Jau du šimtmečius trunkančių pastangų atskleisti ideologijos kilmę ir prigimtį rezultatai yra gana kuklūs. Nors žodis
“ideologija” yra itin populiarus ir plačiai prasismelkė net į kasdienę kalbą, jis yra viena daugiareikšmiškiausių ir migločiausių socialiniuose moksluose vartojamų sąvokų. Tai liudija žodynuose ir mokslinėje literatūroje nesunkiai pastebima didžiulė šios sąvokos apibrėžimų įvairovė.
—
Vis dėlto mėginant nors bendriausiais bruožais atskleisti ideologijos savitumą, pirmiausia būtina pažymėti, kad tai yra palyginti naujas intelektualinio ir sociopolitinio gyvenimo reiškinys. Nors įvairiuose kontekstuose neretai kalbama apie Antikos ar Viduramžių laikotarpio “ideologijas”, tokią laisvą šio termino vartoseną reikia laikyti savotišku nesusipratimu arba ji yra galima tik padarius būtinas istorines ir kontekstines tokią vartoseną pateisinančias išlygas. Mat “ideologija” yra būdingas Naujųjų amžių, arba besiskleidžiančios modernybės kūrinys, nes iki pat XIX a. šis žodis, panašiai kaip ir “vertybės” sąvoka, humanitarinei bei socialinei žinijai yra nežinomas.
Naujųjų amžių posūkis nuo ankstesnės “teocentrinės” prie “antropocentrinės” pasaulėžiūros pakirto ikimodernios objektyvistinės pažinimo paradigmos pagrindus ir atvėrė kelią vis stiprėjančio subjektyvizmo pažinimo srityje sklaidai. Šiuo laikotarpiu įvykęs radikalus pažinimo sampratos pasikeitimas ir tikrovės virsmas hipotetine proto konstrukcija laikytinas svarbiausia naujos “žinojimo” formos – ideologijos – radimosi prielaida.
Tačiau tikroji ideologijos sklaida tapo galima tik išsisėmus tradicinės metafizikos ir transcendentalinės filosofijos galimybėms bei XVIII a. pabaigoje įsitvirtinus moderniajai istorijos sampratai, užgožusiai vis dar gana “tradicišką” naujųjų amžių politinį mąstymą.
Tikruoju ideologijos sampratos kūrėju laikomas prancūzų filosofas ir ekonomistas A. L. C. Destuttas de Tracy’is, kuris savo veikale “Ideologijos elementai” (1801-1815) pavartojo šią sąvoką apibūdinti jo paties plėtotam “idėjų mokslui” – tyrinėjimams, turėjusiems duoti tvirtus politikos, etikos ir kitų socialinių mokslų pagrindus. Tačiau ideologijos kilmės tyrinėtojai jos ištakas įžvelgia jau vadinamuosius pažinimo “stabus” (idola) — klaidingus vaizdinius arba prietarus, nukreipiančius pažinimą klystkeliais – analizavusio anglų mąstytojo F. Bacono (1561-1626) darbuose. Tarp ideologijos teorijos pirmtakų paprastai minimas ir kitas iškilus anglų filosofas J. Locke’as (1632-1704), taip pat prancūzų švietimo atstovai bei jų įkvėptos revoliucijos ideologues C. A. Helvetius, P. H. T. D’Holbachas ir kt., kritikavę tuo metu viešpatavusias kolektyvines “idėjų sistemas” (ypač religiją). Pasak šių mąstytojų, tokios idėjos yra tik maskuotės, slepiančios tikruosius valdančiųjų sluoksnių siekius ir interesus.
