1. Kaip sužinojote apie Institutą? Ką apie jį žinojote ir kaip įsivaizdavote?
2. Kuo išsiskyrė Institutas iš kitų mokslo įstaigų? Fakultetų?
3. Ar atsimenate, kokie ir kodėl žmonės (į)stojo į Institutą?
4. Kas padarė didžiausią įspūdį studijų metais?
5. Gal kažkas nepatiko? Kažką būtumėte keitę?
6. Koks buvo santykis su Instituto bendruomene – studentais, dėstytojais, administracija?
7. Koks dėstytojas labiausiai įsiminė ar padarė įtaką asmeniškai ir kodėl?
8. Kokias matėte Instituto funkcijas studijuojant ir ką, jūsų galva, jis turėtų daryti dabar?
9. Ko palinkėtumėte Institutui 20-ojo gimtadienio progą?
Milda Krupauskienė
1. Pirmą kartą apie institutą sužinojau dar mokykloje, man apie politikos mokslų studijas tada papasakojo Vainius Kuzmickas. Tuo metu dar vaikiškai naiviai juokavome, kad reiks ten stoti, o, kai baigsime, vienas iš mūsų bus prezidentas, o kitas patarėjas. (Likimo ironija, vėliau po daugelio metų susitikome TSPMI).
Kai pradėjau galvoti apie studijas daugiau lėmė ne, kur studijuoti, o ką studijuoti. Tad negaliu sakyti, kad labai daug domėjausi pačiu Institutu, labiau – studijų programa. Jokio ryškaus ar aiškaus įsivaizdavimo neturėjau, gal tik buvo tokia vidinė baimė, kad į TSPMI susirenka labai stiprūs studentai (moksliukai) ir kad aš galiu nepatempti mokslų.
Tais metais, kai stojau, TSPMI buvo viena iš pačių populiariausių stojimo vietų, buvo „TOPe“, tad tikrai ten suplaukė geriausi.
2. Man atrodo, kad Institutas išsiskyrė savo kompaktiškumu, tuo metu dar nebuvo neakivaizdininkų, tik dieninių studijų studentai, taigi bendras studentų skaičius buvo nedidelis – puiki vieta jaukiai bendruomenei kurti. Tuo metu atrodė, kad visi visus pažįsta, nepriklausomai nuo kurso.
3. Atsimenu. Mūsų buvo daug. Visi labai skirtingi ir kažkuo panašūs. Pamenu buvo daug Linų, Ingų, du Jonai, keturios Mildos.
4. Daugiausiai įspūdžių padarė dėstytojai. Pirmas kursas, žinoma, buvo epinis. Pirmakursiams teko tikrai legendinių dėstytojų – V. Radžvilas, A. Jokubaitis. Vėliau paaiškėjo, kad šie dėstytojai daugiausiai įspūdžio būtent žaliems pirmakursiams ir padaro, vėlesniuose kursuose – jie telieka gražu atsiminimas ir naujų staigmenų nepateikia. Kita vertus, už tai juos ir gerbiu – už buvimą savimi. Dar dabar prisiminiau, kad mums dėstė legendinis V. Dumbliausko ir M. Bložės duetas – čia irgi buvo įspūdis.
5. Labiausiai nepatikdavo seminarų su skaitomais pranešimais sistema, kuri pavirto nuobodžiu tekstų perpasakojimu su vangiais klausytojais. Studentai nepersistengdavo parengti įdomių, diskusiją skatinančių pranešimų, o dėstytojai taip pat sunkiai (pagal tokią pranešiminę dinamiką) užvesdavo diskusiją. Todėl vėlesniuose kursuose seminarų metu beveik nebuvo akademinės diskusijos. Būtent tai ir būčiau keitusi.
6. Santykiai su administracija visuomet buvo geri, kažkokių išskirtinių situacijų nelabai pamenu. Su dėstytojais gyvenom be konfliktų, bet ne paslaptis, kad vienus mėgome labiau, kitus mažiau, o trečius – ir pašiepti mėgdavome. Manau, kad Institutas tuo ir ypatingas, kad tie santykiai su dėstytojais ir administracija apskritai egzistuoja. Institutas būtent tuo ir išsiskiria, kad įvairūs renginiai, konferencijos, teminiai susitikimai ir kitos veiklos sukuria bendruomeninius santykius tarp studentų, dėstytojų ir administracijos. Kituose VU fakultetuose tokio bendruomeniškumo nedaug tėra. Žinoma, čia svarbus studentiškų organizacijų vaidmuo – jų veikla ir darbai padeda išlaikyti TSPMI bendruomenės tęstinumą.
