžikistanui daugiausia elektros energijos reikia žiemą, todėl jos metu vanduo yra paleidžiamas iš rezervuarų. O žemupio šalims (ypatingai – Uzbekistanu ir Turkmėnistanui), priešingai, dideli vandens kiekiai yra reikalingi irigacijos sezono metu, t.y. pavasarį ir vasarą, kai aukštupio šalys yra suinteresuotos kaupti vandenį talpyklose, o žiemą iš rezervuarų paleistas vanduo joms yra netgi žalingas, nes potvyniai nuniokoja irigacines sistemas. Politinę įtampą dar labiau didina neefektyvi barterinių mainų (vanduo mainomas į energetinius išteklius) sistema, tarpusavio nepasitikėjimas, sutarčių nesilaikymas, šalių įkurtų koordinavimo institucijų silpnumas.

Viena vertus, tarptautiniai gėlo vandens telkiniai neabejotinai yra svarbus konfliktiškų tarpvalstybinių santykių elementas – nesutarimų būta tarp Indijos ir Bangladešo, JAV ir Meksikos, Turkijos, Sirijos, ir Irako, visų dešimties Nilo baseino šalių ir daugybės kitų valstybių.

Kita vertus, apokaliptinės pasaulinio masto „vandens karų“ prognozės netapo realybe. Priešingai, tyrimai demonstruoja gėlojo vandens išteklių, kaip valstybių kooperaciją tarptautiniuose vandens telkiniuose skatinančio veiksnio, svarbą.

resursų prakeiksmas

Reikšmingas vaidmuo įvairiuose konfliktuose gali tekti ne tik atsinaujinantiems, bet ir neatsinaujinantiems ištekliams – naftai, auksui, įvairiems brangakmeniams ir pan. Šiuo požiūriu esminė yra ne stygiaus, bet pertekliaus sąvoka.

Šiai stovyklai priskirtini tyrinėtojai dažnai akcentuoja, kad „godumas“ (angl. greed) yra svarbesnė pilietinių karų priežastis nei „nepasitenkinimas” (angl. grievance), t.y. įvairūs gamtos ištekliai ir jų teikiama finansinė nauda geriau paaiškina vidinių konfliktų logiką ir dinamiką nei tokie veiksniai kaip etninės skirtys, politinės represijos ar socialinė nelygybė. Svarbu tai, kad neatsinaujinantys ištekliai prie konfliktų kilimo ar eskalacijos gali prisidėti labai įvairiais būdais:

tiesioginis poveikis – strateginiai ištekliai gali tapti į konfliktą įsitraukusių visuomenės grupių finansavimo šaltiniu. Po šaltojo karo pabaigos iš resursų gaunamos lėšos kai kurioms valstybėms pakeitė supervalstybių teiktą finansavimą. Skaičiuojama, kad 1999-2002 m. pasaulyje įvyko 17 konfliktų, kuriuose iš resursų gaunamos lėšos vaidino itin svarbų vaidmenį: deimantai Angoloje, mediena ir deimantai Liberijoje, auksas ir varis Konge ir kt.

netiesioginis poveikis – priklausomybė nuo resursų gali neigiamai paveikti valstybės ekonomikos augimą, paskatinti korupciją, susilpninti politines institucijas, įtvirtinti nedemokratinio pobūdžio politinį režimą ir padidinti atskirtį tarp politinio elito ir visuomenės.

Resursus kontroliuojančiam elitui paprasčiausiai nelieka paskatų efektyviai rinkti mokesčius ir užsitikrinti visuomenės paramą gero valdymo, atskaitingumo ir efektyvių viešųjų paslaugų teikimo keliu. Jiems tereikia išlaikyti išteklių kontrolę, o tai iškraipo demokratinės sistemos funkcionavimąir dažnai paskatina autoritarizmą. Tokia situacija ypač būdinga naftos ir dujų turtingoms šalims, pvz., Saudo Arabijai ar Venesuelai.

• separatistinis efektas – netolygiai tam tikros šalies teritorijoje pasiskirstę strateginiai gamtos ištekliai gali paskatinti separatistines tendencijas. Tokia situacija ne kartą buvo susiklosčiusi įvairiose Afrikos valstybėse – Nigerijoje, Sudane, Konge ir kt.

• išorės veikėjų įsitraukimas – agresyvus užsienio valstybių ir įvairių tarptautinių korporacijų – resursų gavyba ir eksploatavimu suinteresuotų bendrovių – kišimasis į resursų turtingos valstybės vidaus reikalus dažnai tiesiogiai prisideda prie konflikto eskalacijos.

