Šiuolaikinį pasaulį bandydami skirstyti civilizacijomis neišvengiamai susiduriame su neutralumo problema, taip pat nesugebėjimu vertinti „kitas“, nepažįstamas visuomenes. Apie tai, ko verta „civilizacijų“ kategorija, jos galimybes apibrėžti islamo bendruomenes, Post Scriptum kalbėjosi su žymiu orientalistu, arabų kultūrų žinovu, doc.dr. Egdūnu Račiumi.
Egdūnas Račius. Nuotrauka iš VU TSPMI archyvo
—
Post Scriptum: Visų pirma, norėčiau paklausti, kas, Jūsų nuomone, civilizaciją daro civilizacija?
Egdūnas Račius: Aš apskritai nebūčiau linkęs kalbėti apie tokius darinius, kuriuos būtų galima vadinti civilizacija. Jeigu mes kalbėtume apie antikines (ne vien graikų ir romėnų, bet dar seniau buvusias kultūras – šumerus, hetitus), sąlyginai jas vadinti civilizacijomis aš galėčiau sau leisti. Tačiau kalbant apie gyvas, dabar esančias visuomenes, svarstyti apie civilizacijas kaip kažkokius atskirus darinius, kurie labai ryškiai vieni nuo kitų skirtųsi, yra neįmanoma. Juo labiau nebeįmanoma apie tai kalbėti nuo XIX a., kai su kolonializmu prasidėjo reali globalizacija, o per visą XX a. bei XXI a. tokio dalyko kaip atskiros civilizacijos apskritai nebeliko.
Mes galime labai paprastai paklausti: ar Sirijos krikščionys priklauso tariamajai islamo, ar Vakarų, ar kuriai kitai civilizacijai? Turbūt būtų galima sakyti, kad jie priklauso ir tiems, ir tiems, arba nei vieniems, nei kitiems. Sirijos arabų musulmonų kultūros kontekste ji yra unikali subkultūra. O ar Sirijos arabų musulmonų kultūra priklauso islamo civilizacijai? Kuriai islamo civilizacijai? Juk šalia esantis Iranas yra iš principo skirtinga visuomenė su visiškai skirtinga patirtimi. Žmonės, kurie kalba apie civilizacijas, dažniausiai, tiesą sakant, žino tik vieną kultūrinį arealą. „Vakaruose“ (kurių aš irgi nenorėčiau įvardyti kaip tokių) mes turime labai blogą tradiciją. Tiek JAV, tiek Lietuvoje yra žmonių, kurie, mano galva, labai neatsakingai kalba apie civilizacijas, teigdami, jog yra islamo civilizacija, yra Kinijos civilizacija ar kurios kitos. Iš tikrųjų taip pasiduodama Samuelio P.Huntingtono įtakai: nors ir manoma, jog šie jo išskirti geopolitiniai dariniai nebūtinai turi kariauti tarpusavyje (ką suponavo S.Huntingtonas), vis dėlto aiškiai išskiriamos atskiros civilizacijos.
Kuriai iš jų priklauso 25 milijonai musulmonų, gyvenančių Europoje? Kalbant apie civilizacijas, dažnai aptariamos egzistuojančios vertybių sistemos. Civilizacija tarytum įkūnija unikalią vertybių sistemą, kuria dalijasi grupė visuomenių. Tačiau musulmonai nesidalija jokia viena ar vieninga vertybių sistema. Juos vienija trys dalykai: Dievas, Mohammedas (paskutinis pranašas) ir jų monologe (daugiau nei dialoge) gimęs apreiškimas – Koranas. Daugiau niekas musulmonų nesieja. Visa kita yra interpretacijos. Kalbėdami apie islamą, mes kalbame mažiausiai apie aštuonias teisines tradicijas, apie aštuonis planus, idealus, kurie turi savo vertybines sistemas. Tada klauskime, ar galima kalbėti apie tas aštuonias musulmonų civilizacijas?
Taigi reikia turėti omenyje, jog kalbama ne apie vientisą normatyvųjį islamą, nurodantį, kaip turėtų būti, o apie tai, kas yra realybėje. Iš tiesų aiškiai matome, jog netgi tos pačios etninės tradicijos išpažinėjai skirtinguose musulmoniškuose kraštuose gali labai skirtis savo gyvenimo būdu ar santykiu su ta pačia formalia teisine tradicija. Tai kaip juos galima sutalpinti į kažką vieno, bendro, pasakant, kad jie yra civilizacijos nariai? Labai geras pavyzdys būtų tunisietis, savo gyvenimo būdu neabejotinai esantis artimas siciliečiui. Jau vien dėl to, kad jie yra labai arti vienas kito: jie tuo pat metu valgo, miega ir t.t. Tačiau tunisietis labai skirsis nuo malajo ar Indonezijos musulmono – jie gyvena fiziškai skirtinguose geografiniuose ir kultūriniuose kontekstuose. Ar galima sakyti, kad tunisietis ir malajietis priklauso tai pačiai civilizacijai? Kuriai? Ar galima sakyti, kad tunisietis ir sicilietis priklauso tam pačiam kultūriniam arealui? Kultūriniam, kaip neturinčiam nieko bendro su religija ir sietinam su gyvenimo būdu: santykiais tarp žmonių, maistu, erdve ir t.t. Pastarieji (tunisietis ir Pietų italas) yra neabejotinai artimesni nei tunisietis, nors ir musulmonas, su musulmonu Malaizijoje. Tad apie kokias civilizacijas kalbame?
