Korporacijų raida: tūkstantmetės vertybės ir naujovės

Nors ir neabejojama, kad korporacijos atsirado tikrai ne šiandien ir tikrai ne Lietuvoje, tiksli korporacijų gimimo data ir vieta nežinoma net istorikams. Šiame straipsnyje pateikiama tik viena iš galimų interpretacijų. Ji išsamiai išdėstyta žymaus sociologo Emile‘io Durkheimo darbuose. Ar tai teisinga interpretacija ir kiek toli galima nukelti spėjamą korporacijų atsiradimo datą, spręskite patys.

—

Korporacijų užuomazgos antikoje

Korporantiškumo tradicijos gyvavo ir kūrė savitą organizavimosi bei bendravimo formą kelis tūkstančius metų. Keitėsi korporacijų turinys, o forma išliko. Nors galima pasakyti ir atvirkščiai: keičiantis susivienijimo pagrindui, narių priėmimo kriterijams, tradicijoms, išliko korporacijos esmė. Kokia ji, išsiaiškinsime nagrinėdami korporacijas nuo antikos iki šiandien.

E. Durkheimas korporantiškumo tradicijų randa jau antikoje. Kalbama apie profesines grupes, tačiau, pirma, kai kurios dabartinės korporacijos taip pat yra organizuotos profesiniu pagrindu, antra, vienijimosi naudingumas savaime nepanaikina vertybių ir bendruomeniškumo.

E. Durkheimas teigia, jog svarbiausia korporacijos funkcija – kurti, puoselėti, savo nariams perduoti ir saugoti profesinę etiką. Turi būti griežtos taisyklės, nustatančios darbuotojų teises ir pareigas, paliekančios mažai vietos interpretacijai ir nurodančios, kaip profesinės etikos principus taikyti kasdieniniame gyvenime. Nenuostabu, kad išskirtiniais korporacijos bruožais tampa vieningumas ir paklusnumas autoritetui.

Nors išlikę nedaug duomenų, bet jau Senovės Romoje žmonės buvo skirstomi pagal profesiją. Cicerono laikais ši tradicija buvo gilai įsišaknijusi, o imperijos gyvavimo metais beveik visi amatai turėjo savo asociacijas. Deja, valstybė tapo per daug stipri ir, anksčiau tik minimaliai kontroliuodavusi šiuos junginius, pamažu užkrovė jiems per sunkias prievoles. Prekybos ir paslaugų susivienijimai tapo atsakingi už atitinkamos srities produktų tiekimą visuomenei.

Kartu korporacijos gaudavo tam tikrų privilegijų, tačiau tokios prievolės kaip aprūpinimas maistu skatino reikalauti daugiau autonomijos, nei imperija buvo pasirengusi suteikti. Viską valdė įstatymas ir visi privalėjo jam paklusti. Vis dėlto profesiniai susivienijimai išliko iki Romos žlugimo, o po jo, sunykus prekybai ir pramonei, amatininkai išsiskirstė po kaimo vietoves, ir korporacijos paprasčiausiai neteko savo pagrindo.

Gildinė korporacijos samprata viduramžiais

XI – XII amžiuje, vėl suklestėjus miestams, korporacijos atsigavo. Aišku, tai nebuvo tos pačios antikinės bendruomenės. Pastarosios neužsiėmė tokiais dalykais kaip profesinio charakterio apibrėžimas, darbo metodų, samdos, skolinimosi santykių, naktinio darbo ir kainų bei gaminių kokybės reguliavimas, priėmimo į korporaciją kriterijai, fondai gamybos vystymui, grupinio intereso gynimas, finansinė pagalba nelaimės ištiktiems nariams, laidojimo išlaidų apmokėjimas.

Skyrėsi ir santykiai su valstybe: romėnų korporacijos, įgijusios valdžios pripažinimą ir teisinį statusą, neteko savo moralinio pagrindo ir teliko paslaugų tiekėjomis, o viduramžių gildijos buvo trečias valstybės sluoksnis – tarpininkas tarp liaudies ir kilmingųjų. Jos buvo pakankamai svarbus magistrato rinkimų vienetas.

Įdomūs buvo ir korporacijų santykiai su Bažnyčia. Gildijos buvo neatsiejamos nuo religijos, nes bet koks dalyvavimas kolektyvinėje veikloje viduramžiais buvo suvokiamas tik per krikščionybę. Jos turėjo savo globėjus, nutapytus su įrankiais ir kitais profesijos simboliais darbo procese. Šventųjų įvaizdžiai mažindavo visuomenės panieką paprastam darbui. Tačiau būta ir konfliktų: Bažnyčia smerkė tai, kas žemiška – gamybą, verslą – kaip blogio sėklą. Be to, ji norėjo įvesti ,,teisingą“ kainą ir panaikinti konkurenciją, kurią korporacijos skatino. Bažnyčia gildijas pripažino tik dėl tokių principų kaip brolybė ir bendrumas.

