Ekonomikos augimas ar aplinka?

Nėra vieningos tvarios plėtros filosofijos; nėra tvarios plėtros „izmo“ – Billas Hopwoodas, 2005 m.

Tvarios plėtros (arba darnaus vystymosi) terminas imtas plačiai naudoti prieš daugiau nei du dešimtmečius, 1987 m. pasirodžius Bruntlando komisijos ataskaitai, pavadintai „Mūsų bendra ateitis“ (angl. „Our Common Future“). Buvo parduota daugiau nei milijonas jos kopijų, dokumentas išverstas į 25 kalbas. Ilgainiui jis tapo labiausiai skaitoma Jungtinių Tautų kada nors išleista ataskaita.

Iš diskusijų universitetuose ir tyrimų centruose virtusi politiniu imperatyvu, tvari plėtra ieškojo sprendimų, kaip, kuriant gyvybingas, bet kartu socialiai teisingas ekonomikas, suderinti iš pirmo žvilgsnio nesuderinamus tikslus – ekonomikos augimą ir natūraliųjų išteklių ar aplinkos plačiąja prasme išsaugojimą. Tvari plėtra turėjo tapti dialogu tarp aplinkosaugos judėjimų ir plėtros, dažniausiai prilyginamos ekonomikos augimui, šalininkų, pabrėžiant tarpusavio priklausomybę tarp ekonominių procesų ir juos palaikančios natūraliosios aplinkos. Tačiau nepaisant to, jog tvari plėtra tapo visuotinai priimtinu politiniu tikslu, vienareikšmiško atsakymo, kaip pasiekti tvarumą, nėra. Prasidėję 7-tame dešimtmetyje, tvarios plėtros debatai galėtų būti laikomi vis dar nesibaigiančia diskusija apie būtinybę keisti žmogaus ir jį supančios aplinkos santykį, tokiu būdu ginčijant iki tol vyravusį požiūrį, griežtai skyrusį natūralios aplinkos ir socio-ekonomines problemas.

 ieškant pusiausvyros tarp plėtros ir aplinkos išsaugojimo

Praėjus 25 metams po „Mūsų bendros ateities“ pasirodymo, ataskaitos pasiūlytas tvarios plėtros apibrėžimas vis dar yra vienas iš dažniausiai cituojamų. Jis tapo kompromisu tarp plėtros ir natūraliųjų resursų išsaugojimo, siekiant skurdo mažinimo tikslų. Anot apibrėžimo, darnus vystymasis turėtų tenkinti dabartinius visuomenės poreikius kartu neribodamas ateities kartų galimybių tenkinti savuosius. Pusiausvyrą tarp žmogaus veiklos ir ją palaikančios natūralios aplinkos, pasak ataskaitos autorių, palaikyti yra sąlyginai paprasta. Mus supanti natūrali aplinka teikia būtinus išteklius ekonomikos augimui, savo ruožtu gyvybinga ekonomika įgalina skirti lėšas natūralių išteklių išsaugojimui bei kovai su skurdu ar kitomis socialinės nelygybės apraiškomis. Šis požiūris rėmėsi prielaida, jog ekonomikos augimas yra būtina sąlyga pasiekti socialiniam ir aplinkos tvarumui.

Iki pasirodant Bruntlando komisijos ataskaitai, susiejusiai ekonomiką, aplinką bei socialinį teisingumą į vieną nuo kitos priklausančias sistemas, buvo nesutariama, kas turėtų tverti – ar natūralioji aplinka, ar ekonomikos augimas. Ar netgi svarbiau, turint omeny ribotus natūraliuosius išteklius, kiek ilgai tvers ekonomikos augimas, kol galiausiai bus pasiektos šio augimo fizinės ribos. Nuo pat XX a. septintojo dešimtmečio daugėjo diskusijų, nagrinėjusių įvairius aplinkos ir žmogaus veiklos santykio aspektus.

Tvarumo debatų pradžią žymėjo abejonė, ar yra įmanoma suderinti ekonomines veiklas ir tuo pat metu palaikyti ekologinius procesus ir išsaugoti biologinę įvairovę. Aplinkosaugininkai ėmė kreipti visuomenės dėmesį į žmogaus veiklos sąlygotas aplinkos problemas (industrinės atliekos, mažai reguliuojamas pesticidų naudojimas, išsiliejusios naftos sukelta tarša ir pan.), tuo tarpu ekonomistai buvo susirūpinę natūraliųjų išteklių trūkumu ir jo sąlygotomis ekonomikos problemomis. Šie du požiūriai – ekocentrinė ir ekonominė perspektyvos – didžiąja dalimi apibrėžė tvarios plėtros debatus. Pagrindine skirtimi buvo žmogaus ir jį supančios natūralios aplinkos santykio klausimas. Jeigu ekonominės perspektyvos šalininkai natūralią aplinką laikė resursu, kurio vertę nusako jo ekonominė vertė, ekocentristai pagrindinį dėmesį kreipė į socialines ir aplinkos problemas.

