„Baisus darėsi vaizdas. Asfaltas gatvėse dega, sukilę burbulai lekia į aukštį, o žmonës iš šešto, septinto aukštų šoka per langus, nuo balkonų į gatvę, į tą degantį asfaltą, ir žūsta“ – rašo Antanas Butkus, prisimindamas Antrojo pasaulinio karo įvykius Berlyne. Nuotraukoje – po bombardavimo sumaitoto Berlyno panorama
Spausdinami atsiminimai iš Antrojo pasaulinio karo, rašyti Antano Butkaus – žmogaus, kuris 1944 m. buvo išvežtas priverčiamiesiems darbams į Vokietiją. XIX a. pabaigoje gimęs A. Butkus neturėjo galimybių mokytis (nebaigęs nė vieno skyriaus), tačiau buvo labai gabus (pats išmoko rašyti, mokėjo latvių, rusų kalbas, o vos užėjus vokiečiams pramoko ir vokiškai), žingeidus bei geros atminties. Atsiminimai užrašyti Šiauliuose 1962 m., praėjus beveik dviem dešimtmečiams nuo aprašomų įvykių. Nepaisant to, visi jo minimi faktai bei skaičiai atitinka tikrovę. Atsiminimai sutrumpinti, pateikiamos tik kelios ištraukos. Kalba netaisyta.
—
Antanas Butkus
Ėjome pėsti gal dvidešimt aštuonis kilometrus iki Berlyno. Berlynas jau buvo daug kartų bombarduotas. Ketvirtą dieną mums atėjus vėl buvo bombarduotas. Iš mūsų bataliono niekas nenukentėjo. Vokiečių daug žuvo, daug ir namų sugriovė. Mes buvome apgyvendinti barakuose. Tada buvome darbe toli nuo savo barakų. Atrodė, kad ir mūsų barakai dega, oras visas iš vieno liepsnojo, visas geltonas, saulė geltona, kaip per aprūkytą stiklą buvo matoma. Sudavė kur ir mes dirbome, iš naujo sumušė tą geležinkelį. Mes subėgome į pelkynus, kur buvo tankus krūmokšniai, o apačioj vietomis buvo vanduo, lingavosi žemė. Du vokiečiai, katrie buvo prie mūsų sargais, pataikė ant plono samanyno, trūko sluoksnis, žemės piepis, pragarmėjo abu vokiečiai po samanų kaip po ledo. Taip turi būti, ir niekas jų neieškojo. Dar keletą bombų sumetė į tas pelkes. Mačiau, kaip už kokių dviejų šimtų metrų nugrimzdo žemės plotas su visais berželiais, krūmais. Paliko tiktai didelis vandens plotas, kaip geras ežeriukas. Kai kitą dieną atėjome dirbti kelio, buvo gerai matomas, geležinkelis buvo daug aukščiau kaip tas balynas. Per penkias dienas suremontavome. Po savaitės vėl užskrido orlaiviai, vėl bombų kritimas suginė mus į slėptuvę. Slėptuvė buvo tvirtas tunelis su didele sale.
Berlyno Treptovo stotį bombardavo dvi valandas keturiasdešimt minučių. Daug žmonių buvo palikę viršuje, pasislėpę po krūmais, soduose. Nenorėdavo eiti į slėptuvę, kad daug jų apgriaudavo. Slėptuvėje buvo tūkstantis du šimtai visokių civilių vokiečių, moterų, mažų vaikų ir senų. Slėptuvė buvo labai giliai žemėje. Per slėptuvės viršų ėjo kurortinė upė, ja plaukdavo podideli garvežiniai laivai, veždavo po šešis šimtus žmonių, tad reikia suprasti, kad slėptuvė buvo gilioje žemėje, bet nuo bombų trenksmo jautėsi žemės svyravimas būnant ir slėptuvėje.
Per didelį bombų kritimo tankį viena bomba pataikė tiesiai į upę viršuj slėptuvės. Sprogo plyšė viršuje per lubas, bet buvo taip padaryta: stovėdavo paruoštos keturios statinės, padėtos priešais upę, žemai slėptuvėje, aukštos ketverios kopėčios prie sienos, budėdavo keturi vyrai specialistai tam dalykui, kurie klijus su teptukais tėškė į plyšius ir užklijavo. Tiek vandens prisisunkė, kad karininkams sėmėsi į batų aulus. Kiek sumyniojo vaikų, senų moterų ir vyrų! Pasidarė tokioje minioje aliarmas, visi iš vidurio bėgo prie galų, bet durys buvo užverstos stambiais medžiais ir žemėmis. Negalėjo atidaryti, negalėjo išbėgti.
