Ideologija – tai pasaulio keitimo programa. Ji gimsta stebint, kritikuojant tikrovę ir bandant ištaisyti jos ydas. Vis dėlto ne visos ideologijos įgyvendinamos tuoj pat. Tokie mąstytojai kaip T.Moras ar T.Kampanela savo idėjų įgyvendinimo laukė ilgus metus, o, pavyzdžiui, K.Marxsui reikėjo daug mažiau laiko, nors visų jų idėjos buvo labai panašios. Tad kuo K.Marxsas pranašesnis už T.Morą? Jis tiesiog gimė reikiamu laiku reikiamoje vietoje. Atrodo, pernelyg paprastas atsakymas? Tačiau būtent tokį, ar bent jau labai panašų atsakymą galima atrasti G.W.F.Hegelio filosofijoje – jo nagrinėjamame idealo ir idėjų (o kartu ir ideologijų) santykyje su tikrove.
—
Stebuklingoji triada
Pasak Hegelio, tarp dviejų priešybių nuolat vyksta kova, kurios rezultatas – tam tikras jų tarpusavio santykis, sintezė. Tarp juodos ir baltos yra daugybė spalvų ir atspalvių, tarp karo ir taikos – įvairių kitų valstybių sąveikos būdų, tarp gėrio ir blogio – individų, kurie nei nusidėjėliai, nei šventieji. Beje, ši dialektika pritaikoma beveik visais atvejais.
Pavyzdžiui, žmoguje taip pat nuolat vyksta kova. Kova tarp gamtinės ir dvasinės prigimties, tarp determinuotumo ir laisvės, ir ši kova baigiasi savitu asmens charakteriu. Žmogus susikuria pasaulio vaizdinį, tačiau šis vaizdinys nepriklauso vien nuo paties žmogaus: jis atsiranda žmogui sąveikaujant su aplinka, ir todėl yra individo proto ir kartu – paties pasaulio kūrinys. Taigi tiek individas, tiek pasaulis gali jį pakeisti, pakeisdami savo tarpusavio santykį.
Panašus santykis susidaro tarp idealo ir realybės, kurie negali egzistuoti vienas be kito. Viena vertus, tam tikru laikmečiu visuomenei nesuprantama, taigi tam laikmečiui neprotinga, idėja negali virsti tikrove. Antra vertus, ne kiekviena tikrovė yra protinga. Kodėl?
Protinga tikrovė
Istorija yra Dvasia. Dvasia yra Protas. Protas valdo pasaulį, bet taip pat jis turi save pažinti, mąstyti, apibrėžti. Protas nežino, kas yra racionalu, kas yra tikrai protinga, kur link reikia eiti ir ko siekti. Gali kilti klausimas, kaip savyje pasimetęs racionalumas gali valdyti pasaulį, ir kodėl jis vadinamas Protu. Tačiau ar apskritai įmanoma pasakyti, kas yra protinga? Skirtingais laikais skirtingi dalykai laikomi protingais. Laikmečio dvasia lemia savitą protingumo sampratą. Santykis tarp Proto – kūrėjo – ir Pasaulio – jo kūrinio – nuolat kinta. Būtent iš tam tikrų istorinių aplinkybių bei žmonių veiksmų toje aplinkoje ir atsiranda laikmečio dvasia – atskiras ir ypatingas visuotinės istorijos Dvasios (Proto) pasireiškimas.
Betgi jei istorijos nevaldo jokie dėsniai ir neveda joks tikslas, tai pasaulis turėtų judėti vis didesnio chaoso, o ne tvarkos, kryptimi. Tad ar nereikia susirūpinti dėl žmonijos ateities? Vis dėlto chaosas nėra amžinas ar savaime neigiamas: dar senovės tautų mituose pasakojama, kaip iš chaoso gimsta harmoningas kosmosas. Taip ir istorijos Dvasia juda pirmyn, siekdama atrasti save ir savo protingumą. Kiekvienu laikmečiu vis bandoma sukurti kitokį protingumo apibrėžimą, kuriama protinga tvarka, protingi įstatymai, protinga tikrovė.
Žinoma, tai nereiškia, kad kiekviena egzistuojanti visuomenė ar valstybė yra savaime protinga. Protinga valstybė – ta, kurioje žmonės sutinka su jos tvarka, ją supranta ir jai pritaria. Graikijos poliai buvo protingi Antikoje, bet neįgyvendinami ir neįmanomi šiais laikais, o šiuolaikinė demokratinė valstybė, nors Vakarų visuomenėms ir atrodo protinga, nėra tokia gyvybinga ir rezultatyvi kituose pasaulio kraštuose, kur visai kitas protingumo įvaizdis.
Kaip idealas ieško jį atitinkančios tikrovės
Jau minėta, jog tarp tikrovės ir idealo yra nuolatinis ryšys. Idealas neatsiranda tuščioj vietoj, jis, žinoma, gimsta individo galvoje. Kad ir kiek psichologai ginčytųsi dėl veiksnių, turinčių įtakos žmogaus psichikos formavimuisi, daugelis sutinka, kad ypač svarbi tam yra aplinka: kiti individai, visuomenės normos, įvairios grupės ir organizacijos. Taigi asmuo yra daugelio veiksnių ir aplinkybių rezultatas. Vis dėlto net ir tuo pačiu laikmečiu gyvenantys žmonės yra be galo skirtingi, nes, kaip jau minėjau, priešybių suderinimo sintezėje procesas vyksta ne tik tarp aplinkos ir asmenybės, bet ir individo viduje, tad net tos pačios aplinkybės gali sukelti skirtingus tikrovės vaizdinius.