Korporacija kaip šeima

Broliškumo idėja atsirado jau Romoje. Korporacija būdavo lyg didelė šeima. Anksčiau visi darbai buvo atliekami šeimoje, tik išsiskyrus amatams atsirado klientų poreikis, todėl išeita iš namų erdvės. Tiesa, dar ilgai bet kokia profesija buvo perduodama iš kartos į kartą. Tad korporacija – antroji šeima, nors laisvesnė, bet išlaikiusi autoritetą. Tokioje bendruomenėje be galo svarbus tampa buvimas kartu, stengiamasi jį padaryti kuo malonesnį, pavyzdžiui, švenčiant bendras šventes. Kaip šeimoje išlieka pažadas ,,kol mirtis mus išskirs“. Meistrai buvo įsipareigoję vieni kitiems ir negalėjo pažado laužyti.

Dar vienas bendrumas su šeima – tradicijų saugojimas. Galbūt dėl konservatyvumo XVIII amžiuje korporacijos nebesugebėjo atsilaikyti. Nebereikėjo vykdyti tokių funkcijų kaip kainų, kokybės ar metodų kontrolė, atskiros profesijos etinių normų nustatymas. Gildijos nepripažino bendros moralės, lygybės, kosmopolitiškumo. Jų vidiniai principai, teigiantys partikuliarumą, negalėjo egzistuoti pasikeitusioje visuomenėje.

Universitetas kaip korporacija XIX amžiuje

Korporacija mirė. Korporacija – gyva! Būtent XIX amžiuje susikūrė studentiškos korporacijos, kurios yra tikrieji dabartinių korporacijų protėviai. Iš tiesų, niekas neatsiranda iš niekur. Iš senesnių korporacijų perimtas bendrumas ir broliškumas, panašumai su šeima, tam tikrų vertybių saugojimas, rūpinimasis savais nariais, vieningumas ir kartu natūraliai atsirandantis susipriešinimas su visuomene. Susipriešinimas nebūtinai blogąja prasme, paprasčiausiai labiau koncentruojamasi į vidinius susivienijimo poreikius, o ne išorinį spaudimą, nuo kurio korporacija kaip tik ir nori apsiginti.

Taip viduramžiais buvo ir su akademikų sluoksniu. Mokykla turėjo didelę autonomiją, kolektyvines teises, garantuojamas princo ar miesto vadovo, todėl galėjo pati nustatyti savo dėstomus dalykus. Universitetas buvo legali korporacija, jungianti tiek studentus, tiek dėstytojus. Vienijimosi pagrindas – išimtis iš civilinio kodekso. Galų gale visi studentai siekė tapti dvasininkais, tad jiems galiojo kanoninė teisė. Ji buvo daug švelnesnė, nes nebuvo galima skirti mirties bausmės.

Nors kova su valdžia tęsėsi ilgai ir buvo lydima nuolatinių universitetų uždarinėjimų ir akademikų persekiojimų, korporacijos pasiekė autonomiją, kuri leido pačioms nustatyti kompetenciją, reikalingą vienam ar kitam laipsniui pasiekti. Fakultetai galėjo kviesti dėstytojus, nustatyti savo standartus, modifikuoti juos pagal mokslo atradimus ir naują medžiagą. Prieš patekdamas į aukštąją mokyklą, asmuo vadinamas junioru, jaunuoliu (yourneyman); įstojęs ir siekiantis bakalauro buvo lygus mokiniui ar pameistriui gildijoje; daktaru galėjo tapti tik padaręs šedevrą – naują mokslinį atradimą. Daktarui buvo suteikiama visiška laisvė – jis galėjo dėstyti, tyrinėti, dirbti administracinį darbą ar siekti dekano kėdės.

Tačiau pasiekti tokią laisvę buvo sunku. Valdžia griežtai kontroliavo visas korporacijas. Tiesa, akademikai neatlikinėdavo karinės prievolės, buvo atleisti nuo sargybos, bet kartu jie labiau nei bet kuri kita korporacija išliko priklausomi nuo valdžios. Profesinės gildijos pragyvendavo iš savo užsiėmimo, o universiteto viršininkai, nors ir imdavo mokestį už mokslą ar smulkias dovanėles už egzaminavimą, savo atlyginimus gaudavo iš miesto biudžeto. Vėl matome nuolatinę kovą dėl didesnės autonomijos.