“Išradus” ideologiją tolesnė jos plėtra buvo prieštaringa. Viena vertus, Napoleono laikų Prancūzijoje šis žodis įgijo niekinamą atspalvį, nes “ideologais” pradėta vadinti “nerealistiškas” ir “nepraktiškas” pažiūras išpažįstančius ir skelbiančius žmones. Kita vertus, “ideologinis” mąstymo būdas pamažu įsitvirtino ir darėsi vis svarbesniu Vakarų visuomenių politinio gyvenimo veiksniu, o pačios ideologijos problema tapo vienu aktualiausių ir kartu sunkiausių socialinės ir politinės teorijos klausimų.
Metafizikos ir klasikinės politinės teorijos nyksmas bei istoristinių mąstymo tendencijų stiprėjimas XIX a. pirmoje pusėje buvo itin palanki dirva ideologijos bei joje glūdėjusio socialinio ir politinio poveikio potencialo sklaidai. Kaip tik tada sparčiai formavosi moderniosios reflektyviai konstruojamos ideologijos, pirmiausiai konservatizmas ir radikalizmas. Moderniųjų ideologijų sėkmę ir poveikio jėgą lėmė daug veiksnių, bet ypač tai, kad jos vykdė ir visuminės pasaulėžiūros funkciją šitaip bent iš dalies atkurdamos dėl spartėjančios modernizacijos vis labiau prarandamą ontologinio tikrumo ir saugumo jausmą. Savaip nurodydamos individo ir visuomenės gyvenimo orientyrus ir tikslus, ideologijos tapo “istoriosofinio” diskurso atmaina, arba, kalbant dar šiuolaikiškiau, savita, istorizmo epochai būdinga “pamatinio pasakojimo” forma. Dėl tokio “totalizuojančio” savo pobūdžio ideologijos buvo ne tik socialinio ir politinio veikimo gairės, bet ir virto vis labiau socializuojamo ir istorizuojamo individo gyvenimo prasmės šaltiniu. Būti tokiu šaltiniu joms leido, be kitų veiksnių, tradicijos-moderno santykio ir jų konflikto kontekstas, nes vienokios ar kitokios šio konflikto sprendimo galimybės buvo ir ideologijomis išskleidžiamo bei šią prasmę kuriančio perspektyvinio teleologinio istorinio mąstymo atskaitos ir orientacijos gairės.
Vis tik ideologijų iškilimas ir jų didėjanti įtaka Vakarų visuomenių gyvenime anaiptol nereiškė, kad jų triumfas buvo absoliutus ir neginčytinas. Veikiau priešingai. Galima teigti, kad ideologijos prigimtyje glūdi pamatinė dviprasmybė arba savotiškas prigimtinis silpnumas, jau XIX a. pavertęs ją reiklios teorinės analizės, o neretai ir negailestingos “demaskuojančios” kritikos taikiniu. Jau minėta, kad gnoseologiniu požiūriu ideologijos iškilimą darė neišvengiamą pati hipotetinė ir tikimybinė moderniojo socialinio politinio žinojimo prigimtis. Tai reikštų, kad ideologija yra būtinas ir neatskiriamas šio “nevisaverčio” žinojimo palydovas. Ją reikėtu laikyti šį žinojimą pratęsiančiu ir papildančiu matmeniu, turinčiu pašalinti arba kompensuoti jau XIX a. akivaizdžiai išryškėjusius ir gerai suvoktus jo trūkumus, pirmiausia – pažintinio objektyvumo ir vertybinio prasmingumo stoką.
