Kuo tiki Baltarusija

Lietuvių bendruomenės Baltarusijoje pirmininkė Virginija Tarnauskaitė.

Lietuvių bendruomenės Baltarusijoje pirmininkė Virginija Tarnauskaitė.

Nustatyti realų oficialios ideologijos palaikymo mastą autoritarinėje šalyje, ypač tiriant ją iš šalies, nėra paprasta, galbūt net neįmanoma. Apie tai, kuo Baltarusija tiki ir kas ją verčia tuo tikėti, Post Scriptum kalbasi su režisiere, Baltarusijos lietuvių bendruomenės pirmininke Virginija Tarnauskaite.

Post Scriptum: Ką galėtumėte pasakyti apie šiuo metu Baltarusijoje vyraujančias nuostatas, įsitikinimus? Kas tai – ypatingo istorinio palikimo ir savitos politinės kultūros rezultatas ar gerai apgalvota valdžios sluoksnių politika, palaikanti dabartinį valstybės ir visuomenės modelį?

Virginija Tarnauskaitė: Labai sudėtinga yra kalbėti apie tai, kieno rezultatas yra šiandieninė situacija Baltarusijoje. Baltarusija niekada neturėjo valstybingumo, o jeigu ir galėjo kažkada LDK pripažinti kaip savo, ji to atsisakė. Baltarusija, kaip valstybė, atsisakė savo istorijos ir kuriasi tik dabar. Vadinasi, tai šalis ant tilto. Šalis, kurioje gyvena, kaip mes sakom, gudai, bet jie patys nežino, ką tai reiškia.

Baltarusija – tik nuo XIX amžiaus pabaigos vartojamas pavadinimas, taigi šiandieninė Baltarusija kaip valstybė yra labai jauna. Per visą istoriją tauta daug kentėjo, visą laiką gyveno „ant tilto“. Juos trypė, trempė. Tad gudai yra iš vergų, todėl paklusnūs. Ir net šnekėdami apie savo tautinius ypatumus sako – mes esame tolerantiški, kuklūs, darbštūs, labai draugiški, nepretenzingi… Jei šias kokybes imtume atskirai, jos yra labai šaunios, bet žvelgiant į visumą – grynas vergas. Žiūrint iš kitos pusės, tarybiniais laikais buvo labai reikšmingas vado kultas. Slavams apskritai visada buvo reikalingas caras. Labai ryškus ir cerkvės vaidmuo. Rusų cerkvė visais laikais buvo suaugusi su valdžia. Baltarusijos prezidentas yra pasakęs: „Ja verujiščij ateist“. „Aš tikintis ateistas“ – labai įdomi situacija. Ir tuo pat metu yra apdovanojamas bažnytiniais ordinais. Bet kokia konfesija yra visuomenės organizavimo mechanizmas, kuris, šiuo atveju kartu su kitais, yra labai gerai valdžios išnaudojamas.

P.S.: Kokią reikšmę šiandieninėje Baltarusijoje turi nacionalizmas?

V.T.: Baltarusijoje viskas vadinama nacionaliniu: nacionalinė biblioteka, nacionalinis teatras ir t.t. Visada klausiu – kokios nacijos, kokios tautybės? Žodiniai atributai yra labai dažnai vartojami, bet iš tikrųjų tai pilietiniu pagrindu kuriama tauta: jie yra baltarusiai kaip piliečiai. Ten susimaišę rusai, kiti slavai. Tarybiniais laikais iš visos Sąjungos labai daug pensininkų karininkų važiavo į Baltarusiją, nes čia buvo aukštesnis pragyvenimo lygis.

Visgi baltarusiai istorijos eigoje įgijo didelį nevisavertiškumo kompleksą, o A. Lukašenka intuityviai pajuto tą vakuumą ir padėjo šito komplekso atsikratyti. Tada, kai iš visų pusių baltarusiai jautėsi menkinami, jis ryžtingai pasakė: „Mūsų šalis – žiūrėkite, štai kokia ji šauni, kokia graži, koks sportas! Mes, baltarusiai, išvažiuojame į olimpiadą su savo vėliava, aš, prezidentas, kartu su jumis!“.

