Andy Warhol. Laisves statula. 1986
Vienas įtakingiausių ir žinomiausių JAV vidaus ir užsienio politikos kritikų Noamas Chomsky yra vadinamas vertingiausiu Amerikos piliečiu. Jis apibūdinamas radikalų radikalu, bebaimiu. „Be abejo, svarbiausias iš gyvų intelektualų“, teigia „The New York Times“ ir priduria: „Jo politiniai veikalai yra siutinančiai paprasti“. Paprastumas, įžvalgos skaidrumas ir drąsa sukuria nepaprastą Chomskio kalbos jėgą. Šiame straipsnyje, remiantis Noamu Chomskiu, pateikiamas moralinis JAV „moralinės misijos“ įvertinimas.
—
Išskirtinis JAV interesas
Įvairiapusė JAV lyderystė pasaulyje yra akivaizdi. Karinė, ekonominė, politinė Amerikos galia yra milžiniška ir neturi lygiaverčio atsvaro. Vystymosi bumą išgyvenantis ir ateityje JAV supergaliai galbūt iššūkį mesiantis Pietryčių Azijos regionas kol kas tik pakeliui. Amerika neabejotinai yra šių laikų hegemonas. Jos galia tendencingai smunka, tačiau tai tik skatina JAV veikti – agresyviai ir beatodairiškai.
Hegemonas nuolatos siekia kontrolės, jis visur turi galios interesų. Politiką kaip galios siekimą šiais laikais galima gana drąsiai redukuoti į ekonomikos ir verslo interesus, ji akivaizdžiai yra tapusi „biznio tarnaite“. Todėl pagrindinis JAV interesas yra ekonominė lyderystė, lemianti ir visas kitas lyderystės formas.
Amerikos transnacionalinių kompanijų ir jų padalinių tinklas apraizgęs visą žemės rutulį. Tačiau kodėl JAV neaukština tokio svarbaus ekonominio intereso? Todėl, kad yra kitas, kuriam suteikiama žymiai didesnė reikšmė. Tai išskirtinis JAV interesas ginti žmogaus teises, skleisti laisvę ir demokratiją, užtikrinti taiką, teisingumą ir tvarką pasaulyje. Amerikiečiai yra įtikėję, jog tai jų moralinė misija, kuri jiems tenka, remiantis principu „didžiausia galia – didžiausia atsakomybė“.
Woodrowo Wilsono iškeltos demokratijos sklaidos, tautų apsisprendimo ir taikos bei laisvės užtikrinimo pasaulyje idėjos turėjo puikią dirvą augančios galios valstybėje ir neribotų ambicijų bei savimeilės visuomenėje. Vilsonizmui moralinį pagrindą sukūrė neokonservatoriai, reaguodami į liberalistinį pliuralizmą. Anot „realybės apkultų liberalų“ (kaip savo bendraminčius pavadino neokonservatizmo tėvas Irwingas Cristolas), liberalistinis moralinis pliuralizmas žlugdo savo paties idealą – laisvę. Vienintelis pliuralistinės visuomenės kelias yra degradacijos klystkelis, kuriame kiekvieno asmeninis teisumas yra absoliutus ir tuo pat metu absoliučiai devalvuotas, todėl visuomenė ir politika nebetenka pagrindo ir yra pasmerkta žlugti. Kad to būtų išvengta, neokonservatoriai pasiūlė sugrąžinti moralinį autoritetą – išsiilgtąjį visuomenės pagrindą. Amerikoje šiuo moraliniu autoritetu tapo iškreipta patriotizmo forma. Patriotizmo, nukreipto į išorę, eksportuojančio laisvę ir demokratiją.
Materialiai apsirūpinusią ir persisotinusią visuomenę hegemonas aprūpino ir moraliai. Ant amerikietiškosios materialinės gerovės pagrindo pastatyta ideologinė mašina įtikino, kad gerove ir laisve pagaliau įmanoma (todėl ir privaloma) dalintis, kad pagaliau aukštos kultūros civilizacijai galės priklausyti ne tik mažuma, kad pasaulis gali būti išvaduotas nuo despotų ir atsilikimo. Vilsonizmo sudaigintas ir vėliau neokonservatizmo tvirtai įskiepytas į politinės praktikos principų medį, šis ideologinis ūglys užstoja saulę alternatyvioms hegemono politinės ir pilietinės savivokos šakoms. Kuomet JAV piliečiai patikėjo išskirtiniu savo valstybės vaidmeniu pasaulio istorijoje, „demokratijos bastionas“ legitimavo savo žygius, demokratinė supervalstybė įgavo laisvę prisiimti superįgaliojimus. Hegemonas pradėjo savo „moralinę misiją“.
