Rusija naudojasi naujausiomis informacinėmis technologijomis, tačiau jos veikimo logika išlieka grįsta imperine užkariavimo, kontrolės ir valdymo logika. Apie Rusijos galios sklaidą komunikacinėje erdvėje „Post Scriptum“ kalbasi su daktaro disertacijos „Rusijos informacijos geopolitikos potencialas ir sklaida Lietuvoje“ autoriumi Nerijumi Maliukevičiumi.
Post Scriptum (PS): Kas yra informacijos geopolitika?
Nerijus Maliukevičius (NM): Šią savoką naudoju kalbėdamas apie informacijos geopolitiką posovietinės Rusijos kontekste. Taip vadinu Rusijos politiką, orientuotą į posovietinę erdvę, žiniasklaidos ir informacinių technologijų srityse Vladimiro Putino laikotarpiu. Valdant Borisui Jelcinui, tiek posovietinėje erdvėje, tiek Rusijos viduje, informacinė politika buvo visiškas chaosas.
V. Putinui atėjus į valdžią, buvo suvokta, kad politiką galima vykdyti pasitelkiant naujus resursus – ne tik energetiką, bet ir žiniasklaidą, informacines technologijas.
PS: Kada ir kokiomis aplinkybėmis atsiranda informacijos geopolitika?
NM: Tai susiję su informacijos revoliucija, globaliu žiniasklaidos paplitimu ir politikos praktikos pekėlimu į naujas – žiniasklaidos – erdves. Suvokta, jog kontroliuojant informacijos srautus žiniasklaidos realybėje, galima paveikti ir realius politinius procesus, pavyzdžiui, viešąją nuomonę.
Jei grįžtume į aštuntąjį dešimtmetį, tuo metu kaip tik gimė kritinės komunikacijos teorijos – kultūrinio imperializmo arba elektroninio kolonializmo. Tas teorijas pagimdė Europos arba Trečiojo pasaulio valstybių patirtis santykiuose su Amerika. Tai dekolonizacijos laikotarpis.
Posovietinė erdvė yra panaši – kūrėsi naujos valstybės. Jei Sovietų Sąjungą vertintume kaip imperiją, tai yra tas pats dekolonizacijos laikotarpis. Kalba ir tam tikros bendros vertybės šiose šalyse kuria erdvę Rusijos politikos plėtrai.
PS: Taigi apie informacijos geopolitiką turėtume kalbėti ne kaip apie discipliną, o kaip apie tam tikrą Rusijos fenomeną?
NM: Informacijos geopolitika yra tam tikras konceptas, tipiškas Rusijai. Vakaruose galioja visai kiti principai ir strateginis požiūris į tai, kaip žiniasklaida galėtų būti pasitelkta siekiant politinių tikslų.
Informacijos geopolitiką galime apibrėžti taip – tai yra geopolitinės minties pritaikymas naujoje komunikacinėje erdvėje. Klasikinė geopolitika kalbėjo apie geografinių teritorijų kontrolės mechanizmus, t.y. kaip užimti teritorijas karine galia. Toks mąstymas buvo perkeltas į socialinę informacinę erdvę. Tą erdvę sudaro komunikaciniai, socialiniai ir žiniasklaidos tinklai.
Pagrindinis strateginis klausimas – kaip tuos tinklus kontroliuoti. Čia nėra nieko naujo, Vakaruose tai yra praeitas etapas, kai aštuntajame dešimtmetyje Europos ir Trečiojo pasaulio valstybės kalbėjo apie amerikietišką kultūrinį imperializmą.
Amerikiečiams perkant žiniasklaidos įmones, drauge atėjo ir populiaroji kultūra. Rusijos posovietinė socialinė komunikacinė erdvė yra lygiai ta pati žiniasklaidos rinka, į kurią ateinama siekiant kontrolės. Šiuo atveju tai atkartoja vakarietišką požiūrį, tačiau esminis skirtumas yra toks, kokią strategiją pasirinksi savo informacinei politikai vykdyti.
Čia vakarietiškas ir rusiškas požiūriai kardinaliai skiriasi. Vakarietišku požiūriu turėtume kalėti tik apie „švelniąją galią“.
PS: Kuo ypatingas rusiškas požiūris?
NM: Geopolitika apibrėžiama kaip galios sklaida erdvėje. Klausimas – kokia erdvė ir kokia galia?
