Politika – religija bedieviams?

2013 – 07

Terry Pratchettas romane „Mažieji Dievai“ pasakoja istoriją apie Dievą, kuris tapo mažas ir bejėgis dėl to, kad tikintieji nuo jo nusisuko. Pratchetto pasaulyje niekas nebetiki Dievu, tačiau visi ir toliau nuožmiai laikosi religinio ritualo, iš įpročio garbindami aukso stabus aikštės vidury. Dievo vietą užima daug mažų „dievų“, kurių galia auga proporcingai jų garbintojų skaičiui.

Sijmeno Hendrikso nuotrauka.

Sijmeno Hendrikso nuotrauka.

Knyga paprastai ir su humoru šaržuoja sekuliarią visuomenę, kurioje nebelieka vietos tikėjimui ir įsipareigojimui religinėms normoms. Išlieka religiniai simboliai, tačiau pakinta žmogaus santykis su jais – atskirti nuo religijos normų, pastarieji tampa tiesiog vartojimo objektais. Tokioje visuomenėje bažnyčios lankymas tampa suderinamu su kasdieniu žmonių elgesiu, prieštaraujančiu tikėjimo normoms. Pasikeičia ir suvokimas, kas yra Dievas – tikėjimą, kad žmogus sukurtas pagal Dievo atvaizdą, keičia įsitikinimas, kad dievai kuriami pagal žmogaus poreikius ir troškimus, kuriems tarnauja. Šiandienėje visuomenėje dievais gali būti bet kas – nuo kapitalisto (apie tai pakankamai nuosekliai dar XX a. pirmoje pusėje knygoje „Kapitalizmas kaip religija“ (1921 m.) kalbėjo Walteris Benjaminas) iki krepšininko. Religija tampa galima ir be tikėjimo Dievu, jeigu religingumas suvokiamas kaip specifinis žmogaus santykis su pasauliu. Apie jį šiais metais pasirodysiančioje knygoje „Religija be Dievo“ (angl. „Religion without God“) rašo vienas iškiliausių XX a. antrosios pusės liberalios minties filosofų Ronaldas Dworkinas. Remiantis religijos be Dievo idėja, politika gali būti įvardijama kaip viena iš religingumo formų.

Religinė nuostata ir jos reikšmė

Kas yra religingumas be Dievo idėjos? Pasak Dworkino, religinė nuostata (angl. religious attidude) – tai ypatingas žmogaus santykis su pasauliu, kurio esmę sudaro trancendencijos, peržengiančios kasdienybės ribas, pajauta. Tai žmogaus egzistencijos, jo gyvenimo prasmės suvokimas, kuris sukuria ypatingą, dažnai intuityvų ryšį tarp žmonių ir tarp žmogaus ir pasaulio. Kitaip tariant, Dworkinas kalba apie „dvasinės prasmės ieškotojus“, dalis kurių ją atranda Dievo meilės ir malonės pajautoje, kiti – kosminės galios ar pasaulio tikslingumo idėjose. Plačiausia prasme šiems „dvasinės prasmės ieškotojams“ galima pritaikyti Davido Hume’o stebuklo apibrėžimą – tikėjimą dalykais, sulaužančiais mums žinomus dėsnius. Prie pastarojo Dworkinas prideda žmonių emocinę reakciją: nusistebėjimą, apstulbimą ir galimą katarsį.

Patikėti stebuklu gali versti paprasta logika – tiesiog tuo momentu mes nerandame jokio aiškaus, racionalaus paaiškinimo. Tačiau stebuklas išreiškia žmogaus poreikį tikėti dalykais, didingesniais nei pats žmogus, pavyzdžiui, kad pasaulis turi tam tikrą vidinę prasmę. Religija, pasak Dworkino, yra viena iš žmogaus santykio su pasauliu formų, patenkinančių šį žmogiškąjį poreikį.

Per religinės nuostatos sąvoką Dworkinas atskiria tikėjimą nuo pačios religijos. Tam, kad plačiau pritaikytume religijos sąvoką, užtenka Dievą pakeisti grožio, gėrio, absoliuto idėja – tai, kas žmogaus gyvenimui teikią prasmę bei pasaulio tikslingumo pajautimą. Religinės nuostatos esmė – tikėjimas, kad pasaulio ir žmogaus prasmė nėra vien subjektyvų nuostatų bei patirties dalykas. Dworkinas tai įvardija kaip pasaulio ir žmogaus prasmės objektyvaciją.

Religijos mokslas ir religinės vertybės

Pasak Dworkino, būtina skirti du konceptualiai skirtingus religijos elementus. Pirmasis – tai Biblijinė istorija apie pasaulio ir žmogaus atsiradimą. Tai mokslinis religijos elementas, aiškinantis, kas yra žmogus ir pasaulis. Šiuo atveju sakymas, kad žmogų sukūrė Dievas, yra lygus pasakymui, kad žmogus yra evoliucijos proceso rezultatas – abu pasakojimai siekia paaiškinti ir aprašyti pasaulį.