Rachel Carson „Tylus pavasaris“ (angl. „Silent Spring“) buvo bene svarbiausia knyga, įkvėpusi šiuolaikinį aplinkosaugos judėjimą. Nors R. Carson savo knygoje nagrinėjo pesticidų poveikį žmogaus sveikatai bei aplinkai, tuo pat metu ji palietė platesnius augančio vartojimo, technologijų ir jų poveikio mus supančiai aplinkai klausimus. 1962 m. pasirodžius knygai autorė sulaukė griežtos kritikos iš chemijos pramonės, vadinusios ją „isteriška ekstremiste“ ir kaltinusios autorę atskleidžiant tik vieną pesticidų naudojimo pusę ir visiškai ignoravus jų naudą dėl, tarkim, išaugusių maisto gamybos mastų ar mažesnės augalų ligų rizikos.

Gerokai vėliau po „Tylaus pavasario“, 1989 m. sekė Billo McKibbeno „Gamtos pabaiga“ (angl. „The End of Nature“) ir Alo Gore‘o 2006 m. išleista „Nepatogi tiesa“ (angl. „An Inconvenient Truth“), formavę visuomenės požiūrį į globalinį atšilimą. Vis tik R. Carson laikoma pirmąja, pakursčiusia JAV visuomenės aplinkosaugos sąmoningumą. Ir netgi daugiau: užuot apsiribojusi tik pesticidų naudojimo ir aplinkos taršos problemomis, R. Carson išsikėlė sau tikslą „kvestionuoti mokslo pažangą, apibrėžusią pokario Jungtinių Valstijų kultūrą“. Draudimas naudoti DDT, vieną iš plačiausiai paplitusių sintetinių pesticidų, pradėta minėti Žemės diena ir 1970 m. įsteigta Aplinkosaugos agentūra – tik keli iš R. Carson priskiriamų pasiekimų.

Kartu su augančiu dėmesiu aplinkosaugos problemoms, natūraliųjų išteklių trūkumas, ar, kalbant tiksliau, tarpusavio ryšys tarp populiacijos augimo, natūraliųjų išteklių eikvojimo ir poveikio aplinkai ėmė kelti vis didesnį susirūpinimą. Biofizinės ribos ekonomikos augimui, ilgainiui įgavusios vis svarbesnę politinę reikšmę, buvo svarbi plėtros debatų dalis. Biofizines ekonominio augimo ribas nagrinėjusios Romos grupės 1972 m. paskelbtos „Ribos augimui“ (angl. „Limits to Growth“) ataskaitos žinutė buvo paprasta ir net intuityvi: sistema gali plėstis tik iki tam tikros ribos, ir nevaldomas ekonomikos bei susijęs gyventojų skaičiaus augimas, industrializacija bei ją lydintis natūraliųjų išteklių išeikvojimas neišvengiamai baigsis sistemos žlugimu.

Praėjus kiek daugiau nei keturiasdešimčiai metų po „Ribos augimui“ pasirodymo, kritikai vardijo neišsipildžiusias Romos klubo prognozes. Anot Romos klubo ataskaitos autorių, aukso atsargos turėjo išsekti dar 1979 m., naftos – 1990 m., gamtinių dujų – 1992 m. Pradedant 1946 m., vario bei kitų plačiai ekonomikoje naudojamų metalų – aliuminio, geležies bei cinko – atsargos, dėl naujai atrastų rezervų, pildėsi greičiau nei buvo išeikvotos. Priešingai nei teigė niūrios Romos klubo prognozės.

Nepaisant radikalumo, ataskaita sulaukė ne tik akademikų, bet ir visuomenės dėmesio. Romos klubas išreiškė susirūpinimą, jog pasirinktas plėtros kelias veda pernelyg arti prie natūralių resursų (iš)eikvojimo bei su tuo susijusių aplinkos problemų. Jei iki pasirodant Romos klubo ataskaitai pagrindinis dėmesys buvo kreipiamas į žmogaus veiklos pasekmes aplinkai, Romos klubas pasiūlė koncepcinį pagrindimą priežastiniui ryšiui tarp ekonomikos augimo, pasirinkto plėtros modelio ir jo sąlygotų aplinkos bei natūraliųjų išteklių išeikvojimo problemų.

