Daugeliui iš mūsų yra žinomas NATO kaip karinio ir politinio bloko pavadinimas. Iš tiesų, šios organizacijos prioritetas yra užtikrinti nacionalinį bei tarptautinį saugumą – ginti ne tik savo narių teritorijas, bet ir dalyvauti operacijose įvedant taiką kitur. Tačiau jau pirmajame savo veiklos dešimtmetyje NATO narės susirūpino ir organizacijos nekarinių funkcijų išplėtimu. Viena iš to priežasčių, matyt, buvo akivaizdi tiesa, kad taip trokštamas progresas pirmiausia karinėje pramonėje (o ir kitose ne mažiau svarbiose srityse kaip ekonomika ar aplinkosauga) yra tiesiogiai priklausomas nuo pažangos moksle.
Mokslo komiteto veikla
Taigi jau 1956m. Italijos, Kanados ir Norvegijos užsienio reikalų ministrai paskelbė pranešimą dėl nekarinio bendradarbiavimo skatinimo. Pirmoji reakcija į šį pareiškimą buvo realių struktūrų atsiradimas būtent moksliniam bendradarbiavimui plėsti, t.y. 1958m. įkurtas Mokslo komitetas, o 1970m. – Iššūkių šiuolaikinei visuomenei komitetas. Iki šiol NATO bendradarbiavimas mokslo srityje vyksta jau minėto Mokslo komiteto kompetencijos ribose, kuris renkasi 3 kartus per metus, taip pat vieną kartą susitinka su EAPT (Euroatlantinės Partnerystės Taryba) šalių mokslininkais.
Dabar šis komitetas atsakingas už programą, kuria remiamas NATO ir EAPT mokslininkų bendradarbiavimas civilinėse mokslo srityse. Pažymėtina, kad iš pradžių ši programa buvo skirta ne finansuoti NATO mokslininkų atliekamą mokslo tiriamąjį darbą arba tam reikalingas institucijas, bet paremti jų tarpusavio bendradarbiavimą. Pavyzdžiui, 1998m. 104-iuose Aljanso mokslininkų renginiuose dalyvavo apie 6 000 atstovų. Tačiau nuo 1999m. sausio NATO Mokslo programa pertvarkyta taip, kad būtų remiami projektai ir tyrimai, kuriais skatinamas bendradarbiavimas tarp NATO ir šalių partnerių mokslininkų. Taigi dabar kasmet apie 13 000 EAPT mokslininkų dalyvauja NATO mokslo programoje, kurios finansavimui skiriama 15 % NATO civilinio biudžeto.
Mokslo programa
NATO mokslo programą sudaro keturios paprogramės. Pirmoji Mokslo stipendijų paprogramė yra skirta padėti jauniems mokslininkams pasirengti ateities karjerai. Gaudami stipendijas jie turi galimybę išvykti dirbti į modernias laboratorijas Vakaruose, kur įgauna patirties dirbdami su naujausia technologija, taip pat užmezga tarptautinius ryšius.
Bendradarbiavimo mokslo ir technologijų srityje paprogramės pagrindinis uždavinys – inicijuoti bendradarbiavimą ir užmegzti patvarius asmeninius NATO ir šalių partnerių mokslininkų ryšius. Remiami ekspertų vizitai, finansuojamos aukšto lygio konsultacijos per Pažangių tyrimų institutus ir intensyvūs kolektyviniai naujų mokslo idėjų svarstymai per Pažangių tyrimų seminarus. Ši paprogramė ypač lanksti, nes paramą įvairiems projektams gali gauti visos mokslo sritys.
Tyrimų infrastruktūros parama skirta padėti šalims partnerėms susisteminti savo tyrimų programą ir sukurti reikalingą bazinę infrastruktūrą. Remiamos sritys čia yra dvi: 1) darbas kompiuterių tinkluose; 2) mokslo ir technologijos politika bei organizavimas. Šioje trečiojoje paprogramėje yra didžiausias šansas gauti finansavimą mokslinei-organizacinei veiklai, projektams, kuriuos įgyvendinus būtų geriau tvarkomasi šalies viduje, taip pat palaikomi tvirti ryšiai su užsieniu.
Ketvirtoji paprogramė Mokslas taikai taip pat labiau orientuota į šalis partneres. Jos tikslas – sustiprinti taikomojo pobūdžio tyrinėjimus, jų rezultatus pritaikant pramonėje arba aplinkosaugos problemoms spręsti.
