Paukštis turi snapą, akis, kojas ir sparnus, plunksnas, uodegą ir daugybę vidaus organų, kurių paprastai nesimato. Ir jis yra 
paukštis. Vargu, ar vien smegenų, plunksnų ir tuščiavidurių kaulų suma. Vis dėlto kažkokiu būdu visa tai virsta paukščiu. Tuo, kuris, skirtingai nei žmogus, gali skristi.
Korporacija nėra paukštis. Bent nepanašu, jog būtų. Korporacija – tai žmonės, taisyklės, tradicijos, simbolika, papročiai, buvimas kartu, draugai, raiškos forma… Nelengva pasakyti, kas yra Korporacija ir ką ji reiškia kiekvienam, kuris yra jos dalis. Tačiau ji irgi daugiau nei vien visų tų dalykų suma. Galbūt todėl imama kalbėti apie Korporacijos dvasią. Apie jausmą, kuris apima tave – korporantą. Ne visi žmonės tiki dvasiomis. Nelengva pasakyti, kokie jų įpročiai, ką jos mėgsta pietums, kuo skiriasi dvasių kasdienybė ir šventės. Ir nenustatysi, ar Korporacijos dvasia gyvena Korporacijos kambarėlyje, išsidalinusi po gabalėlį kuriame nors kiekvieno korporanto galvos užkampyje, ar Dvasių pasaulyje, ir tik jos šešėlis plevena virš mūsų galvų. Bendrumo pojūtis, supratimas – nežinia, kas tai. Dvasių medžioklė su tinkleliu drugeliams. Sunku paaiškinti Korporaciją. Bet pradėti turbūt reikia nuo žmogaus. Net jei korporacija neįmanoma be taisyklių, taisyklės neįmanomos be žmonių.
Žmogui nėra jokios būtinybės būti. Bet jis yra. Ir kuria prasmes. Įvairiausius savęs paties pateisinimus. Nuo malonumo iki naudos kažkam kitam. Vis dėlto buvimas negali būti bet koks. Turbūt tokia pirma korporacijos mintis. Net ne žmonėms, ne pasauliui, pirmiausia sau pačiam. Tai, kuo tau atrodo verta tapti. Ir vargu, ar visame tame gali būti nevienišas. Bet pirmas postūmis ateina iš aplinkos. Iš žmonių. Žmonių, kurie tampa tavo draugais. Tarsi turėtų tapti. Tai, ką mes turime bendro. Galbūt tai ir vadinama Korporacijos dvasia. Keistas pojūtis, jog esi ne vienas. Nesvarbu, kad taip dažnai jis užgožiamas kažko, kas tegali priklausyti tau pačiam. Vis dėlto lieka žinojimas, kad tai įmanoma. Nors truputį įmanoma. Vadinasi, verta.
O taisyklės… Galbūt tai žaidimas. Bet jokiu būdu ne savitikslis. Taisyklės kuriamos ne dėl taisyklių, o dėl tam tikrų principų, kurių verta laikytis. Verta ne todėl, jog esi korporantas. Galbūt svarbiausia, ko išmoko taisyklių laikymasis, nėra tapatu teisės viršenybei demokratinėse valstybėse. Savikontrolė. Jeigu pripažįsti kažkurį principą esant teisingą, negali jam daryti išimčių dėl to, kad esi pavargęs ar nusipelnei pertraukos. Daugybė dalykų, kuriuos reikia išmokti. Ir tai nėra lengva. Ir niekas tavęs to neišmokys. Nebent pavyzdys. Ir dar žinojimas, jog būsi pavyzdžiu kitiems. Nors viskas ir prasideda nuo pažodinio išmokimo, tačiau pats žinojimas, kaip turi elgtis, ateina labai iš lėto. Ir klaidos turbūt neišvengiamos. Pasaulyje niekas nėra taip paprasta kaip daugybos lentelė. Įstatuose, regulamine ar daugybėje nerašytų taisyklių bei tradicijų nėra galutinai nurodyta, ką korporantas privalo daryti ar nedaryti. Ir turbūt neįmanoma atsakyti į klausimą „o ko negali daryti korporantas?”. Nėra baigtinio sąrašo – „tu negali: palikti draugo nelaimėje, pamiršti šokinėti per balas, šaudyti į mažas baltas katytes, būti neištikimas, nemoksliškas, nekilnus..” Buvimas korporantu yra dar vienas imperatyvas apmąstyti, kas esi, ir koks turėtum būti. Ne tik dėl kitų, buvimo visuomenėje, bet ir dėl savęs. Ar išties svarbiausia tai, jog kiti nesielgtų su tavim taip, kaip tu su jais nesielgi? Pakeisti kitus daug sunkiau nei save. Sunku būtų pateikti argumentų, kodėl būti žmogumi negalima bet kaip. Gal toks savęs kaip žmogaus įprasminimas.