Klasikinė geopolitinė erdvė yra geografinės teritorijos, bet informacijos amžiuje egzistuoja žiniasklaidos, socialinės, kultūrinės erdvės. Daugybė mokslininkų teigia, kad politika persikelia į šias „minkštąsias“ erdves.
Kitas klausimas – kokia galia? Tradicinė galia – tai karinė galia kažką priversti. Dabar Vakaruose yra kalbama, jog galia yra patrauklumas. Pavyzdžiui, Europos Sąjunga pritraukia naujas valstybes į savo orbitą laisvės, demokratijos idėjomis. Jokios karinės galios nebereikia. Taip į savo orbitą galima patraukti visą buvusį Rytų bloką.
Tuo metu Rusijos strategija nesikeičia. Suvokiama, kad erdvė pasikeitė, tačiau strategija išlieka grįsta griežta kontrole, informacijos agresija ir žiniasklaidos karais.
Rusų dienraščio „Kommersant“ apžvalgininkas Kirilas Rogovas prieš metus kritikavo Rusijos pasiekimus užsienio politikoje, sakydamas, kad jos koncepcija yra tokia, jog draugus reikia užkariauti. Tai yra senas strateginis požiūris. Apie tai kalba ir Robertas Kaganas. Jis teigia, jog kalbėdami apie Europą ir Rusiją, kalbame apie postmodernią imperiją ir XIX a. imperiją, kurios tarpusavyje nesusišneka.
Taip dirbama ir su Baltijos valstybėmis. Latvijos atveju propagandiniai susidūrimai kilo dėl mokyklų reformos, Lietuvoje turėjome naikintuvo katastrofą, Estijoje – Bronzinio kario istoriją.
PS: Kokių tikslų siekia Rusija?
NM: Rusija taiko informacinės geopolitikos strategiją posovietinėje erdvėje dėl trejopų priežasčių.
Kalbant apie Baltijos valstybes, reikia turėti omenyje, kokią vietą užimame Rusijos užsienio politikos prioritetuose. Esame tikrai ne treti, ketvirti ar penkti, o dar žemiau. Tai reiškia, jog mūsų situacija yra panaudojama konsoliduojant valdžią Rusijos viduje.
Antra vertus, Europai siekiama parodyti, jog mažieji Baltijos išsišokėliai yra neonaciai, radikalai, nesubrendę nauji ES nariai.
Trečias aspektas – tapatybės procesai mūsų šalyse. Turime didelę rusų tautinę mažumą, turinčią kitokią tapatybę ir istorijos vertinimą, nei, tarkime, Estijos ar Latvijos tautinės daugumos. Informaciniai konfliktai naudojami supriešinant visuomenę, įvedant vertybinius disonansus. Skelbiamos naujos istorijos interpretacijos, pavyzdžiui, požiūriai į Antrąjį pasaulinį kąrą, kolaboravimą su fašistais. Tuomet turime du pasirinkimus: arba juos atmesti (paprastai atmetimas būna labai radikalus, pavyzdžiui, uždraudžiant televizijos kanalus), arba tuos vertinimus perimti.
PS: Kalbėjome apie pokolonijinę situaciją, kai vyksta tam tikras laisvėjimas, tačiau Vakarų atveju metropolijos buvo demokratiškos valstybės, o Rusijoje žiniasklaida yra kontroliuojama valstybės.
NM: Pereiname prie esminio klausimo. Būtent autoritarinėje valstybėje ir galima kalbėti apie informacijos geopolitiką. Tai yra autoritarinio režimo mąstymas, tęsiantis klasikinę geopolitinę tradiciją, teigiantis, jog ir informacinius srautus galima kontroliuoti.Kur gravituoja Lietuva? Tikrai ne į Rusiją. Jos agresyvumas iš principo yra atstumiantis, o traukia tai, kas yra patrauklu – suteikta informacijos laisvė, liberaliosios demokratijos idėjos. Nepaisant to, kad žmonės žiūri rusiškas televizijos laidas, agresyvi strategija lietuviams yra atstumianti ir nepriimtina.
PS: Kokia bus naujoji Rusijos strategija?
NM: Neįvertiname Rusijos strateginių konceptų, kurie gali būti panaudoti „švelniajai“ strategijai. O jie, pavyzdžiui, suverenios demokratijos, yra labai įdomūs. Esu įsitikinęs, kad šis konceptas yra skirtas ne tiek vidaus vartojimui, kiek išorei, ypač posovietinei erdvei – tokioms valstybėms kaip Kazachstanas, Armėnija, Ukraina.
