Vis dažniau ES darbotvarkėje
Nepaisant įtakingų Europos Sąjungos valstybių lyderių išsakyto nepasitenkinimo dėl “naujosios Europos” paramos Jungtinėms Valstijoms karo su Iraku atveju ir netgi grasinimų apsunkinti ES plėtrą į Rytus, jei pastarosios valstybės nepradės mąstyti europietiškai, lieka vis mažiau abejojančių, kad 2004 m. prisijungs prie Europos Sąjungos.
Iš esmės neabejojama ir dėlto, kad plėtra į Rytus toli gražu nėra paskutinė Europos Sąjungos istorijoje. Vis dėl to būtent naujų narių pakvietimas 2002 m. gruodį žymiai suaktyvino atsakymų į klausimą, kas ir kada dar galėtų prisijungti prie ES, paieškas.
Bulgarija ir Rumunija narėmis turėtų tapti netrukus – po dabartinės ES plėtros į Rytus – 2007 m. Tačiau naujos Europos Sąjungos išorinės sienos skatina jau dabar susimąstyti apie tolesnius raidos scenarijus, kurių pagrindiniais veikėjais taps Turkija, Balkanų šalys, Ukraina, o galbūt ir Moldova, Baltarusija ar net Rusija bei Marokas (jo narystės klausimas jau kartą atmestas). Nors ši diskusija vis dar grindžiama Europos geografija, vis svarbesni joje tampa politiniai argumentai.
Kokios norime Europos?
Būtent šį klausimą reikėtų kelti, kalbant apie Europos Sąjungos ribas ateityje. Paprasčiausia būtų, jei apsistotume ties išskirtinės ekonominės sėkmės vizija, pagrįsta laisva prekyba, atviromis rinkomis bei laisvu kapitalo ir žmonių judėjimu. Tuomet Europos Sąjungai galėtų anksčiau ar vėliau priklausyti visos valstybės, iš kurių įmanoma išpešti ekonominės naudos.
Net politinė sąjunga, siekianti bendros saugumo erdvės sukūrimo bei įgyvendinanti vieningą užsienio politiką, bent jau teoriškai nebūtinai turėtų apsiriboti geografine Europa.
Vis dėl to tokios projekcijos tėra žaidimas, gerokai atitrūkęs nuo realybės. Pabrėžiama, kad Europos Sąjungos pagrindas – bendrų vertybių rinkinys. Valstybės, nesilaikančios demokratijos principų, neužtikrinančios žmogaus teisių, netoleruojančios skirtingumo, ribojančios žodžio laisvę ar kaip kitaip neatitinkančios vadinamųjų vakarietiškų vertybinių normų, neabejotinai yra už Europos Sąjungos ribų.
Turkijos narystė: ES pabaiga?
Kiek tiesos ne tik užkulisiuose išsakomose baimėse, kad musulmoniška Turkija taptų šaukštu deguto krikščioniškoje medaus statinėje?
Neatrodo, kad valstybės religija būtų vienas Kopenhagos kriterijų… Jeigu sutinkame, kad pastarieji pakankamai gerai įkūnija vertybines narystės sąlygas, ir jei mūsų skatinama tolerancija kito tikėjimo dominuojamoms valstybėms yra patvirtinama jų pagarba žmogiškosioms vertybėms, tuomet baimėms dėl Turkijos narystės ES turėtume pasiieškoti geresnių argumentų.
Vienas tokių – geografiškai Turkija kur kas labiau azijinė nei europinė valstybė. Demografinės tendencijos rodo, kad užaugus vos vienai kartai Turkija jau galėtų pretenduoti į didžiausios Europos Sąjungos valstybės statusą, taip užsitikrindama svarų balsą Europoje. Be to, nepagreitinus reformų, kurioms gera pradžia buvo duota praeitų metų rugpjūtį suteikiant daugiau teisių kurdų etninei mažumai, kažin ar realu greitu laiku tikėtis netgi derybų dėl narystės pradžios.
Bet sunkiau nuginčyti priežastis, dėl kurių reikėtų palankiau žvelgti į šalies priėmimą į europinį klubą. Pirma, ilgą laiką būdama NATO nare, Turkija tapo neatskiriama Europos saugumo sistemos dalimi.
