Pasaulį krečiantys gamtos kataklizmai
Ikimoderniaisiais laikais gamtos kataklizmai vertinti vienareikšmiškai – kaip Visagalio bausmė už nepaklusnumą dieviškajai tvarkai. Malda ir atgailavimas, apsaugantys nuo negailestingų pragaro puotų, taip pat niekam nekėlė abejonių savo teisingumu. Šiandien šie viduramžių mitai baigia sudūlėti pageltusiuose istorijos metraščiuose. Tapome kur kas protingesni: gebame žymiai sumažinti gripo pandemijos mastą bei tiksliai apskaičiuoti cunamio sukeltus nuostolius Pietryčių Azijos kurortų verslui.
—
Tačiau globalinių katastrofų priežastingumas išlieka pusiau mistinėje plotmėje. Žemės drebėjimus sukelia litosferos plokščių judesiai, epidemijų protrūkius – greitai mutuojantys virusai, kitaip tariant, – stichijos siautėjimai. Ar stipriai pažengta nuo „Dievo valios“ iki „gamtos išdaigų“ teorijos? Susidaro įspūdis, jog į tam tikrus reiškinius vis dar žvelgiame iš „tamsiųjų viduramžių“ pasaulėžiūros pozicijų.
Žemė – vientisas energetinis kūnas
Netgi be profesionalių mokslinių žinių ar gilaus tikėjimo nesunku nujausti, kad žmogus – šis tas daugiau, nei vien apčiuopiamas kūnas, ląstelių, molekulių, atomų rinkinys. Palyginus gyvą ir ką tik mirusį žmogų, galima konstatuoti, jog abiejų griaučiai, organai nesiskiria, kraujo sudėtis tokia pati, nervų sistema dar veikia, o nagai bei plaukai auga dar ne vieną mėnesį po mirties. Akivaizdu, kad mirusįjį palieka tam tikra gyvybę teikusi energija. Neorganinis kūnas savyje taip pat turi energetinį potencialą, verčiantį jį sudarančius atomus sistemingai judėti ir taip suteikiantį jiems atitinkamą fizinį pavidalą. Visa sudaryta iš atomų. Fizinių kūnų diferenciaciją lemia skirtingi energetiniai kodai, be kurių egzistuotų tik vientisas atomų chaosas. Būtent dėl to ir Žemės planetą galima įvardyti kaip vienetą, o ne kaip padrikų, erdvėje pasklidusių materijų sankaupą. Mūsų planeta – tai vienas didžiulis kūnas, kurio visi elementai tarpusavyje suraizgyti energetiniais tinklais, todėl planetos harmonijai palaikyti reikalingas visų jos dalių indėlis. Universalų harmonijos principą galime pritaikyti gamtos kataklizmams paaiškinti.
Šiandieninių globalinių katastrofų mastas rodo, jog pastaruoju metu pasaulio harmonija yra kaip niekad pažeista. Jaučiamas vis didesnis vandens trūkumas, atsiradęs ne tiek dėl demografinio sprogimo, kiek dėl piktnaudžiavimo vandens ištekliais bei jo teršimo. Ne mažesnį susirūpinimą kelia ir besaikė oro tarša – jau ne vien mokslinėje fantastikoje prognozuojama, jog ateityje teks pirkti švarų orą. Pagal harmonijos principą, naikinant vieną ar kelias stichijas, kitos negali likti nepažeistos. Jos siautėja visos kartu, lygiai taip, kaip žmogui nuo danties skausmo pakyla temperatūra – reaguoja visas kūnas. Tad stiprūs cunamiai, uraganų šėlsmas, gausūs potvyniai – tai ne kas kita, kaip stichijų disbalanso ženklas.
Neišgirstas harmonijos šauksmas
Energijos visuotinumas moksliškai įrodytas jau seniai, tačiau viešojoje sferoje harmonijos poreikis išlieka tabu. Gamtos kaip sistemos, kaip universumo suvokimas mažai paplitęs ne tik tarp eilinių piliečių, bet viešai nepripažįstamas ir valdžios elito. Kodėl?
Galbūt lengviau tiesiog atmesti bioenergetikų šauksmą ir nuleisti geležinę uždangą prieš viską, kas yra anapus žmogiškojo juslinio suvokimo ribų. Juk moderniojoje visuomenėje ryški tendencija prietarais laikyti visa tai, kas peržengia penkių žmogaus pojūčių galimybes. Tad ir gamtos reiškiniai aiškinami tik tuo, kas yra empiriškai, jusliškai pamatuojama. Tačiau objektyviai nėra priežasčių, kodėl gamtos reiškiniai turėtų būti pritaikyti jusliniam žmogaus suvokimui. Pavyzdžiui, pastaruoju metu itin populiariame kabalos mokyme teigiama, kad žmogaus juslės užkerta kelią suvokimui. Įsitikinimą, kad visas pasaulis gali būti suvokiamas tik žmogaus juslėmis, lemia homocentrizmas – nesąmoningas žmogaus įprotis laikyti save visatos centru. Apsiribodami jusliniu pasauliu įrodome, kiek nedaug tepažengėme nuo savo protėvių.
Žinoma, negalima teigti, jog gamtos problemos visiškai ignoruojamos: politikoje vis aktyviau dalyvauja žaliųjų judėjimai, o valstybės saugo, kad nebūtų peržengta kritinė biosferos užterštumo riba, kadangi pasekmės būtų tiesioginės, itin greitos ir skaudžios. Tačiau suvokti konkretų gamtos teršimo veiksmą kaip turintį vien tiesiogines pasekmes (pavyzdžiui, užteršti vandens telkiniai lemia geriamo vandens trūkumą) yra trumparegiška, tad ir pavienė lokalizuota jų prevencija rezultatų neduoda. Tik suvokiant visas gamtos stichijas ir elementus kaip vieną darnią sistemą taps aiškus ryšys tarp, pavyzdžiui, žalingo gamyklos poveikio aplinkai ir žemės drebėjimo.
Racionalesni jie ar mes?
Ar tikrai tokie nenuovokūs buvo „tamsiųjų viduramžių“ gyventojai? Tiesa, jie nežinojo, kad Žemė yra apvali, kad potvynius ir atoslūgius lemia mėnulio fazės, nežinojo daugelio kitų elementarių dalykų. Tačiau jie bent jau intuityviai jautė, kad dėl stichijų šėlsmo kaltos jų pačių nuodėmės, o mes, išsilaisvinę iš viduramžiškų krikščionybės prietarų, tuoj pat užkrauname atsakomybę motinai gamtai.
1306 m. vienas Londono gyventojas nuteistas mirties bausme už tai, kad mieste degino anglis ir teršė orą. Aukščiausia bausmė už, atrodytų, smulkmeną. Mūsų laikais tai skamba neįtikėtinai. Taip, mes blogi, kad be saiko naikiname deguonį, tai atsilieps mūsų sveikatai, tačiau tikrai nesijaučiame kalti dėl cunamio. Ar neturėtume?
Ironiška, tačiau pastarasis cunamis praūžė per pačias Kalėdas, kai žmonės, užuot rūpinęsi kūniškais malonumais, turėtų skirti laiko bent simboliškai apmąstyti Kristaus gimimą. Taigi gal, užuot sekus modernias astrologines prognozes apie verslo sėkmę, kartais ne ką blogiau pastudijuoti Šventąjį raštą ar atkreipti dėmesį į Jacqueso Le Goffo argumentus „už ilgus viduramžius.“
Aistė Dačkutė