Kūno politika

Biopolitika iš esmės turi dvi reikšmes. Pirma, tai ir bandymas susieti politiką bei jos reiškinius su gamtos mokslais, biologine žmogaus prigimtimi. Antra, tai paprasto, kasdienio žmogaus gyvenimo bei jo problemų įtraukimas į politinę darbotvarkę. Abi reikšmės tarsi atspindi ir dvi galimas žodžio dalies „bio“ reikšmes. Dažnai ją suprantame kaip priklausomybės gamtai nuorodą, nors kartu tai reiškia ir gyvenimo būdą, kaip tik tai, kas žmones skiria nuo gyvūnų, suteikiant jiems aukštesnį statusą.

—

Straipsnyje daugiausia dėmesio skiriama vienai iš biopolitikos rūšių – kūno politikai. Tai vėlgi dvipusis reiškinys: klausimų, susijusių su mūsų gamtiška, kūniška, gyvuliška puse, iškėlimas ir kartu bandymas pabėgti nuo savo gamtinio determinuotumo.

Truputėlis kūno istorijos

Kūnas nėra tik materija, daiktas, tai greičiau kultūrinis, socialinis, politinis konstruktas. Turint omeny būtent tokią kūno sampratą, galima atrasti ir politikos, suprantamos galios terminais, elementą. Būtent tai ir skatina nagrinėti, kaip keitėsi kūno samprata, ir kas turėjo galios tą sampratą formuoti.

Viskas, žinoma, prasidėjo nuo Adomo ir Ievos, kai ši ,,užgimė“ iš pirmojo žmogaus šonkaulio. Po to ji padarė didžiulę nuodėmę, už kurią pora buvo išvyta iš Rojaus, ir dėl to moteris ilgiems amžiams liko subordinuota vyriškai dorovei ir racionalumui. Ji ir liko nuodėminga, linkusi į blogį, gundanti ir užtraukianti Dievo rūstybę, todėl jos kūnas – pagunda išklysti iš kelio – turi būti slepiamas, smerkiamas, kontroliuojamas vyriško proto. Tos, kurios žalodavosi, galėjo pasiekti tam tikrą vyriškumo, žmogiškumo laipsnį, tačiau tik per neapykantą sau ir savęs žeminimą.

Ilgą laiką apie kūną buvo kalbama kaip apie proto įrankį, racionalumo vergą, esantį dvasios ir kultūros valioje. Teigta, kad jo valdymas ir disciplinavimas veda į dorovę, mat kūnas – blogis pats savaime, primityvus ir nuodėmingas, todėl priverstas paklusti. Savo ir kito kūno žeminimas tampa norma, kartais užmirštant net tai, kad be sensorinės sistemos, perduodančios informaciją apie išorinį pasaulį bei vidinę organizmo būklę, negalėtų egzistuoti ir protaujanti bei suvokianti smegenų dalis.

Vyrai, savo ruožtu, visada buvo labiau „iškūnyti“ – aktyvūs, kovojantys, protaujantys individai, o moterys liko seksualūs, bet pasyvūs kūnai – priemonės vyrų įgeidžiams tenkinti ir vaikams gimdyti. Todėl XX a. staiga įvykęs moterų išsivadavimas iki tol didelę galią turėjusių „Dievo vietininkų žemėje“ akimis buvo suprantamas kaip neigiamas reiškinys: moterys kaltinamos dėl mažėjančio gimstamumo, dėl to, kad greitai nebus kam dirbti ar eiti į armiją.

Teisė į savo kūną

Proto ir kūno dichotomija sukelia nepasitenkinimą ir nepasitikėjimą savimi, o tai gali būti ne tik nepageidautina, bet ir pavojinga, nes žmogus nebejaučia, nebemato ir nebegirdi, jis tik paklūsta kitų nurodymams, ką turi ir gali pajusti. Moterys vadavosi iš šios priešpriešos tęsinio – vyrų ir moterų atskyrimo, taigi jos pareiškė teises į savo kūną ne tiek jį sureikšmindamos, kiek prikeldamos iš priespaudos ir bereikalingo pažeminimo. Šią teisę būtų galima išskirti į kelias dalis.