Antra, siekiant išvengti ar bent sušvelninti dar S. Huntingtono prognozuotą susidūrimą tarp krikščioniškosios bei musulmoniškosios civilizacijų, Turkija siūlo puikų šansą pademonstruoti, kad tol, kol to siekia pačios musulmoniškos valstybės, Vakarai pripažįsta demokratijos ir islamo suderinamumą. Tuo labiau, kad jau dabar 15 milijonų Europos musulmonų teisės turi tvirtą teisinį pagrindą, o musulmoniškos Albanija bei Bosnija ir Hercegovina ateityje bus traktuojamos kaip lygiavertės kandidatės įstoti ES.
Balkanai: greičiau nei Turkija?
Balkanų priklausymas Europai geografams nekelia abejonių: po Bulgarijos ir Rumunijos įstojimo į Sąjungą, Albanija, Bosnija ir Hercegovina, Kroatija, Serbijos ir Juodkalnijos valstybė bei Makedonija bus iš visų pusių apsuptos ES valstybių.
Neišnaudojusi šanso 1990-ųjų pradžioje, šiuo metu Europos Sąjunga vis daugiau prisideda prie regiono stabilumo bei ekonominio augimo užtikrinimo taikos palaikymo misijomis bei finansinėmis iniciatyvomis. Tiesa, visoms penkioms valstybėms pasiūlytos Stabilumo ir asociacijos sutartys tebuvo pasirašytos tik su Kroatija ir Makedonija.
2000-aisiais Zagrebe visoms Balkanų valstybėms buvo pažadėta narystė Europos Sąjungoje, o 2003 m. birželį Salonikuose tikimasi sutarti dėl konkrečių bendradarbiavimo formų.
Labiausiai pažengusi Kroatija (jos ekonominė padėtis netgi geresnė nei Bulgarijos bei Rumunijos) šių metų vasario pabaigoje Europos Sąjungos Ministrų Tarybai pateikė oficialų narystės prašymą, tikėdamasi tapti ES nare 2007 m. Vis dėl to ES pareigūnai į tokią ankstyvą iniciatyvą žiūri skeptiškai: Kroatija, kaip ir kitos Balkanų valstybės, sunkiai įgyvendina politinius narystės kriterijus.
Taigi Balkanai turi narystės ateityje garantijas, bet ne tvarkaraštį. Nepaisant to, nekankinamos ES dvejonių dėl vertybių regiono šalys nenustebintų į klubą įstodamos anksčiau nei Turkija, tapdamos taikos jungtimi tarp ES ir jos Rytų kaimynių.
„Naujųjų kaimynių“ narystės perspektyvos
Europos Sąjunga, turinti sieną su Kinija? Vargu. Mažai kam tokia perspektyva atrodo viliojanti. Narystės ES klausimo nesvarsto ir pati Rusija.
Tuo tarpu Ukrainos politinėje padangėje jau nuo 1998 m. sklando viltis kada nors gauti galimybę atsiriekti bendro pyrago. Tokia perspektyva visai nevilioja pačios ES.
Nepaisant to, besikeičiančios aplinkybės verčia ES apmąstyti santykius su vadinamosiomis „naujosiomis kaimynėmis“. Praėjusių metų Kopenhagos viršūnių susitikime pristatyta „naujųjų kaimynių iniciatyva“: pasiūlymų paketas glaudesniems santykiams su Rusija, Baltarusija, Ukraina, Kaukazo respublikomis, Moldavija, Šiaurės Afrikos ir Viduržemio jūros rytų pakrantės valstybėmis.
Nors pabrėžiama, kad vieno visoms šalims tinkančio recepto nėra, pasiūlymų esmė – „taip“ glaudesniam ekonominiam ir politiniam bendradarbiavimui, „ne“ visiškai narystei. Nenuostabu, kad vis dar vyrauja apsisaugojimo nuo pastarųjų valstybių doktrina: ekonominis bei politinis nestabilumas minėtose valstybėse nemažas galvos skausmas Europos Sąjungai.
Nepaisant Briuselio nenoro nagrinėti „naujųjų kaimynių“ narystės, kad ir labai tolimoje ateityje, klausimus, visai įmanoma, kad kai kurios šių šalių (pavyzdžiui, Ukraina) su ES suartės tiek, kad turėtų pagrindą prašytis narystės, t.y. atitiks narystei keliamus Kopenhagos kriterijus.
Kiek laiko bus skirta atsikvėpimui po plėtros?
Be abejonės, Europos Sąjungos plėtra į Vidurio ir Rytų Europą veiks kaip lakmusas – nuo jos ekonominės sėkmės ir ES gebos spręsti su ja susijusias politines problemas priklausys ES pasirengimas ir noras plėstis toliau. Jei apibendrinus rezultatus jau bus sėkmingai susitarta dėl Europos Sąjungos ribas nuspręsiančių vertybinių klausimų, ilgai laukti nereikės.