„silpnas“ ir „stiprus“ tvarumas

Kitas svarbus diskusijų objektas buvo pačių natūralių išteklių ar, kalbant plačiąja prasme, aplinkos (iš)saugojimo klausimas. Jei natūrali aplinka turėtų tverti, pagrindinis dėmesys turėtų būti skiriamas aplinkos išsaugojimui (konservavimui) ar natūraliųjų išteklių kaip vieno iš resursų, būtinų ekonomikos funkcionavimui, išmoningam valdymui bei naudojimui? Tai buvo prioritetų ir substitutų klausimas.

Dalis aplinkos ekonomistų ir aplinkosaugininkų, palaikę „stipraus“ tvarumo (strong sustainability) pusę, teigė, jog natūralioji aplinka turėtų eiti pirma. Politiniame kontekste tai turėjo virsti į griežtus apribojimus, taikomus žmogiškajai ir ekonominėms veikloms. Jų įsitikinimu, didžioji dalis ekologinių procesų – hidrologiniai ciklai, fotosintezė ar ozono sluoksnis – nėra pakeičiami ir šie pokyčiai nėra grįžtami.

Kiti tuo tarpu natūralius išteklius laikė viena iš kapitalo formų. Natūralūs ištekliai čia nevaidina atskiro vaidmens, jei bendra kapitalo vertė, susidedanti iš „ekonominio“ bei „natūraliojo“ kapitalo, nekinta (nesvarbu, kaip keičiasi jo atskirų dalių vertė). Pastarieji, kitaip vadinami „silpno“ tvarumo (weak sustainability) šalininkai, gyventojų skaičiaus augimą ir su tuo susijusį natūraliųjų išteklių (iš) eikvojimą laikė iššūkiais, tačiau tikėjo, jog mokslo ir inovacijų pagalba galima rasti būdų, kaip pakeisti trūkstamus natūralius išteklius. Šis požiūris buvo plėtotas bei pritaikytas ekonomikai, kuri yra priklausoma nuo neatsinaujinančių išteklių, tokių kaip nafta, bei rėmėsi prielaida, jog galima rasti būdų kuo pakeisti būtent neatsinaujinančius natūralius išteklius.

Ericas Neumayeris, iliustruodamas „silpno“ tvarumo politines implikacijas, naudoja klimato kaitos pavyzdį. Klimato kaita yra siejama su ilgalaikiu poveikiu įvairiuose sektoriuose, pradedant kintančiu miškų derlingumu bei jų geografiniu arealu, vandens išteklių kokybe ir galimybe jais naudotis, nykstančiomis ekosistemos, ir baigiant maisto gamyba. Klimato kaitos pokyčių poveikis bus labiausiai juntamas po kelių dešimtmečių, tačiau kovos su klimato kaita priemonės bei jų kaštai krenta ant dabartinės kartos pečių. Tačiau jeigu pritariame nuostatai, jog natūralusis kapitalas gali būti pakeičiamas kitomis kapitalo formomis ir darome prielaidą, jog ekonomika augs toliau, kova su klimato kaita tampa ne tokia svarbi – tai, kas bus prarasta dėl klimato kaitos, galės būti pakeista kitomis kapitalo formomis. Kiek nuosaikesnė „silpno“ tvarumo pozicija ieško ekonominiu požiūriu efektyviausių kovos su klimato kaita būdų, vienas jų – prekyba apyvartiniais taršos leidimais.

atkurti, užuot palaikius?

Bruntlando komisijos tvarios plėtros koncepcija ėmė sulaukti vis daugiau kritikos. Visų pirma – iš „stipraus“ tvarumo šalininkų stovyklos, nes Bruntlando komisijos pasiūlytas tvarios plėtros apibrėžimas, kaip ir didžioji plėtros politikų (policies) dalis, akivaizdžiai linko link „silpno“ tvarumo pusės, neginčijant ekonomikos augimo kaip galutinio tikslo.

Kritikai teigė, jog terminas yra per platus ir įvairios interesų grupės, pradedant žmogaus teisių aktyvistais, baigiant naftos perdirbimo įmonėmis, ėmė lipdyti tvarumo etiketes, taip siekdamos pateisinti savo veiklas iš tvarios plėtros perspektyvos. Kitaip tariant, Bruntlando komisija, siedama skurdo mažinimo, aplinkos apsaugos ir spartaus ekonominio augimo prioritetus, kartu atvėrė duris pačioms įvairiausioms politikoms bei praktikoms.