PS: Kitaip tariant, Jūs teigiate, kad to termino vartojimas anksčiau galbūt ir buvo pravartus apibrėžiant tam tikras savybes, tačiau dabar dėl didelės tarpusavio priklausomybės ir kultūrų maišymosi jis prarado savo reikšmę, ir iš principo jo reikėtų atsisakyti?
E.R.: Aš dar kitaip pasakyčiau: tie, kurie remiasi šiuo terminu kalbėdami apie dabar egzistuojančias gyvas visuomenes, yra stipriai paveikti XIX a. orientalistinės tradicijos. Edwardas Saidas kalba apie tai, kad europiečiai žiūrėjo iš aukšto į kitas civilizacijas, savo civilizaciją apibrėždami kaip unikalią kitų – mažesnių, prastesnių – civilizacijų atžvilgiu. Dabar žmonės, vartojantys šį terminą, nesako, kad tos civilizacijos yra prastesnės, bet mėgina toje pačioje orientalistinėje tradicijoje apibrėžti, jog „mes“ esame vienokie, o „jie“ kitokie. Galima sutikti, kad „jie“ kitokie, tačiau, mano galva, pozityvistinis žiūrėjimas, įsivyravęs XIX a. ir siekiantis tuojau pat viską paaiškinti (šie priklauso vienai civilizacijai ir veikia vienaip, o anie nepriklauso ir veikia kitaip), yra visiškas nesusipratimas. Nebėra gilinamasi į tų visuomenių, kurias mes labai liberaliai, laisvu judesiu priskiriame vienai ar kitai civilizacijai, kompleksiškumą. Tai yra visiškai neatsakinga, todėl kuo anksčiau bus atsisakyta operuoti „civilizacijomis“ konflikto-dialogo (visiškai nesvarbu) kategorijose, tuo bus sveikiau. Jeigu ir galime kalbėti apie civilizacijas (su kuo aš sutikčiau), tai tik kaip apie unikalią žmonijos civilizaciją, t.y., tai, ką žmonija kaip tokia sukūrė. Tada, kalbėdami apie globalizacijos amžių (tokios globalizacijos, kokios dar nebuvome pasiekę), mes galėtume įžvelgti naujus iššūkius tai pačiai civilizacijai, kuri visai nėra vakarietiška, o tiesiog unikali visos žmonijos civilizacija. Todėl ir kalbėti taip, kaip tai daro kai kurie politikai didelėse valstybėse (mes atstovaujam civilizacijai, o jie yra necivilizuoti, todėl turime su jais atitinkamai elgtis), manau, yra labai neteisinga.
PS: Galbūt siūlytumėte „civilizacijos“ sąvoką keisti „kultūros“ terminu?
E.R.: Šiuo atveju tai yra neabejotina, kai mes kalbame apie atskiras visuomenes, apibrėžtas valstybių sienomis. Mes galime kalbėti apie krašto, šalies kultūrą arba net kultūras, ir tuo pat metu turėti omenyje subkultūras. Pažvelkime, pavyzdžiui, į Lietuvos kultūrą, kurioje įžiūrime įvairiausias etnines ir net konfesines subkultūras (tarkime, labai mažytė totorių arba karaimų subkultūra tame pačiame areale). Šiuo atveju religija nieko nereikštų – totoriai, būdami Lietuvos musulmonais, geografiškai priklausytų tai pačiai kultūrai, o vertybių ar gyvenimo būdo skirtumai nebūtų tokie esminiai. Tačiau totorių musulmonų gyvenimo būdas ir net vertybės labai skiriasi nuo, sakykime, kur nors Irake esančių kultūrų. Taigi mūsų musulmonai (juokinga taip sakyti) yra labiau Vakarų kultūros atstovai. Vadinasi, ir musulmonai gali būti jos nariais. Jeigu vėl imtume vartoti civilizacijos terminą, iš karto jaustųsi sumaištis. Aš išties sutinku ir labai nuoširdžiai vartoju kultūros terminą, bet vėlgi nemėginu matyti kultūros kitaip nei per visuomenę, kurią, kaip sakiau, apibrėžia valstybė. Alžyras būtų labai geras pavyzdys: galima kalbėti apie Alžyro kultūrą, kuri praktiškai yra dvinarė: sudaryta iš arabiškos sėslios ir berberų, tuaregų klajoklių. Galima nusakyti jų tarpusavio santykį, tačiau „civilizacijos“ kategorija čia yra visiškai nerelevantiška. Taigi kultūros terminas neabejotinai, mano įsitikinimu, yra tinkamesnis, ir jis iš tikrųjų apima, bent jau kaip mes įsivaizduojame, mažesnę žmonių grupę.
Kalbėjosi Ignas Paukštys