Taigi paradoksalu, bet naujų išteklių atradimas dažnai netampa raktu į valstybės sėkmę ir klestėjimą. Didžiulis pelnas generuoja vadinamąjį „resursų prakeiksmo“ efektą, t.y. paralyžiuoja normalų ekonomikos augimą, visuomenės elitas gyvena iš „neuždirbtų pajamų“, kurios nėra investuojamos į augimą ir tvarią plėtrą. Priešingai, jos skatina stagnaciją, patronažo politiką, didina skurdą, nepalieka vietos stabdžių ir atsvarų sistemai, eliminuoja partijų konkurenciją, dirbtinai paaštrina etninių skirčių problemas, o viešieji pinigai masiškai naudojami politinės paramos ir balsų „pirkimui“. Maždaug 30 procentų skurdžiausių žmonių gyvena šalyse, kurių ekonomika paremta iš gamtinių resursų gaunamomis pajamomis.

Ekonominiu požiūriu, resursų perteklius dažnai pasireiškia kaip „olandų liga“ (angl. Dutch disease). Žaliavų kainoms kylant, didėja pajamos iš jų eksporto, tačiau, sparčiai augant infliacijai, pakertamas kitų šalies eksporto šakų, ypač gamybos pramonės, konkurencingumas. Dėl kylančių kainų vietinė produkcija tampa brangesnė ir sunkiai eksportuojama, susitraukusi pramonė praranda savo pranašumą ir lieka priklausoma nuo eksportuojamų žaliavų. Su šiomis problemomis yra susidūrusi Meksika, Nigerija, Filipinai, Azerbaidžanas.

Vidiniai konfliktai dėl išteklių
Šalis Konflikto trukmė Išteklių tipas
Afganistanas 1978-2001 Brangakmeniai, opiumas
Angola 1975-2002 Nafta, deimantai
Kambodža 1978-1997 Mediena, brangakmeniai
Kolumbija 1984- Nafta, auksas, koka
Demokratinė Kongo Respublika 1996-97; 1998-2001 Varis, deimantai, auksas, kobaltas
Indonezija (Ačehas) 1975- Gamtinės dujos
Indonezija (Vakarų Papua) 1969- Varis, auksas
Liberija 1989-1996 Mediena, deimantai, marihuana, auksas, palmių aliejus
Marokas 1975- Fosfatai, nafta
Mianmaras (Birma) 1949- Mediena, alavas, brangakmeniai, opiumas
Peru 1980-1995 Koka
Siera Leonė 1991-2000 Deimantai
Šaltinis: UN HumanDevelopmentReport 2005

kolektyvinio veiksmo spąstai

1968 m. garsus JAV ekologas Garretas Hardinas straipsnyje „Bendrųjų išteklių tragedija“ pateikė bendruomeniškai valdomų ganyklų alegoriją. Anot Hardino, kiekvienas racionalus individas bus suinteresuotas didinti gyvulių skaičių siekdamas maksimaliai išnaudoti bendros ganyklos teikiamą naudą. To padarinys ilguoju laikotarpiu – negrįžtama dirvožemio degradacija, dėl kurios visi ūkininkai praras pragyvenimo šaltinį. Šis požiūris gerai iliustruoja kolektyvinio veiksmo „spąstus“, į kuriuos patekę racionalūs veikėjai nepajėgia savarankiškai išspręsti problemų.

Išteklių konfliktų dalyviai – tiek jų trūkumo, tiek pertekliaus atvejais – beveik visada susiduria su šia kolektyvinio veiksmo dilema. Vienoms bendruomenėms pavyksta sėkmingai valdyti bendruosius išteklius, o kitų veiksmai lemia ekologines katastrofas, socialinius konfliktus ir resursų sunaikinimą. Klausimas, kaip sukurti tvarias institucijas – įvairių normų, formalių bei neformalių taisyklių rinkinius, leidžiančias užtikrinti sėkmingą išteklių valdymą ir išvengti jų panaudojimo siauriems politiniams tikslams – išlieka kertiniu tyrinėjimų objektu.

 

Gėlo vandens sunaudojimo Aralo upės baseino aukštupyje ir žemupyje tendencijos

Gėlo vandens sunaudojimo Aralo upės baseino aukštupyje ir žemupyje tendencijos


Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.