Pirmiausia tai teisė į pasirinkimą. Teisė nuspręsti, gimdyti ar negimdyti, mylėtis ar nesimylėti, tekėti ar netekėti. Taip moterys apsaugomos nuo namų vergijos, vyrų dominavimo ir visuomenės spaudimo. Tokiu būdu kūno politika pažeidžia viešumo/privatumo ribą ir įsiveržia į šeimos ir moters gyvenimą. Jeigu anksčiau kūdikis tarsi buvo šeimos reikalas ir ,,nuosavybė“, tai dabar jis tampa viešų diskusijų objektu ir, kartu su moters kūnu, tik jos vienos pasirinkimu.

Antra, teisė į saviraišką – auskarų vėrimas pačiose netikėčiausiose vietose, viso kūno tatuiravimas, mada. Kūnas tarsi iškeliamas į pirmą vietą, jo neleidžiama kontroliuoti jokioms visuomenėms normoms.

Trečia, teisė į seksualumą – į lyties ir partnerių pasirinkimą. Vykstant kovai dėl lyčių lygybės, buvo paplitęs politinis lesbianizmas. Manyta, kad homoseksualumas tarsi iš dalies panaikina kūniškumą, išblukina dvasios ir kūno kontūrus.

Taigi kūnas – ne prekė, ir niekas neturi teisės jo parduoti (prostitucija, pornografija) ar pasisavinti (santuoka). Jis sujungiamas su protu ir kontrole, o kūno politika įsiveržia į kiekvienus namus ir sujaukia seniai nusistovėjusį santykį tarp viešumo ir privatumo, nes tokioms temoms tapus viešų diskusijų objektu, dalykai, anksčiau spręsti šeimos rate, tampa visos visuomenės sprendimu. Tai verta panagrinėti detaliau.

„Iškūnijimas“

Biopolitika kyla iš modernaus pasaulio realijų, kur gebėjimas manipuliuoti technologijomis įgalina spręsti kūniškumo, žmogiškumo, gyvenimo problemas bei suteikia galios viešoje erdvėje manipuliuoti tokiomis sąvokomis kaip kūnas, moteris, vyras, gyvenimas, grožis. Ta galia tampa žiniasklaida, nes ji gali ,,atimti“ kūnus ir paversti juos technokūnais – tik technologijų sukurtais įvaizdžiais, kadrais, nuotraukomis, reklama. Jei tu esi „ant viršelio“, žiniasklaidoje – esi ,,gyvenime“, o tas, kuriam nepasisekė, nes jis dėl savo ligos, apkūnumo, nerealizuoto seksualumo vertas tik pasigailėjimo, bet ne gyvenimo kategorijos – nėra žmogus.

Taigi kūno politika atima iš žmogaus tikrąjį kūną ir jo suvokimą, įsiveržia į privačią jo erdvę ir iš naujo ją transformuoja, kūno vaizdinius priskirdama vienai ar kitai kategorijai. Viešumas pažeidžia bet kokias ribas ir tampa privataus gyvenimo dalimi, nes tarsi patvirtina (ir pasirodo – to reikia), kad tavo gyvenimo būdas yra tinkamas, kad tu gyveni. Tuo metu mirties ir gyvenimo skirtis lyg ir netenka prasmės, nes pats kūnas dar nesuteikia teisės gyventi, veikti. Svarbiau tampa “nekūnas”, kuris yra kitų galios įrankis.

Vis dėlto kūnas yra tik paviršius, kuris neturi gelmės. Taip iš jo atimama psichika, pasąmonė, geismas, lieka tik kaulai, oda ir raumenys, reikalaujantys kontrolės, nuolat besivaduojantys nuo streso ir besirūpinantis maistu. Nebe seksas, o maistas – svarbiausia tema, nes seksas susijęs su emocijomis, su fantazijomis, su siela, o kūnas to neturi. Mūsų amžius – maisto amžius: daugybė dietų ir tokios ligos kaip anoreksija ar bulimija yra žiniasklaidos formuojamų lieknumo bei grožio įvaizdžių pasekmė.