7. Vienareikšmiškai – Egidijus Kūris. Nors turėdavom po 3-5 paskaitas per savaitę, susirinkdavo beveik visas kursas. E. Kūris yra pedagogas su „cinkeliu“, bent jau aš tai klausydavausi išsižiojusi, jis per konstitucinę teisę puikiai sugebėjo išaiškinti valstybės esmę, taip pat supažindinti su pagrindiniais teisės principais. Buvo labai universalus ir įdomus kursas. Beje, įdomumo taip pat pridėjo tai, kad tuo metu jis buvo KT pirmininkas ir kaip tik vyko R. Pakso byla.
8. Manau, kad institutas dabar jau gerokai užaugęs ir užauginęs pakankamai studentų, kad galėtų imtis daugiau viešosios nuomonės formavimo veiklų. Pasigendu TSPMI vardo viešojoje erdvėje (tie patys dėstytojai, kurie vis šmėžuoja ekranuose – nesiskaito), akademinio diskurso matomumo.
9. Noriu palinkėti – kuo daugiau dėstytojų su „cinkeliu“ ir kuo daugiau akademinių diskusijų… O visa kita Institutas jau turi.
Andrius Grikienis
1. Buvau girdėjęs pirmąją Instituto pavadinimo dalį – Tarptautinių santykių, o politikos mokslai tapo beveik staigmena. Įspūdį darė Kūrio ir Lopatos pavardės.
2. Domėjausi istorija, tarptautine politika ir diplomatija, todėl nelabai buvo iš ko daugiau rinktis. TSPMI turėjo gana modernios, naujoviškos mokslo įstaigos įvaizdį.
3. Ryškiai prisimenu stojamąjį egzaminą – kad jį išlaikytum, reikėjo eiti į kursus pas tokį Butkų, jis turėjo visus testus susirinkęs ir tikrai efektyviai paruošdavo. Bet, kiek žinau, neblogai prie būsimųjų studentų rengimo egzaminui prisidėdavo ir kai kurie TSPMI dėstytojai. Kaip bebūtų, tas stojamasis testas lemdavo didesnę ateinančių į TSPMI motyvaciją, nes be specialaus pasiruošimo šansai įstoti į nemokamą vietą buvo nedideli.
4. Patiko tam tikra laisvės atmosfera, nedidelis paskaitų krūvis, savarankiškas darbas. Turbūt ryškiausias įspūdis yra susijęs su kompendiumu –pasiėmiau I-ame kurse vieną kelis kilogramus sveriantį ir pasidėjau. O kai nusprendžiau atsiversti po kokio mėnesio, sužinojau, kad tai buvo tik pirmoji dalis iš kokių trijų.
5. Sakyčiau, kad nuo 1999-2000 m. labai trūko profesorių iš užsienio. Specialistai iš Lietuvos dirbo keliuose darbuose ir daug jų nebuvo tikri akademikai. Magistratūroje buvo tam tikro dubliavimosi su bakalauro programa.
6. Santykiai buvo geri, nors esant dideliam studentų skaičiui, natūraliai žmonės buriasi į grupeles. Administraciją visuomet puikiai atstovavo ir auklėjamąjį darbą vykdė Jūratė. O kažkodėl žmonės bijojo Rauličkytės.
7. Manau, kad daugelis iš jų pagrįstai buvo paskelbti Professoris Optimi
8. Elito ugdymas turėtų būti viena iš jų. Lopatos laikais buvo daug sėkmingo dalyvavimo Lietuvos viešajame ir politiniame gyvenime. Šiandien reikia stiprinti politinės filosofijos ir Lietuvos politinės minties pajėgumus.
9. Išlaikyti išskirtinumą ir būti Smegenų centru.
Kęstutis Paulauskas
1. Sužinojau iš Ievos Bačinskaitės vienoje moksleivių konferencijoje, 10 klasėje (1995 metais).
Interneto tuomet dar nelabai buvo ir nesu tikras, ar TSPMI jau turėjo savo tinklalapį
2. Tuo metu TSPMI buvo betampantis „elitine“ diplomatus rengiančia įstaiga, į kurią patekti buvo itin sunku, konkursai buvo vieni didžiausių Lietuvoje.
3. Žmonių buvo labai įvairių – tiek amžiaus (nuo 17 metų, kaip aš, Šarūnas Broga ir keletas kitų iki Teisučio Kalesnyko), tiek pomėgių, tiek kilmės požiūriu (suvažiavome iš visos Lietuvos, buvo ir vienas korėjietis, kuris mokėjo lietuviškai). Daugelis kursiokų dirba pagal specialybę: valstybės, ES institucijose ir pan. Bet yra ir futbolininkas, J. Valančiūno agentas, viceministras, muzikos vadybininkė ir kiti.