Šalia pasaulį aiškinančiosios ir aprašančiosios dalies, religija turi moralės normų rinkinį, o tai sudaro vertybinį religijos elementą. Dalis religinių normų susijusios ne su žmogaus santykiu su Dievu, bet žmogaus morale ir žmonių tarpusavio santykiais. Pasak Dworkino, šios normos, kaip žmonių tarpusavio reikalas, gali būti apsvarstomas nepriklausomai nuo pačios Dievo idėjos. Tam, kad tai įrodytų, Dworkinas grįžta prie „Objectivity and Truth“ išdėstyto argumento: iš fakto (Dievo egzistavimas) negalima išvesti privalėjimo (religinių normų laikymosi).

Dievo bausmės baimė ar išganymo pažadas gali versti laikytis religijos postuluojamų normų, tačiau pats Dievo (ar pragaro bei rojaus) egzistavimo (ar jo nebuvimo) faktas nėra pakankamas paaiškinti žmogaus apsisprendimo bei įsipareigojimo vadovautis religinėmis normomis. Netgi įsitikinimas, kad tam tikri veiksmai užtrauks Dievo rūstybę, skiriasi nuo įsitikinimo, kad užsitraukti Dievo rūstybę reiškia pasielgti netinkamai ir dėl to jausti kaltę. Priešingu atveju kiekvieno žmogaus elgesį (tiek tikinčiojo, tiek ateisto) galėtume suvokti kaip mechanizmą, kurio veikimą iš anksto nulemia socialinių bei ekonominių veiksnių visuma, prie pastarųjų priduriant kultūrą, auklėjimą ir psichologiją. Religija negali „užprogramuoti“ žmogaus elgtis pagal moralinį religijos kanoną, nepaneigiant jo, kaip moralės subjekto, savarankiškumo. Žmogaus laisvė rinktis tarp gėrio ir blogio yra sudėtinė religinio mokymo dalis, tereikia prisiminti Nuopolio istoriją arba rojaus ir pragaro idėją, kurių esmė – žmogaus pasirinkimo laisvės konstatavimas ir iš to sekanti atsakomybė už savo pasirinkimus ir sprendimus.

Normatyvinis religijos elementas kelia didžiausią iššūkį mokslinio požiūrio įsigalėjimui žmonių tarpusavio santykiuose. Mokslas negali prognozuoti ir modeliuoti moralinio elgesio kaip biologinių ar cheminių procesų. Mokslas kalba apie tai, kas yra, bet negali atsakyti į klausimą, kaip privalo būti. Todėl ne tik religinės nuostatos, bet apskritai moralinis sprendinys mokslo požiūriu gali būti traktuojamas kaip stebuklas, t.y. – kaip poelgis, paneigiantis labiausiai analizuojamai situacijai tikėtiną elgesio dėsnį. Į mokslinį santykį su pasauliu stebuklas negali įsiveržti.

Tokiu būdu Dworkinas religingumą atskiria nuo Dievo idėjos. Žmogus, tikintis, kad pasaulis ir žmogaus gyvenimas yra savaime prasmingas, šį tikėjimą įgyvendina per moralines nuostatas bei moralinį elgesį. Kitaip tariant, Dworkinas siekia įrodyti, kad religinė nuostata yra sudėtinė moralinio sprendinio dalis. Moralinis sprendinys sukuria įpareigojantį ryšį su pasauliu: neįmanoma prisiimti moralinės normos kaip savo elgesio maksimos, tuo pačiu netikint jos objektyvumu ir baigtinumu.

Politika ir religinė nuostata

Religijos dėmesys žmogaus moralei sudaro pagrindinį skirtumą tarp tradicinių religinių (tokių kaip krikščionybė) ir šiandieninių „vartojamų” religijos formų. Šiandieninės “religijos” iš žmogaus nieko nereikalauja, jos nenurodo gyvenimo kelio, nekalba apie absoliučius dalykus, apie gėrį ir blogį bei normatyvinę žmogaus gyvenimo dimensiją, nenurodo, kaip jis privalo gyventi. Religinį santykį su tikrove sudaro ne tik gebėjimas įtikėti stebuklą, patirti „nušvitimą“ ar gebėjimas nuosekliai sekti tam tikru autoritetu ar kultu, bet gebėjimas laisva valia kurti vien normatyvinį ryšį su pasauliu.

Atsiejęs religingumą nuo tikėjimo Dievu, Dworkinas nesunkiai pereina nuo religinių normų prie pasauliečio–humanisto moralinių nuostatų. Ateistas su tikinčiuoju niekada nesutars dėl to, ar yra Dievas ir kokia žmogaus kilmė, tačiau  tikėtina, kad jie sutars dėl to, kad žmogaus gyvybė yra savaime vertinga ir dėl to turi būti apginta visomis priemonėmis. Todėl religinio santykio su pasaulio puoselėjimas neatsiejamas nuo politinėmis priemonėmis užtikrinamos laisvės į moralinius įsitikinimus.

