Lietuvos nepriklausomybė ar Europos Sąjungos diktatas?

Nesutinku su žeminančia nuostata, kad Lietuva yra šalis, “einanti į Europą”. Iš savo žemės niekur neprivalome eiti. Lietuvos valstybė buvo, yra ir bus Europoje, jos viduryje – tarp Rytų ir Vakarų. Šią vietą mums lėmė likimas, tad tokią misiją lietuvių tauta ir turi atlikti.

—

Pasisakau prieš vienos bendros Europos valstybės, vienos bendros europiečių nacijos formavimą. Euroglobalizmo ir kosmopolitinio neoliberalizmo principais remiantis kuriama Europos Sąjunga neturi ateities. Ir didelėms, ir mažoms tautoms nuolat būtina žengti pažangos keliu bei stiprėti, neišsižadant savo savitumo ir laisvės.

Narystė Europos Sąjungoje reikalauja apriboti esmines suverenios valstybės teises. Europos Teisingumo teismo nutarimas skelbia, jog net mažiausiai reikšminga techninio pobūdžio ES teisės akto dalis yra viršesnė už bet kurią labiausiai gerbiamą nacionalinės konstitucijos normą. Iš to išplaukia išvada, jog Lietuva kaip ES narė bus įpareigota savo teritorijoje taikyti ES teisės aktų reikalavimus. Ir jeigu Lietuvos teisėje nebus įgyvendinti ES teisės aktų reikalavimai arba Lietuvos nacionalinė teisė prieštaraus ES teisei, Lietuva gali būti patraukta atsakomybėn ir prieš ją gali būti imtasi atitinkamų sankcijų.

Tarptautinėje viešojoje teisėje suverenitetas apibūdinamas kaip pagrindinis tarptautinis teisinis valstybės statusas, kuris leidžia teritorinės jurisdikcijos ribose nepriklausyti nuo kitos valstybės vykdomosios, įstatymų leidžiamosios ar teisminės valdžios, išskyrus viešąją tarptautinę teisę. LR Konstitucinis Teismas 1995 metų spalio 17d. nutarime konstatavo, kad Lietuvos Respublikos teisinė sistema grindžiama tuo, kad Konstitucijai neturi prieštarauti joks įstatymas ar kitas teisės aktas, taip pat ir Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys. Suverenitetas yra susijęs su demokratija ir piliečių teise valdyti savo valstybę. Apribojus suverenitetą, bus pažeista valstybės nepriklausomybė, kadangi suverenitetas yra pagrindinė nepriklausomų valstybių savybė.

LR Konstitucijos 136 straipsnis nustato, kad Lietuvos Respublika dalyvauja tarptautinėse organizacijose, jeigu tai neprieštarauja Valstybės interesams ir jos nepriklausomybei. Taigi šis straipsnis suteikia galimybę dalyvauti tarptautinėse organizacijose, kur kompetencija gali būti ribojama tik pagal tarptautinės viešosios teisės principus, tuo tarpu narystė ES reikalauja apriboti fundamentalias valstybės teises – įstatymų leidžiamąją, vykdomąją ir teisminę.

Šiandieninėje Europos Sąjungoje vis daugiau valstybingumo svertų perduodama viršvalstybiniams dariniams, kurie visiškai neatsiskaito tautoms ir kurių tikslas „sulydyti“ Europą į federacinę supervalstybę. Didėjant ES valdymo centralizacijai, stiprinant viršvalstybinės leidžiamosios ir vykdomosios valdžios galias, sprendimų priėmimo centras tolsta nuo žmonių, o tai riboja piliečių galimybes jį kontroliuoti bei įtakoti politinius procesus. Tokiu būdu nuvertėja piliečių iniciatyvos, saviraiškos, pilietinio dalyvavimo reikšmė, atsiranda ryškus demokratijos deficitas, o kartu ir sumenkinamos nacionalinių Lietuvos interesų apsaugojimo ir įgyvendinimo galimybės. Politinė visuomenės kultūra, kurios kokybė ir pobūdis atlieka labai svarbų vaidmenį demokratijos kūrimo procese, gali transformuotis į pasyvų, konformistinį požiūrį į valdžios veiklą ir taip sudaryti palankiausias sąlygas nepajudinamo politinio elito susiformavimui. Centralizacija, federalizmas, viršvalstybinių valdžios struktūrų galių stiprinimas sukuria palankias sąlygas stambioms užsienio finansinėms grupuotėms, tarptautinėms korporacijoms, kitoms lobistinėms grupėms įsivyrauti nacionalinėse valstybėse bei joms įtakoti politinius sprendimus.

Didžiųjų, ašinių valstybių siekis savo rankose išsiplėtusioje Europos Sąjungoje išsaugoti galios svertus, neišvengiamai spartins gilesnę integraciją bei skatins tolesnę ES federalizaciją ir viršvalstybinių institucijų valdžios stiprinimą. Tokių tendencijų kontekste intensyvės Europos Sąjungos regionalizacija, nyks nacionalinių vyriausybių vaidmuo, o pati ES artės link “valstijų” ar “žemių” federacijos modelio, kur Lietuvos vaidmuo prilygs Tambovo srities Rusijoje ar Baden-Viurtembergo žemės Vokietijoje statusui.

