„Atgimti yra pakilti iš žemos paniekos, šiek tiek sverti ir kitų tautų eilėje, tiektis patogių sąlygų gyventi, atnaujinti savyje visa, kas prakilnu, tačiau nenueinant nuo sveikųjų tradicijų pagrindo.“, – rašė Antanas Smetona „Viltyje“ 1912 m. Kas vyko XX a. pabaigoje – dar vienas atgimimas ar tik XIX a. prasidėjusio atgimimo darbų pratęsimas? Kieno atgimimas svarbesnis – tautos ar valstybės?
R. Fischer, “Interior Detail”. 1925 m.
Tautos ir valstybės paprastai neatskirsi. Net ir su daug išvedžiojimų. Jas sieja abipusis priklausomybės ryšys, išryškėjęs moderniaisiais laikais. Arba valstybės sukūrė tautas Vakarų Europoje, arba tautos sukūrė valstybes jos rytuose. Skirtingi keliai atvedė į tautinių valstybių pasaulį. Jame tarp kelių valstybių išblaškyta tauta yra pasmerkta sunykti. Valia išvystyti ir sustiprinti valstybę tebėra tautos gyvybingumo matas. Vasario 16-osios Lietuva nebuvo pirmoji lietuvių valstybė. Tačiau tai buvo nauja valstybė, kurios kūrėja – šimtametė lietuvių tauta. Ta pati, tačiau iš esmės atsinaujinusi ir pasikeitusi.
Lietuva ir lietuviai
Jeigu valstybės apibrėžimas mums nekelia rūpesčių, tai tautos sąvokos turinys nėra savaime aiškus. Jį reikia atskirai apibrėžti. Daugiausia sunkumų sulaukiame dėl paplitusio pilietinės ir etninės tautos sąvokų supriešinimo. Tai atveda į pasirinkimą tarp dviejų – „etninis“ tautos supratimas esąs atgyvenęs ir žalingas, o ateitį tegalinti turėti tik „pilietinė“ tauta.
Lietuvos Konstitucijos 2 straipsnis: „Lietuvos valstybę kuria Tauta“. Įvairūs radikalai gali skirtingai perskaityti. „Šeimininkai – etniniai lietuviai, o kiti – įnamiai.“ Arba – „Tauta tėra piliečių suma“ . Pasekmės lemia mažumų teisių suvaržymą ir asimiliaciją iš vienos pusės arba reliatyvistinį požiūrį, atmetantį kalbos, kilmės, istorijos reikšmę – iš kitos.
Išeitis – sutarti, kad Lietuva ir lietuviai yra nepriklausomai viena nuo kitos negalinčios egzistuoti sąvokos. Taip ir jų kilmę galima paaiškinti. „Tad galbūt Lietuva reiškia tiesiog „valstybė, valdžių – lietų sąjunga“, o lietuvis – tos valstybės ar provalstybės žmogus, pilietis?“, – klausia Algirdas Patackas rašydamas apie Lietuvos vardo kilmę. Lietuvos vardas – ne iš pelkių upeliuko; Lietuva – tai valstybės sinonimas!
Tuomet nelikus Lietuvos, nebegalimi ir lietuviai. Šis ryšys nuo pat valstybės atsiradimo akcentuoja politinį tautos dėmesį. Lietuvių tautos negalima redukuoti vien į etninės ar kalbinės grupės pavadinimą. Iš kitos pusės negalima nukrypti į kitą kraštutinumą – lietuviais vadinti automatiškai visus Lietuvos vardą nešiojančio administracinio teritorinio vieneto gyventojus. Lietuviais paverčia politinis tikslas – kurti Lietuvos valstybę.
Lietuvių atsiskyrimas nuo lenkų
Tauta negali būti apibrėžta vien moksliniais parametrais, tai pirmiausia ne genetinis, o tapatybės ryšys. Tapatybę lemia bendri pasakojimai ir mitai, kurių šaltinis – istorija. Ji išplečia tokių pasakojimų ir tautos tapatybę apibrėžiančių kriterijų lauką. Tautos tapatybė kinta ir jai keičiantis atsinaujina, prie pasikeitusių sąlygų prisitaiko ir pati tauta. Taigi atgimimas neįmanomas be kūrybiškumo ir tapatybės pasikeitimo. Tauta gyvybinga tol, kol geba atgimti.
Vasario 16-osios Lietuva susijusi su labai ryškiu atgimimu, kurio metu radikaliai pakito ir tautos tapatybė, ir valstybės sienos. Atgimimas XIX a. radikaliai atskyrė lietuvius nuo lenkų. Iš pirmo žvilgsnio tai tebuvo kalbinis skilimas, bet už jo slypėjo svarbesnis tautų atsiskyrimo klausimas. Skilimas nebuvo vien tik etninių gaivalų savanaudiškumo pasekmė. Kalbos klausimas reiškė ir požiūrio į valstybę klausimą – ar turi būti Lietuva? Lietuva – kaip nepriklausoma valstybė, o ne tik kaip teritorinis administracinis vienetas. Lietuviškai kalbantys atsakė į jį teigiamai; daugelis lietuviškai nemokančių matė Lietuvą tik kaip Lenkijos dalį.