Korporacija – tai forma dvasios kelionei. Kartais mintys ateina netikėtai. Susiformuoja tarsi ūkas ir štai jau guli padėtos prieš tave ant stalo. Ir spokso. Ir tu dar ne visai supranti, kodėl taip pagalvojai. Mistika. Mintis, kurią reikėtų išvynioti, sudėlioti į tikslesnius žodžius. Forma dvasios kelionei. Tai, koks tu ateini ir ką turi. Ir tai, ką gauni tapdamas korporantu, pajusdamas, ką tai reiškia. Ne tada, kai duodi junioro priesaiką, ir dar galbūt nesupranti, kodėl čia eini. Greičiausiai dėl žmonių, nes nori būti su kitais, nori kažką veikti. Galbūt nori suprasti. Korporacija negali pateikti galutinio atsakymo. Ji nėra išsigelbėjimas. Ir ne visada lengva būti korporantu. O ir buvimas su kitais žmonėmis ne visada yra paprastas. Ir Korporacija nėra tobula. Bet ji padeda ieškoti. Nepagaunama dvasia. Griežtos taisyklės ir nuolat kuriamos tradicijos. Forma, kurioje tu gali skleistis.
Korporacija visam gyvenimui. Dar vienas svarbus Korporacijos principas. Ir jis nėra taip lengvai suvokiamas, kaip gali pasirodyti. Nėra sunku pasakyti: „aš visą gyvenimą būsiu korporantas”. Skamba keistai, o gal gąsdinančiai. Jei tikrai truputį susimąstysi. Tai jau ne juokas. Pažadas visam gyvenimui. Ne žaidimas keliems studijų metams. Net kai tampa svarbūs visai kiti dalykai, visuomet lieka kažkas, ko nevalia užmiršti. Negali suvokti, ką reiškia visą gyvenimą būti korporantu, kol jo nepragyveni. Gyvenimo. Galbūt todėl apima toks keistas jausmas, švelnus pavydas žvelgiant į korporacijų senuosius filisterius. Jų korporacijos suvokimas primena ramų žinojimą. Tylus supratimas, ką reiškia būti korporantu. Visą gyvenimą.
Korporacijos idėja yra viena. Tačiau jos suvokimas, truputį kintantis, gilėjantis, išoriškai lydimas tapsmo – junioras – senjoras – filisteris – vis dėlto yra skirtingas. Kiekvienas žmogus Korporaciją suvokia savaip. Ne tik Korporaciją. Galbūt pasaulį. Ir būtent Korporacija dažnai atskleidžia, koks ribotas yra tavo paties suvokimas. Korporacija mums duoda kažką bendro. Nors ir nėra taip lengva atsakyti į klausimą, kas jungia patyrusį filisterį ir ką tik į korporaciją įžengusį juniorą. Korporacijos dvasia yra tarsi lygmuo, kuriame loginiai argumentai netenka prasmės. Tikėjimo lygmuo. Todėl labai nemažai svarbaus tiesiog lieka už kalbėjimo ribų. Ir norėdami viską paaiškinti psichologiniais faktoriais ar cheminiais procesais žmogaus galvoje, gautume iškreiptą tiesą. Ne viskas yra paaiškinama. Ir ne viską būtina paaiškinti. O dvasių nevalia gaudyti. Šiame pasaulyje taip labai norima viską išvilkti į dienos šviesą, perprasti ir ištirti. Bet tai visai nėra būtina. Kartais gal net panašiau į nusikaltimą. Ir supratimas būna ne vien mokslinis. O dvasios – keisti padarai. Bet reikalingi. Todėl reikia turėti pagarbos jų nekūniškai prigimčiai.
Aistė Marozaitė