Jiems teigiama, kad jumis neturėtų manipuliuoti ir jūs neturėtumėte atiduoti savo suvereniteto „švelniosios“ galios strategams Vakaruose. Tose valstybėse dominuoja rusų kalba, televizijos kanalai yra visiškai įsitvirtinę – esama potencialo. Sutvarkius erdvės kontrolės klausimus ir užsitikrinus komunikacinį kodą su tomis visuomenėmis, strategijos pokyčio klausimas nebėra esminis – ją gali kaitalioti.
Minėtose šalyse pradedamas atviras rusų kalbos, kultūros propagavimas. Praėjusiais metais buvo įsteigtas fondas „Ruskij mir“, kuriam vadovauja Viačeslavas Nikonovas, buvęs B. Jelcino politinis technologas. Jis teigia, kad bus dirbama pagal Britų tarybos ar Goethe‘s instituto principus. Žinant, kaip elgiamasi su Britų taryba Rusijoje, tai gali kelti šypseną, tačiau Paryžiuje ir Niujorke jau atidaryti institutai „For Democracy and Cooperation“, kurie turės platinti suverenios demokratijos koncepciją Vakaruose. Klausimas, kiek jiems pavyks, bet tai, kad koncepcija iš dalies keičiasi – faktas.
PS: Kokią vietą informacijos geopolitika užima geopolitikos disciplinoje?
NM: Aš kalbu apie populiariąją geopolitiką, t.y. kaip žiniasklaidos diskursas panaudojamas geopolitinėms strategijoms skleistis.
Modernūs žiniasklaidos ekspansijos principai suderinami su autoritariniu strateginiu požiūriu. Lietuvoje neturėtume eiti šiuo keliu. Vykstant informaciniams karams, negalima leistis į konfrontaciją. Juk Rusija būtent to ir siekia.
Reikėtų labai kūrybiškai mąstyti apie informacinį saugumą. Turime galvoti apie informacinių srautų vadybą. Mūsų problema yra tai, kad žiniasklaidos rinka pasiduoda Rusijos masto ekonomijai. Jie gali mus tiesiog užversti savo produkcija.
Taigi valstybiniu lygmeniu reikėtų galvoti apie tam tikro balanso įvedimą. Kai kurių Europos šalių, pavyzdžiui, Prancūzijos ar Skandinavijos šalių, santykis su Amerikos populiariąja kultūra yra labai geras pavyzdys. Prancūzai subsidijuoja vietinę produkciją, egzistuoja tam tikri apribojimai, tačiau griežto kontrolės mechanizmo nėra.
PS: Ar Lietuva turi savąjį informacinės politikos konceptą?
NM: Mes mėginame formuoti „minkštąją“ geopolitiką, tačiau klausimas, kiek ji yra efektyvi. Rytų politikos projektas, galima sakyti, yra tam tikra „minkštoji“ politika – dalinamės patirtimi su Moldova, Ukraina, Gruzija.
PS: Bet tai yra daugiau institucinis, intelektualinis, akademinis lygmuo.
NM: Sakyčiau, intelektualinis ir akademinis, o institucinis yra pradinėse stadijose.
PS: Tačiau, kalbant apie informacinę politiką, svarbiausia yra masinės medijos.
NM: Taip, tačiau erdves elitas formuoja ir savo retorika. Rytų politiką galima vertinti dvejopai. Viena vertus, tai yra savotiškas „minkštosios“ galios strategijos taikymas mūsų kaimynėms, tačiau klasikine geopolitine prasme tai yra grėsmės atitraukimas toliau nuo savo sienų.
PS: Vadinasi, formuojame į save panašų identitetą svetur, kad jis veiktų kaip barjeras. Stebina teigiamas Lietuvos ir lietuvio įvaizdis Gruzijoje bei Ukrainoje – ar tai mūsų „švelniosios“ galios nuopelnas?
NM: Taip, tai yra nuopelnas. Jei dalyvauji ir remi, tavo įvaizdis yra geras, tačiau išlieka klausimas, koks mūsų įvaizdis Europoje. Mūsų „švelnioji“ galia Gruzijoje, Ukrainoje ir Moldovoje veikia, tačiau Europoje dar yra daug ką nuveikti.
Kalbino Ignas Krasauskas