Iš tikrųjų išvažiuoja, kažką laimi. Tada visos masinės informacijos priemonės skelbia, kala į pasąmonę, kokie mes šaunūs, kokie mes gražūs. Ir dabar Baltarusijos visuomenėje labai ryškus tas prasiveržęs patriotizmas, kuris yra net agresyvus: „Mūsų šalis, ką mes norim, tą darom. Ir kas, kad nemokame kalbos, bet mes baltarusiai“. Įjunkite televizorių, išgirsite: „Aš savo šaly – kaip noriu, taip sėdžiu.“

Man atrodo, kad Baltarusijoje dabar vyksta panašus procesas, koks vyko Amerikoje prieš 200 metų: maišomas tautų katilas ir iš jo daroma valstybė pilietiniu pagrindu. Tik tiek, kad diktatorius daro tai su pagreičiu, todėl yra daug karikatūrinių veidų, kaukių.

P.S.: Ar Baltarusijoje vis dar gaji sovietinė ideologija?

V.T.: Jeigu palygintume tarybinių laikų Lietuvą ir Baltarusiją, pamatytume, jog yra didžiulis skirtumas: lietuviai gyveno su dviguba sąmone, o Baltarusijoje liaudis daug kur tikrai nuoširdžiai tikėjo. Ir kai išaiškėjo Stalino nusikaltimai, žmonės tiesiog nenorėjo tikėti, užmerkė akis ir sakė: „To negali būti – todėl, kad negali būti“.

Kai kurie inteligentai, susidūrę su represijomis, viską suvokė, bet ne visa ta masė žmonių (Baltarusija – išvis 10 mln.), kuriems nuo ryto iki vakaro buvo „kalama“, kad Baltarusijoje kas ketvirtas žmogus žuvo ir tik tarybinė armija juos išgelbėjo. Užaugo ištisos kartos tokių „patriotiškai“ nusiteikusių žmonių.

Jeigu kalbėtume apie vėliavėles ir kitokias formas, galima būtų sakyti, kad viskas labai panašu į Sovietų Sąjungą. Tačiau jei žiūrėtume giliau, kaip šiuo metu yra iš tiesų, tai nerastume nieko panašaus.

Sovietų Sąjungoje viskas buvo mūsų, bet ne mano, ir mes visi kartu ėjome į šviesų rytojų. Materialinės vertybės buvo nesvarbios (Stalinas buvo labai asketiškas). Dabar Baltarusijoje niekas nebekalba apie utopijas.

P.S.: Apie kokias idėjas kalbama liaudžiai?

V.T.: Rūpestis kiekvienu žmogumi. Kad jis būtų sotus, laimingas, gražiai apsirengęs, kad gyvenimas būtų stabilus, kad nebūtų terorizmo ir karo (juk NATO gali užpulti). Matote, kaip pas mus ramu? Matote, kokie mes sotūs, kokia pas mus tvarka šalyje, kaip pas mus švaru? O aplink, aplink taip baisu, visur banditai eina gatvėm. O pas mus ir gamta – žiūrėkit, jeigu ruduo ilgas, žiūrėkit, kaip pas mus gražu. Kokios gražios gatvės, pasižiūrėkite, kokie mes šaunūs. Va ir viskas. Ideologija – viskas dėl žmogaus. Ir žmogus dėl šalies, dėl mūsų valstybės, dėl mūsų namų. Labai gražios idėjos.

P.S.: O ar minėtos idėjos yra įgyvendinamos? Yra saugu, gatvės švarios? Juk daug žmonių dėl to nustemba, atvažiavę į Baltarusiją?

V.T.: Pas mus atvažiavęs lietuvis būna tris dienas apkvaitęs nuo to, kokie geri keliai, koks gražus miestas, kaip švaru, saugu, ramu. Taip ir yra, jeigu nežiūrėtume giliau. Iš tikrųjų tai labiau primena dekoraciją, kurioje bus filmuojamas filmas.

O žmonės susitraukę, eina kiekvienas su savo reikalais, su savo baime, su savo problemomis. Eina į savo miegamuosius rajonus. Nėra vidutinės klasės, nėra smulkiųjų verslininkų. Deklaruojama, kad viskas yra liaudies. Tačiau tai yra visiška netiesa, nes Baltarusijoje viskas iš tikrųjų sutelkta didžiosios valdžios sluoksnio rankose. Samdomas žmogus gauna savo pinigą ir jaučia, kad yra saugus, jis niekuo nerizikuoja.