Pripažįstama, kad, pavyzdžiui, Kroatija jau dabar pasiekusi tokį pasirengimo lygį, kuriame buvo dauguma VRE valstybių kreipimosi dėl narystės ES metu.
Dar daugiau – kas galėtų paneigti, kad Europos Sąjungos plėtra yra įgijusi tam tikrą pagreitį, nepriklausomai nuo to ar ji grindžiama ekonominiais ar politiniais (daugiausiai saugumo) sumetimais. Tik didžiausi optimistai prieš dešimt metų galėjo tikėtis, kad jau 2004-aisiais Europos Sąjungai priklausys Baltijos valstybės. Gal Maroko narystės klausimu užtektų ir mažiau optimizmo?
Tai kur visgi tos ES ribos?
Jeigu sutinkame, kad geografija globalizacijos amžiuje reiškia vis mažiau, bei darome prielaidą, kad šiuo metu galiojantys narystės kriterijai nesikeis ir ateities plėtros etapų metu, tikėtina, kad Sąjungos valstybių skaičius lengvai persiris per 30.
Tačiau dar labiau tikėtina, kad, susiduriant su funkcionavimo sunkumais, atranka griežtės, taip nubrėždama ES ribą ties tašku, kuriame naujų valstybių priėmimas keltų pavojų Bendrijos vientisumui ir jos ekonominės, socialinės bei politinės organizacijos modeliui.
—
KOMENTARAS: Kokios yra ES plėtros ribos?
Julius Pranevičius, Užsienio reikalų ministerijos, Europos integracijos departamento Politinio bendradarbiavimo skyriaus trečiasis sekretorius:
Atsakymo į šį klausimą visų pirma ieškočiau pamatiniuose Europos Sąjungos dokumentuose – ES ir EB steigimo sutartyse. ES steigimo sutarties 49. straipsnyje teigiama, kad bet kuri Europos valstybė, gerbianti Sąjungos vertybes (laisvė, demokratija, pagarba žmogaus teisėms ir pagrindinėms laisvėms, įstatymų viršenybė), gali pateikti prašymą tapti ES nare. Šios nuostatos greičiausiai atsispindės ir naujojoje ES Konstitucinėje sutartyje.
Taigi bent jau formaliai yra du kriterijai: geografinis ir vertybinis. Jei dėl pirmojo kriterijaus galimos tik ribotos interpretacijos, tai antrasis palieka pakankamai didelę laisvę “rinktis” kandidatus į ES. Greta vertybių, pasirinkimą neišvengiamai įtakoja tiek objektyvūs, aiškiai deklaruojami tikslai kaip stabilumo zonos, vieningos rinkos išplėtimas, tiek ir specifiniai šalių narių interesai ar baimės.
Svarbu paminėti, kad pats siekis tapti ES nare yra vertybė. Jis verčia kandidates imtis reformų, modernizuoti ūkį, valdymą. Pastarojo ES išsiplėtimo metu galėjome stebėti ES priemonių arsenalą šiems tikslams pasiekti: techninė-finansinė parama, pranešimai apie padarytą pažangą ar įmantresnės priemonės, pvz. Stojimo partnerystės. Jų efektyvumas leidžia manyti, kad ES šalių atotrūkis nuo kandidačių nėra neperžengiama kliūtis.
Su dažniausiai minimomis kandidatėmis – Balkanų valstybėmis, Ukraina, Moldova, Turkija – ES neišvengiamai turės nustatyti specialias bendradarbiavimo formas, kadangi jos taps artimiausiomis ES kaimynėmis. Jei bus pakankamai politinės valios tiek iš ES, tiek iš kandidačių pusės palaipsniui gilinti bendradarbiavimą, kaip buvo šios plėtros metu, nematau esminių priežasčių, kodėl ilgainiui jos negalėtų tapti pilnateisėmis ES narėmis.
Kitas galimas scenarijus – kaip alternatyvą narystei ES numatys bendradarbiavimo formą su šiomis šalimis, kuri savo integracijos lygiu būtų artima bendradarbiavimui Europos ekonominės erdvės rėmuose. ES Konstitucinės sutarties naujovė – atskiras straipsnis, skirtas santykiams su “kaimyninėmis” šalimis, – neleidžia atmesti ir šio varianto.
Indrė Mackevičiūtė