NATO ir EAPT šalys
1994m. įkūrus programą „Partnerystė taikos labui“ buvo pradėtas karinis bendradarbiavimas tarp Aljanso ir kitų šalių. Ši programa, kurioje dalyvauja 27 valstybės, yra orientuota ne į kolektyvinę gynybą, bet į taikos palaikymą. „Partnerystė taikos labui“ tapo priimtina ir Rusijai, ir neutralioms valstybėms – Švedijai, Suomijai, Austrijai ir netgi Šveicarijai. Pasibaigus Šaltajam karui, ši NATO paskelbta „atvirų durų“ politika svarbi ne tik sprendžiant su Aljanso plėtra susijusius klausimus, bet ir skatinant bendradarbiavimą mokslo bei kitose srityse.
Tad kuo gi domisi EAPT šalių mokslininkai? Be abejo, prioritetinės sritys – tai nusiginklavimo technologijos, aplinkosauga, mokslo ir technologijų politika, kompiuteriniai tinklai, tačiau nepamirštamos ir kitos mokslo sritys. Mokslininkai iš daugelio šalių, pavyzdžiui, iš Uzbekistano, Kazachstano, Armėnijos, Prancūzijos, JAV, Vokietijos rūpinasi ir tokių projektų kaip „Magnetinė akrecija jaunose žvaigždėse“ įgyvendinimu.
Individualios partnerystės programos
Aljansas savo mokslo tyrimams skirtas programas inicijuoja ir dvišaliu pagrindu, atsižvelgdamas į dvišalius susitarimus – tai NATO ir Rusijos bei NATO ir Ukrainos partnerystės, taip pat Viduržemio jūros polilogas.
Su Rusija 1995m. pasirašyta individualios partnerystės programa šiuo metu plėtojama ne tik politiniame lygmenyje. Labai svarbus Rusijos ir NATO šalių mokslininkų bendradarbiavimas, kuriame daug dėmesio skiriama masinio naikinimo ginklų išmontavimo, su karine veikla susijusių padarinių aplinkos apsaugai sumažinimo bei karinės pramonės pertvarkymo civiliniams poreikiams problemoms spręsti. Jau apie 1000 rusų mokslininkų yra gavę stipendijas atlikti darbus su NATO šalių mokslininkais. Vienas iš tokių dabar vykdomų projektų – „Ginklų ir raketų sprogstamųjų medžiagų taikymas komercinės paskirties sprogmenyse“.
NATO siekia plėtoti diplomatinius santykius ir su Ukraina. Taip Aljansas pripažįsta šios branduolinės valstybės svarbą Europai. Mokslininkai iš JAV bei Ukrainos taip pat bendradarbiauja dvišaliu pagrindu. Šiuo metu nemažai dėmesio skiriama projektui „Aplinkosauginiai žemės, kuri buvo naudojama kariniais tikslais, panaudojimo aspektai“.
Taip pat įvertinant Aljansui nepriklausančių valstybių – Egipto, Izraelio, Maroko, Mauritanijos, Tuniso, Jordanijos – saugumo bei bendro regioninio stabilumo svarbą visam Europos kontinentui, nuo 1993m. tarp NATO ir šių Viduržemio jūros valstybių užmegztas atskiras dialogas. Kaip vienas iš bandymų skatinti šį prasidėjusį bendradarbiavimą, 1995m. lapkritį Barselonoje surengta Europos ir Viduržemio jūros šalių konferencija, kurioje buvo svarstomos galimybės įtvirtinti stabilumą šiame regione.
* * *
Pasibaigus Šaltajam karui, grėsmė nacionaliniam ir tarptautiniam saugumui neišnyko, tačiau ji akivaizdžiai atslūgo ir pagaliau sudarė sąlygas deramą dėmesį skirti politinėms, socialinėms, ekonominėms, ekologinėms, tarptautinio nusikalstamumo bei terorizmo grėsmėms. O vykstant šiai neišvengiamai Aljanso transformacijai iš griežtai gynybiniams tikslams pritaikytos organizacijos į bendras demokratijos ir laisvės vertybes pripažįstančią valstybių saugumo bendriją, mokslas čia taip pat tampa viena prioritetinių sričių. Taigi NATO nekarinės funkcijos (mokslas – viena iš jų) – tai prielaida organizacijai prisitaikyti prie vis kintančių tarptautinių aplinkybių ir tapti svarbiu tarptautinės bendruomenės saugumo bei glaudaus bendradarbiavimo užtikrinimo veiksniu.
Šarūnė Lapinskaitė