Smulkiu verslininku vadiname tą, kuris su krepšiais traukiniu ar autobusu važiuoja į Lenkiją, į Turkiją, į Gariūnus perparduoti. Tačiau jis yra vargšas ir nesusikraus kapitalo. Jis taip pat nepadarys jokios politikos. O tie, kurie iš tikrųjų buvo verslininkai – „daugelio nebėr, o kiti toli“.

Valstybinės gamyklos neveikia, o per televiziją aiškina – viskas gerai. Juk žmogui taip norisi tikėti, kad viskas gerai. Jis nueina į tą gamyklą ir galvoja – man čia turbūt vaidenasi. Ir aš sakau – man patinka žiūrėti televizorių. Kai išeinu į gatvę, užeinu į kokią įstaigą, tuoj prasideda nemalonumai. Todėl aš labai myliu televizorių.

P.S.: Visgi kokiu mastu veikia ideologinis aparatas?

V.T.: Kiekvienoje įstaigoje yra viršininko pavaduotojas ideologiniams reikalams. Jo veikla nukreipta į šalies visavertiškumo įteisinimą, vertybių, istorijos stiprinimą. Darbovietėse esanti politinės informacijos struktūra labai gerai sutvarkyta, taigismegenys „plaunamos“ nuo ryto iki vakaro. O dėl vaizdo europiečiams yra palikti du laikraščiai, kurie bando šnekėti opoziciškai. Be to, kartais leidžia parke į kokį mitingą nueiti, paprotestuoti, kad parodytų, kiek daug demokratijos.

A. Lukašenka opoziciją vadina visokiais necenzūriniais žodžiais. „Yra ten tokių impotentų kompanija, kurie parašinėja. Imkit, pasiskaitykit. Ir kas iš to?“. Jis labai įtikinamai piktai ir pagiežingai opozicijos lyderius išjuokia prieš visuomenę.

P.S.: O kalbant apie opoziciją, ar yra ideologinė įvairovė tarp opozicijos partijų?

V.T.: Dabar visa opozicija yra už europietiškas vertybes – demokratišką vystymąsi, laisvus rinkimus, spaudos laisvę, žmogaus teisių gynimą, privatizavimą – tačiau skiriasi nuomonės, kaip tai pasiekti.

Reikia suvokti, kad tie opozicijos vadai neatsirado iš niekur. Būtų labai paprasta: yra A. Lukašenka, kuris gąsdina liaudį, o iš kitos pusės – opozicija, kuri žino, ką daryti, kur eiti, tik jos ne tiek daug. Iš tikrųjų taip nėra. Opozicija – tai tie patys Baltarusijos gyventojai, tik truputėlį kitaip galvojantys. Bet jie yra to mentaliteto, tos šalies vaikai, gyvenę prie Mašerovo (labai mylimo liaudies sekretoriaus), prie lovytės kabojo Leninas.

Kai buvo galima inicijuoti apkaltą A. Lukašenkai, kada sprendėsi, būti ar nebūti, ryžtingų sprendimų priimti nesugebėjo ne kas kitas, o šiandien esantieji opozicijoje. Taigi ir ta pati opozicija irgi turi išaugti, išmokti būti opozicijoje.

Dabar jie visuotiniame kongrese išsirinko vieną bendrą kandidatą. A. Lukašenka tai leidžia padaryti, kad pasirodytų demokratiškas. Bet pasipriešinti nerealu, šie žmonės yra kamikadzės. Jie baltarusių tautos mesijai. Jie sako tiesą, bet balsas į dangų neina. Daug ką norėtų pakeisti, pritaikyti modelius, tačiau jiems nepavyksta, nes jų veikla yra stipriai ribojama.

P.S.: Kaip žmonės reaguoja į tai, kas šiuo metu vyksta Baltarusijoje? Jie apatiški, priešinasi ar pritaria režimui?

V.T.: Yra sluoksnis A. Lukašenkos išauginto jaunimo. Yra valdininkai, kurie žino, kad darbą turi tol, kol tarnauja režimui. Jie gyvena gerai, naudojasi gėrybėmis ir žino, kad jei jo nebus, jie viską praras. Yra daugybė pensininkų ir karo veteranų, kuriems garantuota pensija. Dar yra ir didelė masė žmonių, kurie žino, kad jei nepaklus, praras darbą, nebeturės ko valgyti. Visa tai užbaigia inteligentija: poetai, menininkai, mokslininkai. Šiuo metu vyksta jų „raganų medžioklė“.