Tačiau šis lyg ir kilnus moderniosios ideologijos siekis tapti tiesos ir prasmės šaltiniu yra abejotinas ir dviprasmiškas. Mat jis duoda svarų pagrindą vertinti ideologiją ir kaip iškreiptos visuomeninės ir politinės sąmonės formą, taigi, atveria kelią jos kritikai. Ideologijos “demaskavimo” tradicijos pradininku paprastai laikomas K. Marxas (1818-1883), savo darbuose tapatinęs ją su “klaidinga”, arba “melaginga” sąmone ir savimone. Jis manė, kad individų ir net ištisų visuomenės grupių pasaulio sampratą lemia jų socialinė, ypač ekonominė padėtis, tad visa žmonijos sukaupta žinija esanti tokio “klasinio” požiūrio į pasaulį išraiška ir atspindys. Nors, žvelgiant retrospektyviai, K. Marxo įsitikinimas, kad jo sukurta “istorinio materializmo” doktrina esanti ideologinis ir tuo pat metu mokslinis visuomenės istorinės raidos aiškinimas, yra niekuo nepagrįstas ir stačiai naivus, reikia pripažinti, kad jam pavyko itin taikliai užčiuopti pačią vadinamosios “ideologijos problemos” esmę. Jo įžvalga, kad žmogiškosios tikrovės pažinimas yra socialiai determinuotas, faktiškai tapo visų vėlesnių sociopolitinės tikrovės tyrinėjimų metodologine gaire ir kartu didžiausiu jų galvosūkiu. Mat ši įžvalgą suponuoja sunkiausią ir iki šiol neišspręstą tokių tyrinėjimų dilemą, kurią galima formuluoti kaip klausimą: ar įmanomas objektyvus, t.y. tyrinėtojo socialinės padėties ir iš jos kylančių išankstinių vertybinių įsitikinimų bei nuostatų nedeterminuojamas sociopolitinės tikrovės pažinimas?
Ribota straipsnio apimtis neleidžia nors kiek išsamiau apžvelgti pateiktų atsakymų į šį išties pamatinį klausimą. Galima paminėti tik tiek, kad atsakymų diapazonas buvo platus. Vieni autoriai (K. Mannheimas, Frankfurto mokyklos atstovai) svarstydami šį klausimą faktiškai vadovavosi “panideologizmo” nuostata, kiti (M. Weberis, K. Popperis, “sisteminiai” teoretikai) pripažįsta, jog tos objektyvus pažinimas bent iš dalies galimas.
Dabartiniu metu vis plačiau svarstomas ir vadinamasis “ideologijos mirties” klausimas. Reikia pripažinti, kad esama pagrindo jį kelti. Vakarų visuomenėms pereinant į “postmoderno” būklę išryškėjo ir ideologijų nuosmukio bei krizės požymiai. Šį nuosmukį lemia ir pati ideologijos prigimtis, ir ją griaunantys intelektualiniai, socialiniai ir politiniai veiksniai. Vis labiau radikalizuojantis ir totalizuojantis reflektyviosios moderno prigimties potencijoms postmoderno epochoje faktiškai praranda prasmę pati tradicijos-modernybės skirtis, o jai nykstant – ir jos nulemiamų ideologinių orientacijų apibrėžtumas ir griežtumas. Taip pat įsisąmoninus reflektyvią moderniojo sociumo prigimtį ir pradėjus suvokti istoriją kaip begalinį į praeitį ir ateitį besidriekiantį procesą, buvo pakirstas tikėjimas archeteleologine istorijos sąranga bei jos prasmingumu, o kartu su tuo – ir “pamatiniais pasakojimais”. Galiausiai pripažįstama, kad žlugo ideologijų gyvybingumą ir svarbą laidavusi klasinė visuomenės sankloda. Pabrėždami šiuos pokyčius “ideologijos mirties” skelbėjai teigia, kad ideologinė kova, ilgą laiką buvusi moderno socialinio ir politinio gyvenimo idėjiniu varikliu, iš esmės netenka turinio ir pagrindo. Pasak jų, sumenkus ideologinių principų ir jų skirtumų reikšmei pagrindinės moderno ideologijos “konvergavo” ir nepastebimai virto imagologijomis – neturinčiais intelektualinio patrauklumo ir mobilizuojančios galios socialinių-politinių idėjų ir vaizdinių kompleksais.
Ar ši ideologijos mirties diagnozė nėra pernelyg ankstyva ir skubota, turėtų parodyti netolima ateitis.
Doc. dr. Vytautas Radžvilas