Šis „Post Scriptum“ numeris aprėpia dar vieną fundamentalią temą – politikos ir religijos santykį. Svarstymų šia sudėtinga ir daugialype tema atspirties tašku galėtų būti dvi viena kitai prieštaraujančios pozicijos.
Pirmoji jų teigia, jog paskutinieji šimtmečiai turėjo galutinai įtvirtinti politikos ir religijos atskyrimą šių dienų pasaulietiškai tvarkomose valstybėse, kuriose remiamasi visuotinio neutralumo ir sekuliarizacijos tezėmis. Galiausiai privalėjome pasiekti tai, ką Francisas Fukuyama vadino istorijos pabaiga: sekuliarių liberaliosios demokratijos valstybių įsigalėjimas reikštų įtampos tarp religijos ir politikos panaikinimą tiek santykiuose tarp valstybių, tiek vienos valstybės viduje. Politinės bendrijos vienijimosi ir solidarumo pagrindas tokiu atveju yra ne mus siejantis tikėjimas, o bendros politinės vertybės, universalių žmogaus teisių idėja arba ekonominiai interesai. Pavyzdžiui, tokiu samprotavimu šiandien, rodosi, yra grįsta ir Europos Sąjunga, praradusi savo kaip krikščioniško projekto prasmę.
Prieštaraujanti pozicija politiką regi kaip neatsiejamą nuo mąstymo ir diskutavimo religiniais klausimais. Viena vertus, kalbant Carlo Schmitto terminais, politikos esmę sudarančiai draugo-priešo perskyrai šiandien, vis mažiau kalbant apie tautinės valstybės idėją, turinį galėtų suteikti būtent religija. Panašu, kad Fukuyamai prieštaravęs Samuelis Huntingtonas buvo teisus: atrodytų, nūdienos civilizaciniai konfliktai remiasi visų pirma religinėmis atskirtimis, kurios ir sudaro politinių bendruomenių tapatybių branduolį.
Kita vertus, galima užduoti klausimą, ar iš viso įmanomas šių dviejų susipynusių ir abipusiais priežastiniais ryšiais susisiejančių žmonijos gyvenimo elementų – politikos ir religijos – atskyrimas? Štai JAV ekonomistas Avneris Greifas Vakarų visuomenėje iškilusią individualybe ir racionaliomis taisyklėmis grįstą kooperavimosi ir kapitalizmo sistemą bent iš dalies kildina iš krikščioniškosios teologinės asmens sampratos: juk išganymo krikščionis siekia pats, savarankiškai. Galbūt būtent taip gimė individualistinis mąstymas, transformavęs Vakarų šalių gamybą, prekybą ir, galiausiai, pačios Vakarų valstybės pobūdį? Galų gale, paties Fukuyamos naujausioje knygoje „The Origins of Political Order“ pateikiama išvada, jog politinio vienijimosi ištakos glūdi religiniame mąstyme, įgalinančiame tapatintis ne tik su vietine giminystės ryšiais besisiejančia bendruomene, bet su šimtais, tūkstančiais, milijonais žmonių. Kas buvo Arabijos pusiasalis iki pranašo Mahometo? Viso labo pabirusių genčių mozaika.
Taigi minėti pavyzdžiai suponuoja paprastą klausimą: jeigu mūsų politinis mąstymas ir veikimas yra giliai ir esmingai paveikti religinių procesų, ar nūdienos politinė sistema gali į tai neatsižvelgti? Ar politinei bendruomenei išlikti būtinas politinio solidarumo ir bendruomenės jausmas gali būti atsietas nuo religijos? Atsakymas nėra ir niekada nebus vienareikšmis. Šiandien kalbame apie visiems politiniams dariniams gyvybiškai svarbius dalykus: koks turėtų būti santykis tarp religinių bendruomenių ir politinės organizacijos tvarkos, ar religinė moralė turėtų būti šalies gyvavimo pagrindas, ar religija suteikia politikai moralinį turinį, ar tikinčiųjų organizacijos (arba pavieniai dvasininkai) turėtų kalbėti apie politiką ir ar politikai turėtų kalbėti apie religiją.
Šios diskusijos neaplenks ir naujasis „Post Scriptum“ numeris.