Jevgenijų Dikijų kalbina Albert Komar.
Nestor Omar Santos nuotrauka. Šaltinis: Flick.com
Apie 2013-2014 m. įvykius Kijeve kalbuosi su Jevgeniju Dikiju, ukrainiečiu biologijos dėstytoju ir Maidano aktyvistu, viešėjusiu Lietuvoje 2014 m. pavasarį. Maidane Jevgenijus vadovavo žvalgybai, buvo atsakingas už valstybinių pastatų stebėjimą ir policijos pokalbių pasiklausymą.
Įdomu tai, jog pašnekovo sąsajos su Lietuva siekia nepriklausomybės aušros metus: būdamas vos septyniolikos, Jevgenijus vadovavo ukrainiečių būriui, besipriešinusiam SSRS per 1991 m. sausio įvykius Vilniuje ir prisidėjusiam prie Aukščiausios Tarybos gynybos. Tuomet būrio lyderiu jis buvo paskirtas vien dėl to, kad buvo nepilnametis, taigi nesėkmės atveju galėjo išvengti mirties bausmės. Praėjus daugiau nei dvidešimčiai metų, vyriškiui Lietuvoje įgyta patirtis pravertė ir gimtojoje šalyje.
Šis trumpas mūsų pokalbis – apie Maidano tikslus, jo sėkmę ir klaidas. Nepaisant visų sunkumų, stebina Jevgenijaus įsitikinimas dėl to, kad viskas galiausiai bus gerai, besąlygiškas tikėjimas savo šalimi ir jos žmonėmis. Bet apie viską nuo pradžių.
Albert Komar: Pradėkime nuo pačios Maidano protestų organizacijos.Ar galima sakyti, kad ji buvo ypatinga, išskirtinė? Kuo ji skyrėsi nuo iki tol vykusių protestų?
Jevgenijus Dikijus: Lyginant 2013-2014 m. Maidaną su 2004 m. Maidanu, esminis skirtumas yra tas, kad 2004 m. Maidanas buvo suorganizuotas politikų. Aišku, negalima sakyti, kad 2004 m. nebuvo visuomenės palaikymo – antraip niekas nešaltų gatvėse ir negyventų palapinėse. Tačiau tada Maidaną paruošė politikai. Pastarasis Maidanas buvo absoliučiai spontaniškas, niekas iš esmės nevadovavo jo organizavimui, jis įsiplieskė nelauktai. Protestas prasidėjo ne tik be politikų leidimo, bet ir prieš jų valią ir norus, netgi prieš opozicijos valią. Parlamentinė opozicija nebuvo pasiruošusi vadovauti tokiems judėjimams, ji tik ėjo mums už nugaros, bandydama neatsilikti nuo to, kas vyksta. Ir nors opozicija norėjo perimti Maidano valdymą, jiems tas nepavyko. Šiuo atveju piliečiai sukilo patys, o politinės partijos pasimėtė visame procese ir tik po kurio laiko atsitiktinai atrado savo vietą.
A. K.: O ar galima sakyti, kad Maidanas buvo revoliucija? Jei taip, nuo kada jį galima taip vadinti, kokie buvo pagrindiniai lūžiniai momentai, lėmę revoliucijos gimimą?
J.D.: Be abejo, Maidanas buvo revoliucija. Kalbant nuo pradžių, 2013 m. lapkričio 21 d., po to, kai Viktoras Janukovičius pareiškė apie galimą Asociacijos sutarties nepasirašymą, žmonės išėjo į kuklų protestą. Tada dar niekas negalvojo apie revoliuciją, bet susirinkusių žmonių skaičius įkvėpė Kijevo gyventojus: tapo aišku, kad visuomenė bręsta. Kita vertus, net ir optimistiškiausiai nusiteikusieji teigė, kad tai tėra repeticija, jog dabar tik sukelsime šurmulį, o per 2015 m. rinkimus pakeisime viską. Po kelių dienų į Nepriklausomybės aikštę išėjo apie 100 tūkst. žmonių ir pirmą kartą buvo pareikalauta Janukovičiaus atsistatydinimo, tačiau ir tąkart žmonės patriukšmavo ir išsiskirstė. Gruodžio 1 d. turėjo vykti atsisveikinimo mitingas, bet lapkričio 30-sios dienos rytą Janukovičius davė įsakymą išvaikyti Maidaną. Tuo metu aikštėje buvo tik studentai, kuriuos Berkutas žiauriai sumušė. Ir tada atsitiko tai, ko niekas neprognozavo: iki 12 val. aikštėje susirinko virš 30 tūkst. piktų vyrukų ir pradėjo statyti pirmąsias barikadas. Žmonės nebūtų sukilę, jei studentus būtų tiesiog išviję iš aikštės, tačiau smurtas peržengė visas ribas. Ta diena žymi tikros revoliucijos užuomazgą, tai buvo pirmasis lūžio momentas.