Keista tai, kad korporacijos siekia laisvės, o savo viduje išlaiko be galo griežtas priėmimo ir hierarchinio susiskirstymo taisykles. Žinoma, viskas paaiškinama tuo, jog laisvės korporacija siekia kaip vienis, t. y. autonomijos reikia bendruomenei, o ne atskiram jos nariui. Todėl sunku susieti korporaciją su liberalizmu. Kolektyvinės teisės netenka prasmės, kai kiekvienas atskiras individas turi lygiai tokias pat.

1666 metais Vokietijoje atsirado landmanšaftai – žemių pagrindu susiformavusios bendruomenės, kurių tikslas – bendrai apsiginti nuo išnaudojimo. XVIII a. susiformavo ir ordos, kurios labiau priminė masonų ložes. Bendrumas tarp abiejų susivienijimų yra tas, kad abu buvo uždrausti ir persekiojami. Iš šių dviejų organizavimosi tipų išsivystė korporacijos, kurios jungėsi kilmės principu ir išlaikė masonų ložės idealus. Jie elgėsi be galo liberaliai, rengdavo dvikovas, kartu linksmindavosi. Korporacijos vėl atsirado iš būtinybės, tačiau atliko ir auklėjimo funkciją, siekė vienybės, išlaikė uždarumą, norą atsiskirti. Kartu atsinešė tautiškumo išsaugojimo siekį ir savo tėvynainių palaikymą.

Korporacijos forma: kaita ir bendrumas

XIX amžiuje korporacijos įgavo dabartinę formą. Pirmosios nepriklausomybės laikais jų atsirado ir Lietuvoje. Kūrėsi daugybė įvairių studentų organizacijų, bet korporacijos išsiskirdavo tuo, jog įtvirtino narystės tik vienoje korporacijoje principą, turėjo aiškią ideologiją, laikėsi tradicijų ir drausmės, savo organizacijai atstovaudavo ir už jos bei universiteto sienų.

Svarbu suvokti, jog dabartinė korporacija – ilgo raidos proceso išdava. Atsirandanti dėl gana pragmatiškų tikslų, ji tampa kažkuo daugiau tiek jos nariams, tiek visuomenei. Korporacija gali būti ir auklėjimo, švietimo organizacija, ir antroji šeima, ir artimų draugų ratas, ir finansinės ar moralinės paramos centras, ir tam tikras vertybes puoselėjantis susivienijimas.

Kodėl taip atsitinka, pasakyti nesunku. Organizacija, susikūrusi tam, kad apsaugotų ir suteiktų išskirtinę padėtį savo nariams, visų pirma turi būti vieninga viduje, nes kitaip nesugebės įgyti didesnės galios išorėje. Korporacija visada buvo atsvara politinei valdžiai ir jos prievartai, Bažnyčiai, spaudimui. Ji įkūnijo laisvės, harmoningų piliečių tarpusavio santykių siekį, puoselėjo patriotiškumą ir tautiškumą.

Visais laikais korporacija ne tik stengėsi įgyti daugiau įtakos, bet tiesiog buvo priversta tai daryti. Ji tarsi atstovavo tiems idealams ir vertybėms, kurių visuomenei labiausiai trūkdavo: senovės Romoje ji diegdavo profesines normas savo nariams ir taip padėjo pagrindus tada dar nesusiformavusiai profesinei etikai bei kiekvienos profesijos autonomijai, viduramžiais siekta demokratiškumo, laisvos rinkos, konkurencijos, gamybos priemonių ir metodų tobulėjimo. Tuo bandyta pasipriešinti autoritarinei valdžiai ir homogeniškumo siekiui.

Universitetuose korporacijos puoselėjo brolybę, vienybę, tautiškumą. Kuo toliau, tuo labiau būtent šios vertybės išstūmė profesijos idealus ir autonomiškumą. Liberalizmas su savimi atnešė kosmopolitizmą ir moralinį pliuralizmą, o tai tautiškumo pagrindu susiformavusioje ar kiekvienos atskiros profesijos normas ginančioje korporacijoje buvo svetimi dalykai. Ji pradėjo atstovauti toms vertybėms, kurių trūko tuometinei visuomenei, išsaugojo hierarchiją ir autonomiją. Negalima paneigti fakto, jog korporacijos visais laikais buvo reikalingos, nes gynė tai, kas būtina, bet ko, deja, nei visuomenė, nei valstybė negalėjo užtikrinti.

Monika Verbalytė