4. Mūsų Instituto merginų grožis. Vieną iš jų ir vedžiau.
5. Internetas buvo prabanga, „Google“ nebuvo, „Wikipedia“ nebuvo, reikėjo sėdėti bibliotekose, šviestis konspektus, kurie eidavo iš rankų į rankas, iš kartos į kartą. Kompų namie neturėjome.
6. Su administracija santykiai buvo normalūs. Tiesa, prisibijojome Jūratės… O tarp studentų santykiai buvo draugiški, nepaisant to, kad nuo reitingų priklausė, ar mokėsime už mokslą, ar nemokėsime, o reitinguojami buvome po kiekvieno semestro. Su dėstytojais nesibičiuliavome, kaip ir jie su mumis. Ypač vyresnės kartos dėstytojai į mus nežiūrėjo kaip į kolegas.
7. Prof. A. Jokubaitis, nes buvo iš didžio miesto – Gargždų. O jei rimčiau, bene įdomiausios buvo Č. Laurinavičiaus paskaitos apie tarpukario Lietuvą. Algirdui Griciui visada būsiu dėkingas už savo pirmą rimtą darbą – padėjėjo-asistento LR Seime. Pas ekonomistą Skominą buvo baisu.
8. Studijuojant, TSPMI tikrai buvo pagrindinė darbuotojų kalvė kai kurioms valstybės institucijoms – KAM, URM, Seimui ir pan. Šiandien politologų paklausa yra ženkliai sumažėjusi, todėl TSPMI reikia labiau specializuotis, ieškoti neužpildytų akademinių nišų tarptautiniu mastu, pritraukti daugiau užsienio studentų, skirti daugiau dėmesio mokslui ir santykinai mažiau studijoms (taip pat ir mažinti studentų priėmimą).
9. Kada nors atšvęsti 200 metų jubiliejų.
Gintautas Dirgėla
1. Kai TSPMI buvo pradėtos bakalauro programos studijos, aš jau mokiausi Klaipėdos universitete, politologijos specialybės antrame kurse. Apie Institutą pirmą kartą išgirdome iš tuometinio savo katedros vedėjo, vėliau – KU prorektoriaus Vaidučio Laurėno, kitų dėstytojų. Jei sąžiningai – žinojome apie Institutą mažai, o įsivaizdavome dar mažiau – jis juk ką tik buvo pradėjęs veiklą.
2. Na, TSPMI turėjo tam tikro paslaptingumo, susijusio su tarptautiniais santykiais. Prisiminkime, kad tais laikais užsienis, Vakarai buvo kažkas nematyto, o jau diplomato darbas – iš viso fantastika kažkokia. Kaip dabar mergaitės nori būti modeliais, taip mes tuo metu norėjome būti diplomatais… Be to, žinojome ir garbingas profesorių, docentų pavardes, kurie ten dėstė ir tai darė didelį įspūdį.
3. Ne, nieko apie tai nežinau, nes atėjau iš karto į antrą kursą.
4. Sunku ką ir išskirti.
5. Nepatiko gal tik Instituto vieta – buvome kampininkai Filosofijos fakultete Baltupiuose. Turėti savo patalpas Vokiečių gatvėje atrodė kaip nereali svajonė, o žiūrėk – išsipildė.
6. Bendruomenė ir santykiai smarkiai keitėsi su kiekvienais metais. Natūralu, kad daugėjant kursų ir studentų skaičiui atsirado tam tikras atstumas tarp studentų ir profesūros. Pirmais, antrais metais visi visus pažinojo, buvo kaip ir viena šeima, o vėliau reikėjo ir tam tikrų formalumų. Administraciją tais metais geležine ranka valdė Morkūnienė – studentai jos bijojo gerokai labiau nei direktoriaus.
7. Profesoriai Evaldas Nekrašas ir Jonas Čičinskas. Jų paskaitos ir seminarai buvo labai skirtingi, bet kartu ir panašūs, nes be pagrindinės funkcijos – išmokyti konkretaus dalyko – padėjo galutinai peržengti ribą tarp mokyklinio ir universitetinio mąstymo. Man tai buvo pirmos tikros „žvelk giliau“ pamokos, kai realiai išmokau matyti platesnį vykstančių reiškinių kontekstą, tinkamai apibrėžti problemą. Iki šiol manau, kad tai buvo svarbiausia, ko išmokau per savo penkerius metus TSPMI.