ES Nicos sutartis veda link didžiųjų valstybių dominavimo būsimų naujų narių atžvilgiu. Šis dokumentas nustato, jog 5 didžiausios valstybės ES Taryboje savo balsų kiekį nuo 55 proc. padidina iki 60 procentų. Eliminuojama veto teisė, t.y. sumažinamas sprendimų, kuriems reikia vienbalsiškumo, skaičius ir taip pat valstybių galimybės apsaugoti savo nacionalinius interesus, o sprendimai kvalifikuota balsų dauguma bus priimami, jeigu tam pritars valstybės-narės, atstovaujančios ne mažiau kaip 62 proc. visų ES gyventojų. Įvertinant tai, kad naujų Sąjungos valstybių-narių gyventojai sudarys tik apie ketvirtadalį visų jos piliečių, galima teigti, jog Lietuvos bei kitų Vidurio ir Rytų Europos valstybių nelygiateisiškumas Europos Sąjungoje yra užprogramuotas iš anksto.

Besąlygiškai įsijungdama į Šengeno erdvę ir atsisakydama savarankiškos migracijos politikos, Lietuva susidurs su nacionalinio saugumo, tautos kultūrinio savitumo išsaugojimo bei nusikalstamumo problemomis, kurios jau šiandien kamuoja didžiąsias Vakarų Europos valstybes. Iš dabartinių migracijos tendencijų galima teigti, jog ryški imigrantų koncentracija Europos valstybėse didina grėsmę jų nacionaliniam saugumui. Todėl galima daryti prielaidą, jog Europos Sąjungoje dominuojančios šalys ateityje, panaudodamos ekonomines ir politines priemones, sieks nukreipti migracijos srautus į naujas ES valstybes-nares, taip sumažindamos imigrantų skaičių savo šalyse ir užkraudamos naują rytietišką jungą Vidurio ir Rytų Europos valstybėms, tarp jų ir Lietuvai. Susimąstyti dėl Lietuvos ateities verčia ir Šengeno sutarties nuostata, kad už prieglobsčio suteikimą pabėgėliams iš trečiųjų valstybių, atsakinga yra ta šalis, į kurią pirmiausiai įvažiuoja siekiantis prieglobsčio asmuo. LR Migracijos departamentas prognozuoja, jog per artimiausius dešimt metų nuolat gyvenančių užsieniečių, turinčių tiek pasyvią, tiek ir aktyvią rinkimų teisę savivaldos organų rinkimuose, Lietuvoje turėtų padaugėti tris kartus, t.y. jų skaičius gali išaugti nuo 30 iki 100 tūkstančių. Tokias prognozes lemia Europos Sąjungos tendencijos, todėl Lietuva bent jau šioje srityje tikrai neturėtų atsilikti nuo bendro ES lygio.

Ar neoliberali, sekuliarizuota visuomenė, kurią siekia suformuoti Europos Sąjungos kūrėjai, turi kokį nors dvasinį pagrindą, kurio vaidmenį ankstesnėse visuomenėse atlikdavo religija, tautinė savimonė, patriotizmas? Europos Sąjungoje dominuojančios euroglobalizmo ir kosmopolitinio neoliberalizmo tendencijos meta rimtą iššūkį prigimtinėms, ilgus amžius puoselėtoms vertybėms – tradicinės šeimos, tautinės savimonės, nacionalinės valstybės sampratoms. Homoseksualistų santuokų įteisinimas, nekontroliuojami imigracijos procesai, manipuliavimas žmogaus teisėmis, tautinių valstybių suvereniteto naikinimas, susvetimėjusios vartotojiškos kultūros plitimas – naujos “modernios” europietiškos visuomenės bruožai, kuriuos eurofilai laiko europietiškomis vertybėmis, skatinančiomis Europos integraciją.

Visų šių procesų ir grėsmių akivaizdoje Lietuva privalo išsaugoti nepriklausomybę, nepasiduoti globalinių politinių ir ekonominių jėgų įtakai. Ji privalo aktyviai ginti savo piliečių interesus, elgtis taip, kaip jai naudinga, o ne taip, kaip reikalauja Europos Sąjungos direktyvos ar nurodo tarptautiniai “ekspertai”. Straipsnį norėčiau pabaigti Margaret Thatcher (Margaret Tečer) žodžiais apie Europos Sąjungą po Mastrichto sutarties, pasakytais kreipimesi į 1997-aisiais Lietuvoje vykusios konferencijos “Europos Sąjungos ateitis” dalyvius: “Šiuo metu susiformavusi Europos Sąjunga labai skiriasi nuo tos Bendrijos, į kurią mes stojome. Vis didėjančios centralizuotos biurokratijos galios anuliuoja mūsų įstatymų nuostatas, ardo mūsų nacionalinį suverenitetą. Daugelis iš jūsų asmeniškai patirs centralizuoto valdymo, kurį supervalstybė vykdys regionų atžvilgiu, pasekmes. Man nereikia jums priminti, kokia brangi yra laisvė. Jūsų laisvė buvo sunkiai iškovota. Ją reikia puoselėti ir saugoti.“

Laurynas Kasčiūnas