Ar tikrai norime ieškoti ištakų? Trumpa knygos „Sąjūdžio ištakų beieškant: nepaklusniųjų tinklaveikos galia“ recenzija

Pradėsiu nuo to, kad labai laukiau, kada pa­galiau išeis jau beveik spėjusi mitine tapti knyga apie Sąjūdį. Ir tai turbūt yra vienas didžiausių jos, kaip mokslinio, ta tikrąją žodžio prasme, darbo privalumas. Knyga nėra tik rezultatas, o nuolatinis vyksmas, kuriame dalyvavo daug studentų: važinėjo į ekspedicijas, kalbėjosi, filmavo. Kitas svarbus momentas yra tas, kad Sąjūdis iškilo kaip gyva diskusijų tema ir ne tik Institute. Diskusijos apie Sąjūdį susilaukia reakcijų, sukelia norą gilintis į jo istoriją – taip gimsta įvairių renginių idėjos. Visgi norėčiau pasidalinti keliomis kritinėmis mintimis. Labai sunku, gal net neįmanoma vienoje knygoje atsakyti ir kaip sovietinėje visuomenėje atsirado milžiniškas judėjimas, ir kaip vyko mobilizacija, ir kas yra savaimi visuomenė, ir atskleisti, kas pradėjo Sąjūdį. Užduotis tik pasunkėja, kai knyga sudaryta iš skirtingų autorių straipsnių, ir niekaip nepalieka įspūdis, kad autoriai skirtingai vartoją tinklo sampratą.

Svarbiausia laikyčiau savaimios visuomenės idėja. Aišku, gaila, kad ji nėra iki galo išplėtota: atsiranda tik kai kuriuose straipsniuose ir gana fragmentiškai. Vis dėlto, nekreipdami dėmesio į visus nenuoseklu­mus, panagrinėkime pačią idėją. Sąvoka „savaimi“ yra suprantama kaip laisva, nepriverstinė, apimanti veiklą, kylančią „iš apačios“, gyvenimą „savaip“. Su visa derama pagarba LKŽ siūlomoms reikšmėms, kasdienybėje man žodis „savaimus“, nėra tai, kuris kyla iš manęs, o tai, kas nutinka be pastangų, savaime. Galbūt tai netrukdo gyvuoti šiam terminui toliau, bet prideda kiek kitokio atspalvio, o iš knygos nėra aišku, ar apie tai pagalvota. Kyla klausimas, ar visus ratelius galima apibūdinti vienodai. Kaip suprantu, disidentai nėra savaimios visuomenės dalis, ar yra? Jeigu užsiimti žygeivyste įmanoma savaime, lyg be pastangų, nes to tiesiog norisi, tai abejoju ar tą patį galima pasakyti apie leidybinę veiklą, kuri reikalauja nuolatinio klausimo, kodėl būtent tokios knygos yra leidžiamos, kokia bus jų įtaka, o ne šiaip sau…

Antra, ar savaimi visuomenė susidaro tik to­talitarinio režimo sąlygomis? Lyg ir gali nujausti, kad norima pasakyti ne visai taip. Įdomiausiai skamba idėja, kad savaimi visuomenė, priešingai nei pilietinė, neturi „pozityvaus normatyvinio santykio su totalitarine valstybe, siekia kuo labiau atsiriboti nuo trukdymų ir draudimų“ (p. 24). O kaip dabar, ar savaimūs ryšiai išnyko atgavus Nepriklausomybę, ar liko – ir būtent dėl to nėra pilietinės visuomenės? Ar atsiradus Sąjūdžiui savaimi visuomenė tapo pilietine? Iš kai kurių interviu ištraukų galima justi Sąjūdžio ir ratelio veiklos supriešinimą, tarsi jungtis į jį reikštų išduoti savo gyvenimo būdą. Galbūt atrandame paaiškinimą nepilietiškumui, nes tai, kas buvo kurta iš savęs, paskui buvo atimta Sąjūdžio ir, tam tikra prasme, sugriauta. Ar taip galėjo nenutikti, ar taip nutiktų visada? Iš interviu atrodo, kad staiga po Nepriklausomybės atgavimo dauguma ryšių sutrūkinėjo ir nebeatsistatė. Ar Jums nekyla klausi­mas, kaip gali sutrūkinėti ryšiai, kurie atrodo tokie stiprūs, „daugiau nei giminė“?

Neatsakius į šiuos klausimus, knyga, nors auto­riai gal ir nesutiks, lieka artimesnė istorinei analizei, nors naudojamasi sociologiniu interviu metodu. Tarsi mikro lygmens istorija, kuri įmanoma, nes liudininkai gyvi. Vis dėlto, pamirštant priekabes, norisi iškelti dar vieną mintį. Jeigu atsiriboji nuo „mokslinio“ skaitymo ir leidi sau panirti į knygą, netikėtai gali atrasti labai įkvepiančių minčių gyventi ir stengtis dėl Lietuvos. Tikiuosi, kad tekstas nebus per painus ne-politologams ir norėčiau viltis, kad taps nuostabos ir pakylėtumo šaltiniu. Jei taip nu­tiks, tada visas autorių ir studentų darbas bus išties labai prasmingas.

Augustė Meškytė

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.