Visai neseniai buvusi Rašytojų sąjungos pirmininkė važiavo į Ašmeną, visai netoli nuo Lietuvos, susitikti su skaitytojais. Ją sulaikė milicija, viską patikrino, daiktus išvertė aukštyn kojom. Ji turėjo aiškintis, kad nieko nedaro. Ir tai yra normalu Baltarusijoje.

Jeigu visą laiką girdi tą patį, kad viskas yra gerai, nors pats jauti, kad nelabai, sutinki Onutę, pasišneki, kad ne viskas yra gerai, ji pritaria, bet sako: „Geriau patylėkime“. Kaip Stalino, kaip bet kurio diktatoriaus laikais: visi šypsosi, bet viduje yra baimės šaltelis. Geriau apie tai nekalbėti.

Liaudis bijo, todėl nemanau, kad tai abejingumas. Reikia būti kamikadzei, norint kažką keisti, tačiau kiek gali būti tų kamikadzių? O daugeliu atveju gali pasakyti taip: „O kas kitas? O kur geriau?“ Visi girdi, kad ir ten blogai, ir ten dar blogiau. „O kur geriau?“ – gali paklausti žmogus, kuris bijo šnekėti. O paskui sako: „Ai, nekalbėkime apie tai. Ar aš ką pakeisiu vienas?“

P.S.: Kiek iš tų 10 mln. turi bent mintį, kad reikėtų kažką keisti?

V.T.: 2 mln. tikrai. Jie mato, kad ne viskas yra gerai, bet… „Ai, kaip nors. Kad tik nebūtų karo, buvo dar blogiau.“

P.S.: O kiti 8 mln.?

V.T.: 2 mln. yra už dabartinę situaciją, 5 mln. abejingi ir dar koks milijonas tų, kurie nepritaria dabartinei padėčiai, bet nori susigriebti tai, kas šiandien įmanoma.

P.S.: Ar kaip nors yra ugdomas abejingųjų sluoksnis?

V.T.: Daugiausia tai daroma per socialines programas, socialines garantijas.

Įsivaizduok, eini į darbą, uždirbi tą sunkų rublį, bet žinai vieną dalyką: tavo šaly tavimi rūpinasi prezidentas. Kaip ten bebūtų, žmogui reikia visada žinoti, kad už jį kažkas atsako.

Kaip A. Lukašenka dabar – jis išeina, ploja sau per krūtinę ir sako: „Aš su jumis. Kol aš su jumis, viskas bus gerai“. Ir jis viską žino, kur kokia duobė ne ten iškasta. Jis kaip žvaigždė filmuojasi: paprastai apsirengęs vaikšto po laukus, trina rankose kviečio varpą ir sako: „Duonos bus“. Žmogus gauna ne laikinumo, o stabilumo, saugumo pojūtį. Taigi jis žino, kad yra A. Lukašenka, kuris viską padarys taip, kaip reikia. Na kaip gi ne – juk įsijungęs televizorių mato, kaip prezidentas viską žino, viską mato, tuoj ištaiso, jei kas ne taip, veltėdžius, priešus visus į kalėjimą pasodina, duoda velnių.

P.S.: O kaip ugdomas jaunimas? Kaip manote, ar ateityje daugės režimo nepalaikančiųjų?

V.T.: Dabar per jaunimo organizacijas kontroliuojami ne tik universitetai, bet ir mokyklos. Ir kol kas, manau, tas nepalaikančiųjų skaičius nedidės. Kodėl taip yra? Šalia – didžiulė Rusija, į kurią galima nuvažiuoti. Daugelis ten susiduria su kur kas blogesne materialine padėtimi.

Nemanau, kad šioje jaunų žmonių kartoje bus daug disidentų. O jei jų ir atsiranda, jie tuoj pat „nugesinami“. Baltarusijos studentija nesipriešina, nes tie, kurie pasipriešino, jau nebėra studentai. Jie išvaryti. Be to, aišku, pasistengiama, kad jaunimas neišvažiuotų į Vakarus: baigęs institutą žmogus turi atidirbti. Norintiems išvažiuoti sukuriama daugybė apribojimų.

Kalbino Gabrielė Čibiraitė

 

1 atsiliepimas apie straipsnį “Kuo tiki Baltarusija

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.