Gyvi ir nežmoniški kūnai

Masinės informavimo priemonės nėra politiškai neutralios, jos įsiskverbia į mūsų kūniškąjį gyvenimą, formuodamos tam tikrus įvaizdžius, kurie verti gyvenimo, statuso, galios. „Nekūnai“ – koncentracijos stovyklų aukos, kankiniai, ligoniai, transvestitai, pabėgėliai, juodaodžiai, o kūnai – prižiūrėti, išpuoselėti, gražūs individai. Vienas yra matomas, siūlomas, o kitas – nematomas, nereprenzentatyvus. Kuriami nauji getai, tik jų atskirtumą susilpnina virtualumo poveikis.

Svarbus tampa ir vyriškumas, ypač politinėje kovoje. Su terorizmu kautis gali tik stiprus vyras, taigi prezidentas negali sau leisti būti išpleręs ir nesitreniravęs ar „su pilvuku“. Net ir Kristus vaizduojamas nebe senoviškai moteriškas, liesas, bet atletiškas ir vyriškas. Tikras krikščionis irgi turi būti dailaus sudėjimo, juk krikščionybė visad buvo vyriška atkaklumo ir disciplinos religija, tad ,,stori žmonės į dangų neina“…

Taigi ,,už borto“ lieka ligoti ir infekuoti, negražūs, negyvi kūnai. Didelis dėmesys skiriamas AIDS ir vėžiui. Ypatingai svarbus tampa krūties, gimdos ir kiaušidžių vėžys. Kaip žmogus gali gyventi be savo kūno dalies? Ypač be gimdos ar krūtinės? Šios rūšies vėžiai nėra tokie kaip kiti: juk moters krūtys yra susijusios su jos išore, išvaizda, o įsčios – be galo svarbios reprodukcijai.

Taip kūnas vėlgi socializuojamas ir politizuojamas: operuota moteris nebėra seksuali, ji sukelia tik gailestį. Skausmas, medikų abejingumas, likę randai, visuomenės pasibjaurėjimas ir nesibaigianti kova už laisvę. Juk vėžys (ir dar po jo sekantis gydymas ar galų gale operacija) – invazija į žmogų. Kūnas tarsi nugali, apima viską – mintis ir gyvenimą. Iškyla grėsmė tapti tik savo kūno dalimis, prarasti save. Gyvybė – gydytojų, kurie kankina, kurie įsibrauna, kurie nepalieka laisvės nuspręsti, kaip gyventi (ar gyventi), kaip elgtis, rankose.

O kur dar įsitikinimas, kad moteris ir suserga vėžiu dėl savo kaltės: netvarkingo gyvenimo, seksualinės orientacijos, kontracepcijos, negimdymo, plastinių operacijų, dietų ar antsvorio, aplaidumo (nepasitikrino), nenoro gydytis.

Kita vertus, grožio industrija nepalieka nekontroliuojamo ir to viršeliuose švytinčio kūno, juk jis tobulas tik vartodamas lieknėjimo priemones, maisto papildus, puoselėjamas grožio procedūromis, kosmetika, plastinėmis operacijomis bei antibiotikais, prozaku ar kita chemine medžiaga kontroliuojamomis emocijomis. Sukuriamas naujas nuo chemijos, farmakologijos, medicinos priklausomas „nekūnas“ ir kartu kūnas tikrąją šio žodžio prasme.

Žmogus lyg ir išlaisvina savo kūną ir kartu lieka jo apribotas, įkalintas. Seniau tai buvo politikos, valstybės, religijos įrankis. Jis toks ir liko. Niekas nepasikeitė nuo tų savo kūno gėdijimosi laikų, nes jo vis dar nemokame suprasti ir įvertinti, mylėti, įsiklausyti į jo poreikius. Ir toliau nugali nepasitikėjimas, racionalumas ir kontrolė. Kūnas išlaisvinamas nuo gamtiškumo ir religijos, bet įkalinamas kitame, politikos ir žiniasklaidos, narve.

Monika Verbalytė