Abiejų Tautų Respublika XX a. nebebuvo galima, todėl lietuviams tebuvo vienas pasirinkimas – nepriklausomybė. Pas 1863 m. sukilėlį buvo rastas „Lietuvio katekizmas“: „Kas yra lietuvis? Tas, kas tiki laisve ir laikosi Statuto. Be ko negali gyventi lietuvis? Be laisvės ir vienybės su lenkais.“ Praėjus kelioms dešimtims metų teko išmokti gyventi be vienybės su lenkais tam, kad būtų apginta laisvė ir egzistuotų Lietuva kaip valstybė. Vis dėlto tai nepaneigė sukilėlių minties: lietuvis – iš Lietuvos, ir kas jos laisve nebetiki, tas – ne lietuvis.
Valstybės kūrėjai nebuvo priešiški lenkų kalbai, bet esant įtampai su Lenkija ir kalbai virtus atskyrimo linija, reikalavo iš kiekvieno lietuvio bent pagarbos jai ir pažado išmokti. Kalbos išsaugojimo klausimas tuo metu buvo tapęs Lietuvos valstybės išlikimo klausimu ir atvirkščiai.
Atgimimo siekiai
Nuo Lietuvos teritorinių siekių realizavimo priklausė šimtų tūkstančių žmonių tapatybė. Jie buvo pasirinkimo kryžkelėje. Tie, kas dabar save vadina baltarusiais ir lenkais, galėjo būti lietuviais. XX a. pradžios projektas – Lietuva su Mažąja Lietuva, Vilniumi, Gardinu ir Suvalkais – nulėmė valstybės raidą dešimtmečiams. Gavę Klaipėdą vakaruose, rytuose įstrigome kovos dėl Vilniaus etape. Vasario 16-osios Respublika negalėjo užbaigti tos kovos ir ji savotiškai užkonservavo tautos tapatybės raidą, tačiau kartu išlaikė atgimimo klausimus aktualiais.
Sąjūdis užbaigė XIX a. prasidėjusį atgimimą, nes pasiekė svarbiausia – tai, ko nepavyko padaryti per dvidešimt metų tarp pasaulinių karų. Sąjūdžio atkurta Lietuva įtvirtino savo teises į Klaipėdą ir Vilnių, svarbiausius miestus iš XIX a. projekto. Atkūrusioje nepriklausomybę Lietuvoje kalbos likimas nebėra tokioje kritinėje padėtyje kaip XX a. pradžioje. Didžioji dauguma Lietuvos gyventojų nebestovi pasirinkimo tarp skirtingų tautinių tapatumų kryžkelėje.
Abu laikotarpius sieja daug panašumų – kova su rusiška okupacija, grėsmė kalbai, „tautos žadinimo“ šūkiai („Pabudome ir kelkimės“). Tačiau jie skiriasi savo apimtimi – pirmasis pranoksta antrąjį ir trukme, ir tikslų ambicingumu, kartu ir reikalaujamų pokyčių mastais. Kovo 11-ąją iš esmės grįžome į tai, ką jau buvo beveik pasiekusi priešiškų kaimynų okupuojama Lietuva ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje. To simbolis – 1938 m. Konstitucijos galiojimo atkūrimas.
Viskas tik prasideda
Atgimimas – tai persimainymas ir nauja pradžia. Atgimti – daugiau nei pasikartoti. Atgimimo sakramentas yra Krikštas. Tikrasis atgimimas įvyko XIX amžiuje. Išretinta, bet ta pati tauta atkūrė valstybę ir 1990 m. Atgimimas užsitęsė pernelyg ilgai. Pirmiausia, jo neleido užbaigti Vilniaus, o netrukus – visos Lietuvos okupacija. Po 1992 m. valstybės ir tautos egzistenciniai pavojai nublanko, kartu sumenko ir vidinė mobilizacija. Tai pasireiškė valstybės ir tautos savaiminės vertės pajautimo silpnėjimu.
Kartais didelė gyventojų dalis panašesnė į etninę grupę nei į tautą. Gąsdina, kai lietuviai nevertina valstybės ir nemato jos prasmės, bėga. Atrodo, XIX a. prasidėjusio atgimimo energija baigia išsekti ir todėl laukia nauji pasirinkimai – ar pasyviai laukti, kas čia bus, ar stiprinti tai, ką turime, ir kas esame. Dabar tapo galima tai, kas XIX a. nebuvo įmanoma, nes buvo pernelyg pavojinga, – išplėsti savo tautinius pasakojimus ir, pavyzdžiui, priimti į juos nepelnytai nuošalyje likusias etnines Lietuvos grupes – ypač lenkus ir žydus. Lietuvių tauta turi plėstis ir šiandien galime daugiau nei tik ginti savo žemės teritorines ribas. Lieka tik patikėti – Mūsų istorija tik prasideda.
Andrius Grikienis