Sutverti pasaulį iš naujo: Tikrovės perkonstravimas J.R.R.Tolkieno legendariume

Sakyti, kad J. R. R. Tolkienas (1892 – 1973) savo literatūros pasaulį sukūrė iš nieko, būtų mažų mažiausiai netikslu. Daug geriau aplinką, kurioje vyksta „Žiedų valdovo“ ir kitų Tolkieno knygų veiksmas, apibūdinti kaip menamąją tikrovę, pagrįstą tikrąja pasaulio istorija, mitologija bei asmenine rašytojo patirtimi. Kodėl atsirado šios fantastinės civilizacijos ir kam jos reikalingos dabar?

—

Pradžioje buvo kalba

„Šio kūrinio prigimtis yra lingvistinė“, – apie „Žiedų valdovą“ rašė filologas profesionalas Johnas Ronaldas Reuelis Tolkienas. Nuo vaikystės pradėjęs kurti dirbtines kalbas ir jų kilmės medžius, Tolkienas vėliau suprato, jog „gyva kalba priklauso nuo legendų, kurios ja perduodamos“. Taigi po truputį ėmė rastis naująsias kalbas įprasminęs pasaulis – Arda.

Arda suteikė galimybę įgyvendinti dar vieną svajonę: „Maniau sukurti tarpusavy daugiau ar mažiau susijusių legendų, pradedant didingomis kosmogoninėmis, baigiant romantiškomis pasakomis, visumą , kurią galėčiau dedikuoti Anglijai, savo šaliai.“ Idėjų šiam „legendariumui“, kurio tikslas buvo kompensuoti „angliškos“ mitologijos nebuvimą, Tolkienas sėmėsi iš Šiaurės ir Vakarų Europos tautų mitologijos. Jis manė, kad už kiekvieno žodžio slypi istorija: taip iš atsitiktinio vienoje iš edų rasto vardo gimė išminčius Gandalfas, o kartu su juo – pasakojimas apie dvylika dvarfų ir hobitą. Iš pradžių hobitas bei knyga tokiu pačiu pavadinimu (The Hobbit) su Arda neturėjo nieko bendro; tik padrąsintas leidėjo ir skaitytojų laiškų, Tolkienas ėmėsi rašyti tęsinį.

„Žiedų valdovas“ (The Lord of the Rings) į knygynus pakliuvo po 17 metų. Per tą laiką Tolkienas suprato, kad hobitiška pasaka nebūtinai yra nesuderinama su, regis, visiškai kitokios paskirties legendariumu. Hobito nuotykis, vykstantis Ardos dalyje, vadinamoje Viduržeme, tapo kelis tūkstantmečius aprėpiančios istorijos dalimi, o Ardos legendos – „Žiedų valdovo“ priešistore. Šias legendas Tolkienas tobulino iki pat mirties, tačiau parengti spaudai nespėjo. 1977 m. jo sūnus atrinko labiausiai išbaigtas versijas ir išleido pavadinimu „Silmarillion“.

Ardos įvairovė

Nuo daugelio kitų maginės fantastikos (fantasy) kūrinių pasaulių Tolkieno Arda skiriasi konceptualumu ir loginiu pagrindimu. Nors viskas prasidėjo nuo kalbų medžio, ilgainiui atsirado tautos, jų valstybės, kultūros. Viduržemėje – tikras padermių knibždėlynas: be žmonėms giminingų hobitų, čia gyvena žilą senovę menantys elfai, „medžių piemenimis“ vadinami entai, kalnakasiai dvarfai. Bet nei elfai, nei žmonės nėra visiškai vienodi: tarkime, didingoje Gondoro sostinėje saugomos vis labiau pamirštamos tradicijos, o žirgų krašto Rohano valdovų gyvenime pompastikos kur kas mažiau. 2001 – 2003 m. kino teatrus pasiekusios „Žiedų valdovo“ filmų trilogijos dailininkai pasistengė, kad šie skirtumai atsispindėtų architektūroje, aprangoje bei ornamentikoje. Tačiau tai ne šiaip vaizdingos detalės – jos turi aiškiai nurodytas istorines priežastis ir neprieštarauja vidinei pasaulio logikai: Gondoras yra galinga valstybė su kelių tūkstantmečių istorija, senovės civilizacijos įpėdinė, o Rohanas – daug jaunesnė, ne tokia brandi šalis.

Būtent ši išorinės įvairovės ir nuoseklaus visa ko dėsningumo jungtis daro Tolkieno istorijas įtikinamas. Arda augo berašant, tačiau pats pagrindas – pirmieji žemėlapiai, skirtingų kultūrų užuomazgos – atsirado anksčiau nei siužetinės linijos. Priešingai nei daugelis kitų maginės fantastikos kūrinių, Tolkieno legendos turi itin stiprų foną, kuriame galima laviruoti nepažeidžiant pirminės rašytojo koncepcijos. Tolkieno Arda – ne tik jo paties aprašytų įvykių vieta: nemaža dalis fanfiction („fanų kūrybos“, šiuo atveju pagrįstos Tolkienu) rašytojų stengiasi nepažeisti vidinių pasaulio taisyklių – ir tai jiems pavyksta.