Kita vertus, „stipraus“ tvarumo šalininkai irgi buvo kritikuojami dėl savo radikalumo ir ilgainiui ėmė rastis nuosaikesnių „stipraus“ tvarumo interpretacijų, kurios teigė, jog tik išties būtini ar kritiniai natūralūs resursai, neturintys pakaitalų bei būtini plėtrai, turėtų būti išsaugojami. Kitaip tariant, natūralioji aplinka kaip visuma nėra kritinė siekiant tvarumo tikslų.

Herbertas Giradetas žengė dar vieną žingsnį teigdamas, jog tvarumo terminas turėtų būti pakeistas atkūrimo ar regeneravimo terminu; užuot palaikius – kurti, imtis priemonių atkuriant žemės derlingumą, miškus ar vandens resursus, nes tai, kas iki šiol buvo „palaikoma“, tai tik nuolatos blogėjanti natūraliųjų išteklių būklė.

Turėdami omeny sunkiai suskaičiuojamus tvarios plėtros siūlomus sprendimus spręsti išteklių išeikvojimo problemas, galiausiai grįžtame prie klausimo, kaip pasiekti tvarumą. „Priklauso nuo požiūrio“, – atsakytų bet kas, bent iš dalies susijęs su tvarios plėtros debatais. Ekologinių (kartu ir socialinių) sistemų pokyčiai gali būti sprendžiami arba mažai keičiant ekonominį bei politinį status quo, arba priešingai – reikalaujant radikalių pokyčių, pradedant vertybiniais, baigiant globalios ekonomikos pokyčiais.

1. Pagrindinės sąvokos:

Tvari plėtra / darnus vystymasis: tvari plėtra gali būti laikoma pastanga suderinti augantį susirūpinimą aplinkos problemomis su socio-ekonominėmis problemomis ir rūpesčiu dėl ateities. Kitaip tariant, tvari plėtra permąsto ekonomikos ir ekologijos santykį, toldama nuo įsitikinimo, jog vienintelis galimas yra natūraliųjų resursų (iš)eikvojimo santykis. Ekonominis, socialinis, aplinkos ir institucinis elementai bei jų tarpusavio priklausomybė sudaro tvarios plėtros pagrindą.

Ekonominė – ekocetrinė perspektyvos / „silpnas“ – „stiprus“ tvarumas: dvi kraštutinės pozicijos tvarios plėtros koncepcijos interpretacijų spektre, kurių pagrindiniai skirtumai galėtų būti grupuojami remiantis įvairiais aspektais, iš kurių bene svarbiausiais yra žmogaus ir jį supančios aplinkos santykio klausimas. Ekonominės perspektyvos (arba „silpno“ tvarumo šalininkų) poziciją bene tiksliausiai atspindi Franciso Bacono mintis, jog „ pasaulis yra sukurtas žmogui, ne žmogus pasauliui“. Kraštutinių ekocentristų pagrindinis rūpestis yra gamta bei jos savaiminė vertė ir poreikiai.

2. Lentelė: Ekonominės ir ekocentrinės perspektyvų palyginimas

Lentelė trumpai apibūdina pagrindines skirtis tarp ekonominės bei ekocentrinės perspektyvų požiūrio į tvarią plėtrą.

	Ekonominė perspektyva	Ekocentrinė perspektyva
Žmogaus – aplinkos santykis	Antropocentrinis požiūris	Gamta kaip savaiminė vertybė
Požiūris į dabartinę ekonominę bei politinę sistemas	Nėra būtinybės dideliems pokyčiams	Reikalingi esminiai pokyčiai
Kaip pasiekti tvarumą?	Ekonomikos augimas	Vertybiniai pokyčiai
Trūkstamų natūraliųjų išteklių pakeičiamumas	Technologijų ir inovacijų pagalba, bei siekiant efektyvaus natūraliųjų išteklių valdymo	Nepageidautinas ir vargu ar įmanomas
„Ribos augimui“	Reliatyvios	Absoliučios
Solidarumas tarp kartų	Žemas	Aukštas
Pagrindiniai aktoriai, svarbūs siekiant tvarios plėtros tikslų	Ribotas valstybės vaidmuo, daugiau laisvės privačiam sektoriui	Bendradarbiavimas tarp privataus bei viešo sektorių ir pilietinės visuomenės