Paskui kiekvieną naktį, jeigu ne dešimtą valandą, tai po pusiaunakčio atskrisdavo amerikonų lakūnai su bombonešiais po dvylika šimtų ir po daugiau Berlyno bombarduoti, nors ne mūsų kvartalo pirmiausia, bet sutartis nesudaryta, kur gali kliūti. Sirenos visomis pusėmis užkaukdavo, ir visus sargyba iš kareivinių gindavo lauk. Slėptuvė buvo, bet mūsų visam būriui per maža ir ne tokia saugi kaip Treptovo slėptuvė. Buvome pusantro tūkstančio vyrų, o į slėptuvę tilpo tiktai aštuoni šimtai žmonių. Tokioms sunkiasvorėms dviejų tonų bomboms ta slėptuvė tai kaip arkliui perminti varlę. Buvo dvylika metrų storumo viršus, o į raudonojo molio grumstą kritusi dviejų tonų bomba išmušdavo dviejų dešimčių metrų gylio ir pločio duobę, net ir dar daugiau. Daugiausia į slėptuvę lįsdavo vokiečiai tik nuo skeveldrų, o mes slėpėmės burokų vagose ar kokioje duobikėje, įlenkėje.
Po trijų savaičių iš Šonovadės mus perkėlė į Potsdamo kvartalą. Apylinkė labai graži: cerkvės, bažnyčios gražiausios, aukščiausios. Vienu grožiu norėtųsi gyventi, nors ir nevalgę. Bet buvome tiktai aštuonias dienas. Vėl perkėlė į kitą miesto kraštą, ir niekur nebuvo ramu, visur sirenų kaukimai, bombų griovimai. Anglai dieną, amerikonai naktį, ir nebuvo kada poilsio. Saulės šviesos matydavome iki vienuoliktos valandos dienos, po pietų tiktai griausmai ir fosforo oro degimai. Degė oras, degė Berlyno mūrai.
Ilgai nebeteko Berlyne gyventi, išvedė mūsų batalioną į Leipcigą. Ten taip pat prasidėjo smarkus bombardavimas, vėl sumušė mūsų kareivines, sudaužė maisto sandėlius, sudaužė stotį. Vėl tris dienas be maisto, tuščiu pilvu reikėjo keliauti iki Drezdeno miesto. Ir dar iš visų pusių sproginėjo bombos.
Kai sirenos sukaukdavo, visus miestus apmiglodavo rūgšties debesimis. Sykį nenutaikė į centrą, sumetė į kraštą, ir nukentėjo vokiečių kapai. Kartu leisdavo gaištukų bombas, kurios, susmegusios į žemę, nesprogusios galėjo laikytis nuo trijų iki trisdešimt šešių valandų. Tokios bombos buvo tam mėtomos, kad gaisrinė negalėtų privažiuoti gesinti degančių pastatų. Iš pradžių, kol nebuvo supratę, nebuvo sužinoję, kad anglai ir amerikonai mėto tokias bombas kartu su sprogstamosiomis padegamosiomis, kiek žuvo žmonių, kiek gaisrinių mašinų pakėlė į orą. Paskui ir nebegesindavo pusantros paros, gaisrai patys užgesdavo, rūkdavo tiktai griuvėsiai.
Pradėjo mums skaudėti dantis, gesti, kiurti. Šaukėmės, kad vyriausybė vestų pas dantų gydytoją. Neatsisakė, pradėjo po kelis vedžioti į Magdeburgą, dvylika kilometrų buvo vaikščioti. Taisyti netaisė nė vienam, kurie skaudėjo, – ištraukė. Keliems mums reikėjo eiti pas techniką sustatyti. Nuėjome, žiūrime – žmonių, ir kariškių, didelė eilė. Einame į miestą pavaikščioti. Mums bevaikštant užkaukė sirenos. Skamba, ūžia visas miestas. Netruko penkios minutės – krinta bombos, dega toliau pastatai, sustoja visi tramvajai, niekur nevažiuoja, o mašinų autobusų, motociklų stogai visi aplipę žmonėmis. Visi bėga iš centro, o miestas šešiasdešimt kvadratinių kilometrų pločio. Pamatėme, kad nuo kalno palei šaligatvį teka kraujo upelis grioviu. Ir vienur puolame, ir kitur, neįleidžia mūsų, kariškių, į civilių slėptuves. Gatvės sargybinis, pats mirties laukdamas nupasakojo mums, kur yra kariškos slėptuvės, bet mes iš „strioko“ neradome, ir nebuvo galima didžiosiomis gatvėmis nubėgti.
Baisus darėsi vaizdas. Asfaltas gatvėse dega, sukilę burbulai lekia į aukštį, o žmonės iš šešto, septinto aukštų šoka per langus, nuo balkonų į gatvę, į tą degantį asfaltą, ir žūsta. Atrodė kaip pamišę. 0 šaukimas, klyksmas, vaikų verksmas stangina vietoje, pabėgti nebegalime iš baimės ir žiauraus vaizdo. Subėgome ant kalno į didelį parką. Medžiai didžiausi. Sukritome kas kokį įlinkį radome. Pilnas parkas buvo prigulęs žmonių, daugiausia moterų ir vaikų. Vyrų civilių mažai ir bebuvo kur matyti, koks senis ar invalidas.