„Kodėl jie mūsų nekenčia…“
Tačiau kodėl šios kilnios misijos pasekmės tokios neadekvačios jos intencijoms? Kodėl žmonės nekenčia išvaduotojo? Juk jis atneša laisvę, demokratiją, teisingumą. G. W. Busho žodžiais tariant, kodėl jie mūsų taip nekenčia – juk mes tokie geri?
Paklauskime pačių žmonių. 1958m. tai padarė metais D. Eisenhoweris. Jis pavedė Nacionalinei Saugumo Tarybai išsiaiškinti, kodėl Viduriniuosiuose Rytuose kerojantis antiamerikanizmas buvo ne inspiruotas vyriausybių, o kilo iš visuomenės. Tyrimo rezultatai parodė, kad neapykantą skatina tarp žmonių vyraujanti nuomonė, jog Amerika palaiko brutalius ir korumpuotus režimus, blokuoja demokratizaciją bei vystymąsi tam, kad kontroliuotų regiono naftos resursus. Ataskaita neapsiribojo vien nuomonių tyrimo rezultatais. Joje pažymėta, kad sunku prieštarauti šiai nuomonei, kadangi ji atitinka tikrovę.
Dar vieno panašaus tyrimo, atlikto „The Wall Street Journal“ po Rugsėjo 11-osios, rezultatai buvo tokie patys. Apklausiamoji grupė buvo „pinigingieji musulmonai“ – Vidurio Rytų regiono bankininkai, teisininkai, JAV korporacijų šakų vadovai. Net priklausantys JAV sistemai ir iš jos besipelnantys žmonės smerkė hegemono užsienio politiką, kaip aukojančią valstybių interesus savo tikslų vardan.
JAV dominuoti gali tik pamindama visų kitų laisvę, siekius ir interesus. Hegemonas paiso ir privalo paisyti tik savo interesų.
„…juk mes tokie geri“
Noamas Chomskis kaip atsakymus į G. W. Busho klausimą pateikia du JAV užsienio politikos fiasko. Pirmasis pavyzdys yra hegemono politika Panamos atžvilgiu. Šalį nuo 1983 iki 1989 m. de facto valdė generolas Manuelis Noriega. Jis su CŽV bendradarbiavo dar nuo 1970 m. ir valdžią Panamoje įgavo dėl Amerikos paramos. JAV Noriegą rėmė ir leido užvaldyti šalį, išplėtoti savo narkotikų prekybos bei reketavimo tinklą mainais į tarpininkavimą su Fideliu Castro, proamerikietiškų nusikalstamų revoliucinių jėgų palaikymą kaimyninėse valstybėse, leidimą ignoruoti tarptautines sutartis dėl Panamos kanalo bei kitas „paslaugas“. Tačiau ilgainiui santykiai tarp generolo ir Amerikos pašlijo. Remdamas sau palankų diktatorių hegemonas taip pat susikūrė ir priešą, tapusi autonomišku ir nebenaudingu JAV. Keli smurtiniai incidentai prieš Amerikos piliečius ir rinkimų Panamoje atšaukimas 1989 metais davė pagrindą JAV invazijai į Panamą. Operacija „Just Cause“, kurios metu buvo pagautas ir vėliau JAV nuteistas Manuelis Noriega, nusinešė 3000 civilių gyvybių, dar dešimteriopai tiek liko be pastogės. Vietiniai šią operaciją vadino tiesiog invazija, o skeptikai Pentagone praminė ją „Just Because“. Pačios Amerikos augintas ir proteguotas diktatorius buvo pašalintas imantis žiauriausių priemonių, nusinešusių nekaltų žmonių gyvybes.
Kitas pavyzdys – Nikaragva. Po socialistinės revoliucijos šalyje veikę antirevoliuciniai proamerikietiški „laisvės kovotojų“ daliniai „Contra“, kurie iš esmės užsiėmė teroristine veikla, buvo dosniai aprūpinami ginklais, finansiniais ištekliais ir net apmokomi „demokratijos bastiono“. „Contrai“, pasižymėjusiai brutaliais išpuoliais prieš civilius, be šios paramos klestėti padėjo ir prekyba narkotikais, prieš kurią Amerika ramiai užmerkė akis. Remdama „Contras“, Amerika smukdė legalią vyriausybę, vykdydama nusikalstamą Nikaragvos uostų blokadą. Po teroristinio niokojimo bei JAV blokados, šalis buvo panardinta į narkotikų prekybą labiau nei bet kada iki tol. Nikaragva liko antra skurdžiausia valstybe pusrutulyje ir nežinia, ar kada beatsities. Dėl šios žalos ir tarptautinės teisės pažeidimų Amerika buvo apskųsta aukščiausiai tarptautinei instancijai – Tarptautiniam Teisingumo Teismui. Teismo nutarimas pasmerkė JAV veiksmus ir nutarė, kad Nikaragvai priklauso reparacijos. Tačiau JAV nepripažino sprendimo ir jo nevykdė.