Iš tiesų tuomet pamiršome apie Euromaidaną ir eurointegraciją. Žmonės sukilo prieš režimą. Susivienijo visi, nesvarbu, kokios nuomonės apie integraciją į ES. Kitą dieną į gatves išėjo jau virš 100 tūkst. žmonių. Buvo girdimi lozungai, skelbiantys, jog „neišeisim tol, kol Janukovičius neatsistatydins“. Dauguma tikėjosi, kad Maidano reikalavimų kontekste Regionų frakcija susipras, suformuos koalicinę vyriausybę su opozicija ir pareikalaus Janukovičiaus pasitraukimo. Tačiau taip neatsitiko.
Nuo tada didžiausi protestai vyko savaitgaliais, kai žmonės neėjo į darbą. Juokavome, kad tai – „savaitgalio revoliucija“. Valdžia iš to padarė blogas išvadas: pagalvojo, kad žmonės skirstosi ir lieka tik radikalai, kuriuos galima sumušti ir pašalinti. Tačiau pirmieji policijos bandymai perimti barikadas buvo nesėkmingi ir tam tikrą laiką įsivyravo štilis. Vis tik mes ir toliau užiminėjome administracinius pastatus, statėme barikadas ir kvietėme režimą derėtis. Reikalavome Janukovičiaus nusileisti ir grąžinti bent jau 2004 m. Konstituciją, pagal kurią prezidentas nebuvo caras.
Laikotarpis iki sausio 16 d. buvo metas, kai dar buvo galima tartis. Sausio 16 d. parlamente Regionų partija ir komunistai, spaudžiami Janukovičiaus, priėmė susirinkimų ribojimo įstatymus: tuomet įstatymiškai Ukraina tapo tikra Baltarusija. Pasidarė aišku – arba jie mus prispaudžia ir mes gyvename kaip Baltarusijoje, arba einame iki galo. Šis parlamento balsavimas buvo lemiamas lūžio taškas, nes visi mūsų vėlesni veiksmai buvo tik minėto balsavimo pasekmė. Sausio 16-ąją Maidanas virto revoliucija, nes supratome, kad kito kelio nėra, turime griauti visą esamą sistemą.
A. K.: Kaip manote, ar jėgos panaudojimas, protestuotojų apginklavimas, ministerijų ir administracinių pastatų užėmimas buvo išmintingas sprendimas žinant, kaip į šiuos veiksmus vėliau nusprendė reaguoti tiek Janukovičius, tiek Vladimiras Putinas?
J.D.: Vienareikšmiškai taip. Mums režimas nepaliko kitos išeities. Turėjome rinktis: arba gyventi tikroje diktatūroje, arba ginti savo teises bet kokiomis priemonėmis. Be to, noriu pabrėžti, kad pastatai buvo užimami nenaudojant ginklų. Minia pareigūnus iš jų tiesiog išstumdavo. Iki sausio 16 d. balsavimo mes nesiėmėme jokių ginklų, mes tik palaikėme gynybą Maidane. Užėmėme tik Kijevo administraciją, kurią buvome pasirengę atiduoti, jei tik atsirastų rimta dialogo galimybė. Profsąjungų rūmai taip pat priklausė mums, nes reikėjo kur nors apgyvendinti protestuotojus. Profsąjungos tam neprieštaravo.
Ginklavimasis taip pat buvo atsakas į valdžios veiksmus. Vasario 18 d. mums pažadėjo, kad parlamento sesijos atidarymo metu galėsime pareikšti savo nuomonę. Tačiau tada mus paprasčiausiai įviliojo į spąstus: prie parlamento į Maidano aktyvistus pradėjo šaudyti, nors prieš tai buvo raginama ateiti nusiginklavus ir be jokios apsaugos. Žuvusių skaičius pasiekė dešimtis. Režimas nusprendė, kad atėjo metas sugriauti Maidaną, pajėgoms buvo išduoti ginklai ir instrukcija, kaip elgtis karo lauke. Šaudymų metu visa mūsų opozicija sėdėjo Janukovičiaus priimamajame, o pats Janukovičius laukė kovos rezultatų ir tik po jos norėjo pradėti derybas. Niekas nesitikėjo, kad snaiperiai gaus įsakymą šaudyti. Jie šaudė ne tam, kad išgąsdintų, bet tam, kad žudytų. Tada ir mes ėmėme ginkluotis, bet mūsų veiksmai tebuvo gynyba. Tą naktį atsirado pirmosios policijos aukos.