Ar Tolkieno kūriniuose fonas užgožia siužetą? Prisiminkime, kad būta dviejų tikslų: viena, sukurti pasaulį, kuriame gyventų anksčiau sukurtomis kalbomis kalbančios būtybės; antra, parašyti mitologiją Anglijai. Vadinasi – ir foną, ir siužetą. Karai, nuotykiai bei meilės istorijos ir aplinka, kurioje visa tai vyksta, – kiekviena pusė savaip žavi skaitytojus. Tolkienas buvo įsitikinęs, kad labiausiai jaudina nepapasakotos istorijos – tos, apie kurias tik užsimenama. Matant horizontą, bet negalint jo pasiekti, patiriamas ryškesnis įspūdis; o pabandžius priartėti, įsijungiama į kūrybos procesą ir atrandama naujų išgyvenimų rašytojo sukonstruotoje tikrovėje.

Tikrovės modeliai

Nors Tolkieno kūriniuose veikia elfai, dvarfai, entai, tai, pasak jo paties, nėra „kitas“ pasaulis. Tolkienas yra rašęs, kaip su geru draugu C.S. Lewisu sutarė vienas parašysiantis apie „kelionę laiku“, antras – apie „kelionę erdve“. Lewisas parašė filosofinę trilogiją apie keliones į kosmosą, Tolkienas sumąstė „kelionę laiku“ susieti su savo legendomis. Arda – tai mūsų pasaulio išgalvotas istorijos periodas. Legendariumas prasideda tvėrimo mitu, o po „Žiedų valdovo“ įvykių Viduržemėje elfus keičia žmonių civilizacijos; Tolkieno koncepcijoje mūsų laikai yra maždaug Aštuntasis Amžius („Žiedų valdovas“ baigiasi Ketvirtojo pradžia).

Tolkieno mitologijos yra savotiška alternatyvi pasaulio versija. Kūrybos ištakos, Tolkieno (beje, uolaus kataliko) nuomone, glūdi paties žmogaus sutvėrime: „Mes kuriame, nes buvom sukurti“. Šitokia antrinė kūrinija visų pirma patenkina pačios kūrybos poreikį, tačiau tai taip pat yra galimybė išbandyti įvairius tikrovės modelius. Arda – eksperimentų laukas: čia formuojamos ir skaidomos visuomenės grupės, žaidžiama valstybėmis ir jų istorijomis, sprendimais ir pasekmėmis. Tolkienas pasakytų: jeigu egzistuoja pasakojimai apie elfus, tam yra kažkokia priežastis. Ardos legendariumas – vienas iš mėginimų paaiškinti, kokia.

Taigi fantastinis pasaulis suteikia galimybę sumodeliuoti savo tikrovę ir perkonstruoti esamą. Kyla klausimas – kodėl nepasinaudojus realiojo pasaulio istorija? Neretai pasigirsta kaltinimų eskapizmu; tačiau išgalvotas alternatyvus pasaulis leidžia būti objektyviam: kai kūrėjas ir jo aplinka su vidiniu kūrinio kontekstu tiesiogiai nesusiję, pasakotojas gali pretenduoti į nešališko stebėtojo statusą. Šitoks pasaulis niekada nėra visiškai originalus, bet nėra ir „tikrojo“ kopija, realybės atspindys ar alegorija. Pasaulio kūrimui naudojami archetipai, apibendrinti mitologijos ir tikros ar legendinės istorijos siužetai, veikėjai, dėsningumai. Tolkienas ne kartą pabrėžė nemėgstantis alegorijos, jos priešprieša pavadino „pritaikomumą“ (applicability): kūrinio prasmė keičiasi priklausomai nuo suvokėjo, nėra vienos galutinės išvados, kurios tikimasi iš meną vertinančio žmogaus.

Arda – taip pat „pritaikoma“, o kaip tai bus padaryta yra skaitytojo reikalas. Paradoksalu: stengdamasis kuo griežčiau aprašyti savojo pasaulio vidinę logiką, Tolkienas paliko daug vietos naujiems modeliavimams tame pačiame eksperimentų lauke. Viena šachmatų lenta tinkama šimtams partijų – galbūt todėl susidomėjimas Tolkieno kūryba neblėsta iki šiol.

—

J.R.R. Tolkieno visą gyvenimą kurtų legendų visuma dažnai vadinama „Tolkieno legendariumu“. Jam priklauso ne tik populiarieji „Žiedų valdovas“ bei „Hobitas“, bet ir „Silmarillion“ pavadinimu išleisti pasakojimai, taip pat daug nebaigtų istorijų, su Tolkieno sūnaus komentarais sudėtų į dar trylika knygų.

Legendų veiksmas vyksta pasaulyje, Tolkieno pavadintame Arda. Tai – išgalvota mūsų pasaulio praeitis: pagal Ardos laiko skaičiavimą „Žiedų valdovas“ baigiasi Ketvirtajame Amžiuje, o mūsų laikai yra Aštuntasis.

Viduržemė (Middle-earth) – Ardos žemynas, kuriame vyksta didžioji dalis legendų (įskaitant „Žiedų valdovą“) veiksmo, išsamiausiai aprašyta Ardos vieta.

Ardos gyventojai yra skirtingų padermių (races): žmonės, elfai (nemirtingi, išskirtinio grožio ir išminties), nykštukai (tvirto charakterio, puikūs akmentašiai ir auksakaliai), hobitai (linksmų plaučių, mėgstantys gerai pavalgyti maži žmogeliukai gauruotomis pėdomis), entai (augalijos sargai, atrodo kaip vaikštantys kalbantys medžiai) ir kt.

Iš Ardos tautų vartojamų kalbų Tolkienas išvystė tik dvi elfų kalbas – Quenya ir Sindarin. Jomis galima kurti nesudėtingus tekstus. Apie kitas kalbas užsimenama arba pačiose legendose, arba užrašuose, yra kalbų medžiai, etimologijų gairės.

Barbora Drąsutytė, Marija Ger