Religinės nuostatos atskyrimas nuo Dievo idėjos Dworkinui leidžia apginti pamatinę liberalizmo politinę vertybę – žmogaus laisvę. Dworkino religijos be Dievo koncepcija yra įmanoma tik vadovaujantis prielaida, kurią puoselėjo klasikinis liberalizmas: žmogus, kuriam politinėmis priemonėmis suteikiama asmeninė laisvė (įskaitant laisvę rinktis dievus ar iš viso jų atsisakyti), galiausiai gali rinktis ne asmeninę naudą ar laimę, bet vadovautis morale, arba, paties Dworkino žodžiais, „formuoti grynai normatyvinį ir vertybinį santykį su tikrove“. Dėmesys moraliniam žmogaus tobulėjimui, pasak Dworkino, turėtų būti pagrindinis tikinčiųjų argumentas ginant tikinčiųjų laisves bei vertybes, o ne polemika su ateistais dėl faktų (diskusija dėl to, ar Dievas yra, ar ne). Žmogaus moralinis elgesys gali būti tam tikra prasme suvoktas kaip mažas stebuklas. Neatsižvelgiant į aplinkybes bei gyvenimo sąlygas, visi mes gebame priimti teisingus sprendimus kitų atžvilgiu, kurti gėrį per solidarumą, pagarbą, daugystę bei meilę. Tačiau tai yra ir siplnoji Dworkino idėjos grandis – religingumo be Dievo idėja neįmanoma be išankstinės sąlygos, kad žmogus, esant pasirinkimo laisvei, savo elgesio maksima rinksis būtent moralines normas.

Religijos be Dievo idėjoje ryškėja paties Dworkino pamatinis tikėjimas politikos ir moralės sąjunga. Jeigu politiką pačia bendriausia prasme suvoksime kaip žmonių tarpusavio santykių tinklą, tuomet akivaizdu, jog nepriklausomai nuo sekuliarizacijos ir religinių praktikų nustūmimo į privačią sferą, nė viena politinė bendruomenė neįmanoma be diskusijos apie tai, žmogus turi elgtis. Nors neišvengiamas konfliktas tarp skirtingų moralės nuostatų ir suvokimų apie tai, kas yra teisinga, tačiau bendrai be atsakymo į pamatinius klausimus, kas yra gėris, blogis ir kokia šių sąvokų politinė prasmė, negalimas ir politinis teisingumas. Teisingumas apibrėžia, kaip privalu elgtis bei numato bausmes už nusižengimą politinio teisingumo normoms. Politikoje valstybė veikia panašiai kaip Dievas, kuris baudžia.

Labiausiai Dworkino religijos be Dievo idėjoje intriguoja tai, kad politika gali būti suvokiama kaip religingumo forma, ypač žvelgiant per tam tikrus  religinius politikos elementus.  Religinė nuostata nusako stiprų ir gilų ryšį su moralinėmis normomis, panašaus įsipareigojimo apraiškas galima aptikti ir politikoje: žmogus įsipareigoja politiniams principams visai kaip tikintysis Dievo mokymui. Puikus pavyzdys – piliečių santykis su JAV Konstitucija. Konstitucijoje apibrėžtos teisės suvokiamos kaip absoliučios ir neginčijamos, o valstybės pareiga – jas garantuoti bet kokiomis sąlygomis. Viena iš iliustracijų galėtų būti konstitucinė teisė ginkluotis, kuomet nuolatos didėjantis nukenčiančių nuo šaunamųjų ginklų aukų skaičius yra suvokiamas kaip pateisinama ir galima kaina, mokama už tai, kad Konstitucinės teisės būtų garantuotos. Toks požiūris nulemtas žmonių santykio su konstitucine sąranga, kuri suvokiama ir priimama kaip absoliuti, t.y. – galimų pasekmių negalima paversti priežastimi ją keisti. Tai turėtume laikyti grynai politine religingumo apraiška, šiuo atveju reikalaujančia tikėjimo konstitucijos normų objektyvumu bei teisingumu. Religingumo negalima redukuoti į tikėjimą Dievu, o politika negalima be tikėjimo politiškai svarbiais elgesio principais.

Prieš paimant knygą į rankas, būtina iškelti ir kelis probleminius klausimus. Pirmiausia, kol kas visgi lieka neaišku, kaip Dworkinas sprendžia ištakų problemą, kitaip tariant – ar įmanoma (ir jeigu taip, tai kaip) vadovautis tam tikrais principais ir normomis, tuo pačiu atmetant jų šaltinį – Dievą? Antra, ryšys tarp religijos ir politikos, suvoktas kaip tam tikras mechanizmas, reguliuojantis žmonių tarpusavio santykius, gali tik dar labiau pagilinti tikėjimo krizę sekuliariose visuomenėse. Vadovaujantis Dworkinu, galima bandyti įrodyti, kad religija yra svarbi ne tiek žmogaus dvasios tobulėjimui, jos reikšmė gali būti suvokta grynai kaip politinės galios šaltinis. Religinės normos, kaip ir bet kurios kitos elgesio taisyklės, pasitelkiamos kaip priemonė, padedanti reguliuoti ir disciplinuoti valstybių piliečius.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.