Medijų trimitai Amerikoje grojo fanfaras sėkmingam karui prieš narkotikus, herojiškai patriotų antikomunistų veiklai, tuo tarpu priešistorė, detalės ir įvertinimai, net jei ir paminėti, liko demokratijos ir teisingumo triumfo šešėlyje. Veidmainė Amerika triumfuoja, piliečiai užmerkia akis patirdami patriotinį orgazmą.
Prie hegemono ciniškumo, beatodairiškumo ir veidmainystės pridėkime dvigubus standartus. Jie akivaizdžiai taikomi vartojant frazę „karas su terorizmu“. Kabutėse ši frazė rašoma todėl, kad, anot Chomskio, negali būti jokios kalbos apie karą su terorizmu tol, kol jam vadovauja didžiausia teroristinė valstybė – Jungtinės Amerikos Valstijos. Prisiminkite JAV veiksmus Centrinėje Amerikjoje, pridėkite ginkluotės tiekimą Turkijai, kuomet ši vykdė kurdų genocidą, paramą Izraelio siautėjimui Libijoje ir Palestinoje, Sudano ir Afganistano bombardavimą, galiausiai – Irako blokadą, kurios metu badu mirė tūkstančiai civilių.
Amerikietiškasis patriotizmas aptemdo protą ir suluošina moralę. JAV piliečiai nesugeba įsisąmoninti, kad tautoms reikia jų pačių demokratijos – ne Amerikos demokratijos. Neįtikėtinai sunkiai suvokiama elementariausia moralinė taisyklė: sau privalu taikyti tokius pačius standartus, kokius taikai kitiems. Taigi, jei manai, kad bombarduoti Kabulą yra gerai, kodėl tuomet nebombarduoti Vašingtono? Paprastas ir galingas Chomskio klausimas.
Moralinė misija – demokratijos ir laisvės sklaida, „karas su terorizmu“ – vykdomi remiant teroristines grupuotes, narkotikų prekeivius, ignoruojant tarptautinę teisę, tarptautinės bendruomenės spaudimą, bombarduojant, žudant civilius ir okupuojant. Gal jie mūsų nekenčia, nes mes tokie geri.
Ideologinis rūkas
Toks gerumas maskuojamas prisiimant ypatingą vaidmenį pasaulio istorijoje. Romos imperija nešė krikščionybę, skynė bevertes ir prakeiktas barbarų gyvybes. Amerika prisiimė sekuliarią „moralinę misiją“, kuri maskuoja ir legitimuoja negailestingus imperijos kūrimo žygius. Moralūs tikslai – priedanga beatodairiškam galios siekimui veidmainiškomis ir brutaliomis priemonėmis.
JAV teisinasi, jog jos invazijas palaiko žmonės, kuriuos ji išvaduoja nuo despotų valdžios. Kodėl gi tuomet neužsiėmus „moraline misija“ Afrikoje? Elementaru – neapsimoka.
Niurnbergo procese vieniems nusikaltėliams teisiant kitus buvo nelengva nuspręsti, kas bus laikoma karo nusikaltimais. Rasta paprasta išeitis – jei tai darė „Ašis“, o mes nedarėme, vadinasi, tai nehumaniškas, brutalus ir baustinas veiksmas. Todėl, pavyzdžiui, masinis gyvenamųjų rajonų bombardavimas teisme nebuvo laikomas nusikaltimu, kadangi britai tai darė net žymiai intensyviau nei vokiečiai.
JAV savo piliečiams dumia akis iškreipto patriotizmo „moraline misija“ ir tuo pat metu beatodairiškai bei barbariškai siautėja pasaulyje, kovoja dėl erdvių savo verslo imperijai, visiškai ignoruodama retoriškai aukštinamus idealus. Moralinis piliečių žvilgsnis aptemdomas patriotine ideologija, faktai traktuojami pagal iškreiptą schemą, hegemonas elgiasi demoniškai ir yra aukštinamas kaip mesijas.
Ignas Krasauskas