A. K.: Kokios buvo pagrindinės Maidano klaidos?
J.D.: Na, visoje organizacijoje būta tam tikrų silpnų vietų, bet aš nesu tikras, ar galėjome kažką padaryti geriau. Sakyčiau, problemų buvo pačioje Nepriklausomybės aikštėje, kurioje reiškėsi politikai. Realiai parlamentinė opozicija buvo atskiras nuo mūsų darinys, jos reikšmė buvo maža. Opozicija nevedė žmonių, tačiau mes jiems leidome būti tarpininkais tarp mūsų ir režimo. Nepastatėme savų atstovų, kurie turėtų teisę kalbėti Maidano vardu.
Opozicija nebuvo pasirengusi atstovauti mūsų nuomonei. Jie buvo sistemos dalis, tad jiems buvo patogu persėsti į valdančiųjų krėslus paliekant veikti tą pačią sistemą. Norėta ir siekta veikimo dabartinės sistemos rėmuose, o tauta ją siekė demontuoti. Opozicinės jėgos nenorėjo jokių liustracijos įstatymų, nenorėjo jokių įstatymų, kurie ribotų oligarchus, nenorėjo stiprinti smulkaus ir vidutinio verslo. Jos netikėjo revoliucija ir tautos galia, todėl derybose buvo neprincipingos. Aš manau, kad jei jie iš karto būtų užėmę principingą poziciją, būtų išvengta ginkluotų susirėmimų. Tad mūsų klaida buvo derybininko vaidmens perleidimas opozicijai, net jei ir iškart matėme, kas per žmonės ją sudaro. Kulminacija buvo gėdinga vasario 21 d. sutartis tarp opozicijos ir režimo, kai buvo jau aišku, kad mes eisime iki galo, o Janukovičius trauksis. Vėliau šią sutartį rusai mums prikišdavo kiekvienose derybose.
A. K..: Ar pritartumėte minčiai, kad Maidane gimė modernioji ukrainiečių tauta?
J.D.: Taip, pagaliau esame politinė tauta. Ši tauta nekontroliuoja visos teritorijos, tačiau pusė Ukrainos tikrai tapo visaverte politine tauta, kuri yra pasiruošusi rinkti jai tarnausiančius politikus. Skirtingai nei 2004 m., pagaliau ištrūkome iš Sovietų Sąjungos. Nes 1991 m. vyko tik senosios sistemos „perdažymas“, o 2004 m. buvo bandymas ištrūkti. Dabar mums tai pavyko. Galbūt teritorinės netektys tik dar labiau prie to prisidėjo.
Aišku, yra kita tautos dalis, kuri vis dar nėra tinkamai informuota ir nesupranta visko, kas pastaruoju metu vyko ir tebevyksta. Čia kalbu apie Ukrainos pietryčius. Manau, kad tam trukdo mentalinis palikimas ir informacinė izoliacija.
A.K.: Pabaigai norėčiau išgirsti Jūsų mintis apie Ukrainos ateitį.
J. D.: Vadinkime viską savais vardais: dabar mes kariaujame su Rusija, vyksta savotiškas šliaužiantis karas. Situacija sudėtinga, nes turime įgyvendinti svarbias reformas, pakeisti sistemą ir tuo pat metu atsilaikyti prieš intervenciją. Mes privalome vykdyti reformas, nes tik taip galėsime atremti Rusijos puolimą. Reformos išugdytų supratimą, dėl ko mes kariaujame. Aš manau, kad ir kaip sunkiai, bet mes susitvarkysime. Putinas padarė klaidą, kad nesustojo Kryme. Krymą mes atidavėm, jis niekada nebuvo mūsų, bet pietryčių Ukrainos mes neatiduosime. Putinui nepavyks, nes kuo daugiau jis veržiasi į Ukrainą, tuo didesnis pasipriešinimas.
Kalbant apie prezidento rinkimus, juose rinkome mažesnį blogį. Bet tai suprantama, nes revoliucija praėjo netikėtai mums visiems ir mes neturėjome Maidano kandidato. Maidano žmonių požiūriu, reikia, kad prezidentas būtų lankstus, kuriam, net ir atėjusiam iš senosios sistemos, būtų galima daryti įtaką ir taip užtikrinti sklandų perėjimą į naująją sistemą. Taip žiūrint, Porošenka yra tinkamas.
Apskritai tauta yra skeptiška bet kokių politinių lyderių atžvilgiu ir jau skiria, kur yra rimtos kalbos, o kur viešieji ryšiai. Žmonės yra aiškiai įsisąmoninę, kad be jų valios ir spaudimo niekas kitas pagrindinio darbo neatliks. Jie supranta, kad bet kokią valdžią reikia griežtai kontroliuoti ir kelti jai reikalavimus. Pavyzdžiui, Julija Timošenko to taip ir nesuprato ir bandė vaidinti charizmatišką lyderę. Tačiau tokių politikų laikas jau praėjo, o tauta viską perima į savo rankas.