8. Studijuojant Institutą matėme kaip Lietuvos diplomatų „kalvę“, ruošiančią naujos kartos profesionalus. Ir iš tiesų specialistų poreikis tuo metu buvo didžiulis – daugelis mano kurso draugų URM dirbo jau trečiame-ketvirtame kurse. Dabar, kai diplomatinis korpusas jau gerai sukomplektuotas, bet tuo pačiu ir santykinai jaunas, būtų prasminga daugiau dėmesio skirti ir antrajai daliai – politikos mokslams. Taip pat manau, kad Institutas galėtų skirti daugiau dėmesio politinio elito švietimui ir visuomenės įtraukimui į politinę veiklą.
9. Mano akimis, Institutas yra svarbiausia Lietuvos politikos mokslų sistemos grandis, čia nieko ir nepridursi. Todėl linkiu dar daugiau aktyvumo viešajame valstybės gyvenime, keliant politikos kultūrą ir didinant piliečių įsitraukimą.
Andrius Romanovskis
1. Apie VU TSPMI sužinojau per vieną mokyklinį vakarėlį, kuriame dalyvavo VU studentai trečiakursiai. Jie taip pat buvo VU TSPMI vakarinių ar kitų studijų dalyviai. Iki tol galvojau, kad vienintelis šansas mokytis tarptautinius santykius – tai Maskvos MGIMO universitetas. Nuo tada ir galvojau apie studijas TSPMI. Mano įsivaizdavimas buvo paprastas – tai naujoji diplomatų kalvė, visiškai nauja profesija ir elitistinė įstaiga, kurioje studijuoti yra daugelio svajonė.
2. Pirmiausia, vien tik pavadinimas jau rodė, kad tai – ne tradicinis fakultetas, o nauja ir moderni mokymo įstaiga, kurios ambicija tapti savarankiška ir prestižine aukštąją mokykla. Todėl tarp teisininkų, istorikų, chemikų ar fizikų žodis tarptautininkas (taip mes save vadinome) skambėjo labai moderniai. Kitas svarbus išskirtinis bruožas – tai Instituto liberalumas, vadovybės jaunumas ir šiuolaikiškumas – visa tai labai išskyrė institutą iš konservatyvios, sustabarėjusios, gal net kiek sovietinės VU aplinkos.
3. Na, atsimenu beveik visus, kurie mokėsi iki man įstojant į Institutą ir daugelį, kurie mokėsi vėliau. Žmonės buvo labai įvairūs – vieni buvo pirmūnai iš Lietuvos provincijos, kiti –žinomų Vilniaus šeimų vaikai, nemažai kursiokų stojo į VU TSPMI jau ne pirmą kartą, vienus ar kelis metus studijavę kitose specialybėse. Žmonės buvo labai įvairūs, tačiau daugelis labai aiškiai žinojo, kad nori į VU TSPMI ir niekur kitur.
4. Laisvas nuo prietarų mąstymas, liberali akademinė bendruomenė ir įsiklausymas į studentus. Tai buvo labai nebūdinga VU.
5. Na buvo dalykų, kurie netenkino. Todėl juos ir keitėme, ir keitėme kartu su VU TSPMI administracija. Sakyčiau, mūsų karta pasiekė visko, ko siekė.
6. Santykis buvo labai glaudus, draugiškas. Mūsų pirmosios keturios laidos buvo labai panašaus amžiaus, todėl mes bendravome ne tik kursų, kurie buvo labai nedideli, viduje, bet ir tarp kursų. Pavyzdžiui, bendrabutis buvo viena iš tų vietų, kur integravosi skirtingi kursai – svarbiausias integracinis momentas buvo tai, kad mes esame tarptautininkai. Tada dar savęs politologais nevadinome.
7. Pirmą labai stiprų įspūdį paliko NVS studijų dėstytojas baltarusis doc. Jurijus Ševcovas. Jis parodė, kad į tradicinius reiškinius ar įvykius galima pažvelgti tokiu kampu, kurio iki tol net neįsivaizdavai. Tai buvo ryškiausias skirtumas tarp mokyklos ir universiteto – žvelgti giliau arba, kaip dabar madinga sakyti, out of the box. Taip pat įstrigo Lopata, Kūris, Žėruolis, Motieka ir daugelis kitų.
8. Laisvo ir padoraus žmogaus ugdymas ne tik per kokybišką studijų procesą, bet ir per santykius su studentais, dėstytojais ir pan.
9. Išsaugoti savo unikalų ir charizmatišką veidą, rūpintis studentais, studijų kokybe ir prisiminti savo šaknis. Bet svarbiausia – išleisti į gyvenimą alumnus, kurie būtų verti tarnauti mūsų šaliai skirtingose gyvenimo srityse.