Smėlio laikrodyje byra smiltelės. Lengvai ir nenutrūkstamai. Tarytum pats laikas byrėtų po skaidriu, spindinčiu stiklu. Šiandien jau nubyrėjo milijardai tokių smiltelių nuo tos akimirkos, kai tapome „tikrais europiečiais”. Visą tą smėlį supylę vienoje vietoje, gautume didelį kalną, kurio vertė 10 metų.
Būtent prieš tiek laiko tuometinis Lietuvos Respublikos ministras pirmininkas Algirdas Brazauskas, kalbėdamas valstybės prisijungimo prie Šiaurės Atlanto sutarties organizacijos proga, pasakė: „Aš didžiuojuosi, galėdamas dalyvauti šiuose istoriniuose įvykiuose, kuomet pildosi svajonės.” Tais metais – 2004-aisiais – iš tiesų pildėsi svajonės. Ir ne tik A.Brazausko, bet ištisų tautų ir regionų. Pirmą kartą istorijoje užsitikrinome saugumą, tapdami NATO nariais, beveik tuo pat metu prisijungėme ir prie Europos Sąjungos. Dabar net sunku patikėti, kad taip nepastebimai galėjo praslinkti tas 10 metų dydžio smiltelių kalnas.
Kita vertus, tą kalną galbūt pražiopsojome todėl, kad labai lėtai, žingsnelis po žingsnelio į jį lipome. Kilome vis į naujas aukštumas: socialines, ekonomines, politines. Tai sunku pamatyti, jei nesugebi atsigręžti atgal ir pažvelgti į tašką, nuo kurio pradėjai kelionę.
Deja, šiandien daugelis tautiečių net nesivargina atsigręžti. Jiems viskas atrodo blogai. O tos svajonės, apie kurias kalbėjo premjeras, jų manymu, taip nė trupučio ir neišsipildė. Vėl niurzgėjimas, valdžios keiksnojimas, skundai, jog niekas nepasikeitė. Žodžiu, kaip visada. Bet ar tikrai nepasistūmėjome pirmyn?
Šioje vietoje norisi prisiminti seną posakį: „Gerai ten, kur manęs nėra”. Jei aklai juo nesivadovautume ir vis dėlto užmestume akį atgal, pamatytume, kaip toli nuėjome per šį dešimtmetį. Be abejo, kasdienės problemos niekur neišnyko, bet pasikeitė jos neatpažįstamai.
Jei netikite, atlikime nedidelę kelionę laiku. Tam neprireiks išradinėti laiko mašinos, tiesiog išsitraukime iš senos laikraščių krūvos bet kokį dienraštį ir pasklaidykime jo apdulkėjusius puslapius, o paskui palyginkime su nūdienos aktualijomis. Ką gi matome: streikuoja mokytojai, protestuoja pensininkai, lėšų reikalauja muziejai. Visiškai teisingai – šiandien tas pats. Bet mokytojai streikuoja ne dėl 1000 litų, o dėl 1000 eurų vidutinio atlyginimo, vietoje pensininkų prie Seimo rūmų miniomis būriuojasi antiglobalistai ir žalieji, o muziejai prašo ne užlopyti stogą, pro kurį teka vanduo, bet įrengti modernią kompiuterinę sistemą, be kurios „joks normalus muziejus šiais laikais nebegali gyventi”. Ar juntate skirtumą?
Laikas iš tiesų trina atmintį. Jo smiltelės lėtai byrėdamos paprastai užkloja ir po savimi paslepia kasdienybę, vienadienes problemas, smulkius ginčus, prėskus skandalus. Niekur nedingsta tik didžiausi akmenys, žymintys pačią esmę: didelius darbus ir fatališkas nesėkmes, triumfą ir tragediją.
Kartais tai blogai, nes pamirštame, kur buvome anksčiau, kaip ir kuo gyvenome, nematome progreso. Viską, ką turime, laikome savaime suprantama, visada egzistavusia būties dalimi. Tačiau yra ir šviesioji pusė. Būtent taip laikas paslėpė tuos skausmingus kelio nelygumus, kuriuos teko įveikti pakeliui į mūsų tikslą: ekonomines duobes, populizmo barjerus, aštriabriaunius partinių rietenų akmenėlius, nesąžiningumo, savanaudiškumo spyglius. Visa tai paskendo kelio dulkėse ir liko tik nueito atstumo faktas bei gerokai priartėjęs kelionės tikslas – tapti saugia, ramia, turtinga ir net kiek nuobodžia šalimi.
Tad šiandien palikime nuošalyje savo niurzgėjimą ir tiesiog pasidžiaukime, kad neišsitiesėme visu ūgiu tose kelio duobėse, kad nepabūgome sunkios kelionės ir nepasukome atgal, kad, nors ir ne kartą nusimušę pirštus į kietus pilkos realybės akmenis, esame čia.
Kelionė dar nesibaigė. Bet stačiausius šlaitus ir didžiausias duobes jau įveikėme. O jei kartais ir jaučiamės neturtingi bei nelaimingi, tai tik todėl, kad jau per toli nuėjome, jog atsimintume, kokia sunki buvo šios kelionės pradžia.