Viso miesto neišdaužė, bet mūsų ligoninę sudaužė, dantų technikus ir daktarus užmušė, ir mes palikome be dantų. Kas dieną ir kas savaitę vis didėjo ir didėjo oro pavojus, ir mūsų dantimis niekas nebesirūpino. Penktą dieną po pavojaus iš registracijos biuro buvo pranešta apie žuvusiųjų skaičių per pirmąjį tos dienos Magdeburgo bombardavimą – žuvo šešiasdešimt trys tūkstančiai žmonių.
Vieną antradienį dešimtą valandą užskrido lėktuvai – antrą kartą ant mūsų Gervičių. Aš dirbau pas batsiuvį, tiktai kitame krašte miesto. Bombardavo, kur buvo muilo ir saldainių fabrikai. Sudaužė abudu fabrikus, keletą namų, vieną slėptuvę. Slėptuvėje užmušė bene šimtą septyniasdešimt žmonių. Gaištukų čia nemėtė, tad po pietų nuvedė mus kasti slėptuvės, išrinkti lavonus iš po žemės. Toje vietoje žemės gruntas buvo smėlis, slėptuvė buvo kaip ir niekai, kaip bulvių rūsys, plonas sluoksnis viršaus, tiktai nuo skeveldrų ir šautuvo kulkų. Buvo kritusios dvi bombos kaip iš šautuvo į taikinį – viena ant vien galo, kita ant kito slėptuvės galo. Vidurio nelietė, bet bombos dviejų tonų, didelis oro spaudimas visus užslopino, užtrenkė. Tą pačią dieną atkasėme, visi dar šilti buvo. Žuvusieji žmonės, atrodė, buvo turtingi – moterų auksiniai laikrodžiai, auskarai, apyrankės. Vienas nešėjas mėgino pavogti atkabinęs auksinį laikrodį, – tiktai išgirdome šūvį. Vokietis, kur stovėjo apsaugoje, nušovė nė sakyti nieko nesakęs. Taip mums buvo pasakyta prieš pradedant darbą: kas mėgins vogti, be perspėjimo bus nušautas. Vokiečiai nuo kiekvieno lavono nurinko daiktus ir dėjo į vieną dėžę. Slėptuvėje žmonės, kitur buvę krūvoje po penkis po septynis, po dvylika, susikabinę, lyg būtų bučiavęsi su kits kitu, kitur ir vienas, kitur du. Ligi vakaro išėmėme visus. Kai baigėme kasti iš slėptuvės, vokiečiai visus darbininkus taip smulkiai iškratė, kad ir sėdynės urvelį patikrino.
Tūkstantis devyni šimtai keturiasdešimt penktais metais balandžio mėnesį artėjo frontas iš rytų. Vakarais, kai saulė nebeaukštai, mus visad veždavo su sanitariniais autobusais prie fronto kasti duobių atsitraukimui. Būdavo, duobes kasant užskrisdavo lėktuvai. Bombų tokiose vietose mažai mėtė, daugiausia apšaudydavo iš rankinių patrankų arba rankinių kulkosvaidžių. Lėktuvai iškabindavo ore šviesias lempas, ant žemės galėjai laikraščius skaityti, ir apšaudydavo.
Netoli miško kasėme duobes. Lėktuvai užskrido, apšvietė, bet jau beveik baigėme kasti, kitas jau buvo ir visai pabaigęs. Aš irgi bemaž baigiau. Tarp kelių vyrų kasėjų stovėjo vienas vokietis, mūsų prižiūrėtojas. Kai iš lėktuvo pradėjo šaudyti, vokietis man sako: lipk iš duobės. Lipti aš nenorėjau, norėjau duobėje susirietęs sėdėti, kol praeis pavojus, bet kaip atsisakysi, kad piktai užšaukia. Išlipau. Tuoj į mano vietą senis vokietis įšoko, aš turėjau pasislėpti tik bulvių vagoje. Pakėlęs galva pasižiūriu – ant žemės visur šviesu. Turėjau dvi cigaretes, surūkiau abi. Maniau, kad po tos nakties daugiau rūkyti nebereikės.
Apkasų apšaudymas tęsėsi valandą. Nuskrido lėktuvai, pradėjo retėti šviesos, vienas ir kitas, matau, jau vaikšto. Pakilau ir aš. Einu prie savo duobės pasiimti kastuvo. Kastuvas iš duobės išmestas, vokietis susirietęs duobėje sėdi. Sakau, kamarad, lipk lauk. Pagal nurodytą matą dar turėjau kiek pakasti. Nieko neatsako. Maniau, kad užmigęs yra senis, kad nieko neatsako. Greibiau už apykaklės, norėjau papurtyti. Įgreibiau kaip į šlapią molį. Tamsu, šviesos apgesusios, supratau, kad negyvas sėdi. Po pusiaunakčio atvažiavo vairuotojas su konduktorium. Kai ištraukė ir jį, jo galva buvo taip suplėšyta, kad tiktai sprandas vienas ant pečių stovėjo, ir ausys ant odos kabojo ant pečių pasidėjusios. Taip jis norėjo pasislėpti, bet ten sutiko mirtį, o gal man ji būtų papuolusi, kad nebūtų manęs išlaipinęs.