Taigi ir individas, ir idealas yra objektyvaus pasaulio ir subjektyvaus žmogaus proto rezultatas. Kiekviename žmoguje yra dalelė Dvasios proto, tik ne kiekvienas moka juo pasinaudoti. Yra asmenybių, kurios atsiribojusios nuo visuomenės, nuo tikrovės. Jos kuria savus idealus, fantazijas, bet tie vaizdiniai neatitinka tikrovės. O idealas, pasak Hegelio, yra reali tikrovės galimybė, gimstanti iš tikrovės ir joje įgyvendinama.
Žmogaus protas turi prisitaikyti prie laikmečio dvasios, prie tuo metu ir toje vietoje vyraujančios protingumo sampratos. Asmenybės, kurios sugeba savo idealus pritaikyti tikrovei ir netgi juos įgyvendinti, yra Istorinės Asmenybės, kuriančios to laikmečio protingumo vaizdinį. (vėliau kiti, remdamiesi tomis idėjomis, bando suprasti to laikmečio protingumą.) Istorijos Dvasia, sukurdama tam tikras aplinkybes ar kliūtis Istorinei Asmenybei, pati nežino, kuo visa tai baigsis. Idealas yra istorinių aplinkybių ir žmogaus proto vaisius. Svarbu ne tai, kas dominuoja – aplinka ar individas, – bet tai, koks santykis tarp jų susiklosto.
Kas iš viso to išėjo
Tikrovė yra Dvasios ir žmonių veiklos rezultatas. Žmogaus pasaulio vaizdinys – objektyvios tikrovės ir subjektyvaus bandymo ją suprasti išdava. Iš pasaulio vaizdinio, iš suvokimo, kas matomame pasaulyje blogai ir gerai, iš neprotingos tikrovės kritikavimo ir bandymo ją ištaisyti gimsta idealas. Potencialiai bet kuri idėja gali būti įgyvendinta. Tačiau ji lieka tarsi pakibusi ore, nepavojinga tikrovei, negalinti jos pakeisti tol, kol nėra įgyvendinama pačioje tikrovėje. Idealo ir realybės susidūrimas lemtingas tampa tuomet, kai tam tikru metu ir tam tikroje vietoje konkretus idealas yra tinkamas ir reikalingas tikrovei tam, kad šioji taptų iki galo protinga.
Pasaulio Dvasia turi tikslą – ji siekia, kad tikrovė taptų idealia. Kartais gali pasirodyti, kad tikslas pasiektas, kad protingas idealas tikrai skirtas esamai tikrovei, ir kad to idealo pakeista tikrovė iš tiesų tapo iki galo protinga. Bet tokia iliuzija greitai išsisklaido, ir tikrovė vėl pradeda ieškoti sau tinkamo idealo, o kuriami vis nauji idealai – jiems deramos tikrovės. Ir istorija juda toliau, laukdama dar vienos Istorinės Asmenybės, sukursiančios tikrovei tinkamą idealą.
Sąsajos su ideologija
Taigi T.Moras, T.Kampanela savo idėjų įgyvendinimo laukė ilgus metus – tol, kol tam susiklostė palankios aplinkybės. Marxsui reikėjo mažiau laiko – jo idėjos gimė iš realybės, kurioje jis gyveno, ir buvo priimtinos tuometinei visuomenei. Taigi svarbiausias faktorius šiuo atveju yra laikas, reikiamas momentas, akimirka (jeigu apskritai istoriją galima matuoti akimirkomis).
Reikia pripažinti, kad ne visi ideologiniai eksperimentai baigdavosi sėkmingai, bet taip, matyt, reikėjo, kad pasaulis dabar būtų toks, koks yra. Nesėkmes greičiausiai galima paaiškinti tuo, kad pati Dvasia nekontroliuoja nei tikrovės, nei individų, tuo, kad ji pati nuolat yra savęs pažinimo ir savęs suvokimo procese, todėl negali numatyti kuo baigsis vienos ar kitos ideologijos įgyvendinimas tikrovėje. Vėlgi viskas priklauso nuo daugelio aplinkybių: laikmečio, jame vyraujančių problemų, Istorinių asmenybių ir jų pasiūlytų problemų sprendimų. Svarbiausia, kad Istorijos Dvasia, savyje jausdama nenumaldomą protingumo siekį, anksčiau ar vėliau pakinta ir neleidžia sunaikinti tikrovės, tačiau įvykusią nesėkmę ilgai prisimena kaip pamoką, taip vienu žingsniu priartėdama prie visiško savęs pažinimo.
Ar po daugelio nesėkmingų eksperimentų galima teigti ideologijų pabaigą? Na, nebent kartu norime teigti ir istorijos pabaigą. Bet aš nesiryžčiau. Juk dar nesijaučiame gyveną protingoje tikrovėje. Senos, nebetinkamos, neprotingos šių dienų pasauliui ideologijos miršta, bet atsiranda naujos, labiau atspindinčios tikrovę. Postmaterializmas, postmodernizmas, naujoji kairė ir naujoji dešinė, neokonservatoriai ar globalistai, elektroninės demokratijos šalininkai – visos šios naujos (ar atnaujintos) idėjos gimsta iš skirtingų žmonių pasaulio vaizdinių ir yra skirtos tikrovei taisyti ir tobulinti. Mes, šio laikmečio vaikai, turime teisę rinktis. Rinkimės protingai.
Monika Verbalytė