Apie „Lietuvą“ Lietuvoje: kodėl legalus piešinys ant kino teatro negalėjo išlikti?

Buvusi psichiatrinė Kaune, aut. Vivi.

Buvusi psichiatrinė Kaune, aut. Vivi.

Praėjusiais metais Lietuvos viešojoje erdvėje „Lietuvos“ kino teatras figūravo net keletą kartų. Iš pradžių – dėl to, kad ilgai likimo valiai paliktas pastatas rugpjūtį atsinaujino: gatvės menininkas Ernestas Zacharevičius jo sieną papuošė didžiuliu piešiniu, kuriame vaizduoti lynai ir ant jų žaidžiantys vaikai. Tačiau nepraėjus nė mėnesiui, E. Zacharevičiaus kūrinys buvo „užtagintas“: ant jo atsirado keletas kitų užrašų. „Skel“„Hands off real graffiti“, „For all Vilnius bombers“, „Hang tight! Kgs. The problem of the future“, „Vilnius ghetto kidz“ – visi šie užrašai buvo palikti ant „Lietuvą“ ką tik papuošusio piešinio ir ant jo tebėra iki šiol.

Anoniminių piešėjų veiksmai susilaukė pasmerkimo viešojoje erdvėje. Portalų antraštėse jie buvo tituluoti „vandalais“, „chuliganais“ ir panašiais epitetais,  jų veiksmas apibūdintas kaip piešinio subjaurojimas, suniokojimas ir pan. Socialinis tinklas „Facebook“ taip pat buvo pilnas pasipiktinusių vilniečių atsiliepimų. Vieno žymaus tinklaraštininko parašyta žinutė: „Sumokėsiu 100-tą tikrų lietuviškų pinigų tam, kas duos patikrintos info apie šitą dalbajobą bomberį. Taip pat kviečiu prisijungti prie akcijos „Surask dalbajobą ir nueikime drauge išpurkšti dažais jo snukį bei gerai apspardyti šonkaulius“. Neįtikėtinas idiotas“. Kalba (kaip turbūt supratote, netaisyta) susilaukė beveik dviejų tūkstančių like‘ų.

Šio straipsnio tikslas nėra būti velnio advokatu ir teigti, kad aukščiau išsakyti epitetai yra neteisingi.  Jo tikslas – pristatyti kitą pusę. Pabandyti atsakyti, kodėl asmenys, save laikantys grafitininkais, drįso kišti nagus prie „saviškio“ kūrinio ant „Lietuvos“, imdamiesi to, kas didžiajai daliai visuomenės atrodo kaip beprasmiški paaugliški šėliojimai.

grafičių piešėjas – nebūtinai maištininkas

Pasak gatvės meną tyrinėjančios Vilniaus universiteto sociologijos doktorantės Veronikos Urbonaitės-Barkauskienės, įsivaizdavimas, jog grafičius piešia tik paaugliai, yra klaidingas: nors, pažymi sociologė, daug grafitininkų piešti pradeda paauglystėje, vis dėlto dauguma grafičių piešėjų jau yra pilnamečiai. Taip pat, teigia V. Urbonaitė-Barkauskienė, klaidinga sieti grafičių piešėjus su visuomenės „paribiais“ – tai dažnai yra padorius darbus turintys arba studijuojantys asmenys.

„Ne visi grafičių piešėjai laiko save opozicija sistemai, maištininkais ir politinės sistemos kritikais. Jie gali turėti įprastus darbus, eiti į rinkimus ir balsuoti už tradicines partijas, o grafičiai – tai tik viena jų tapatybės dalis. Jie tiesiog į viešąją erdvę žvelgia kitaip ir laiko ją radikaliai demokratiška – priklausančia ir laisvai prieinama visiems. Jų požiūriu, viešoji erdvė negali būti kuriama remiantis tik komerciniais principais, ir jei kažkas turi teisę viešai iškabinti savo reklamą, kurios reklamuojamam produktui ar estetiniam sprendimui, naudojamam reklamoje, jie nepritaria, tai ir jie turi teisę reikštis viešojoje erdvėje“, – sako V. Urbonaitė-Barkauskienė.

Pasak sociologės, grafitininkus galima skirstyti į dvi plačias grupes: grafitininkus-estetus, kuriančius „gatvės meną“ (angl. street art), tai yra piešinius arba užrašus ant sienų, turinčius aiškią prasmę, ir „tradicinius“ grafitininkus, žyminčius miesto teritorijas tam tikrais kodais – „tagais“, simbolizuojančiais jų ar jų kolektyvo slapyvardį.

Pirmosios grupės grafitininkai dažnai piešia ant legalių sienų, kai kurie jų netgi užsidirba pragyvenimui dekoruodami privačią nuosavybę. Būtent jų darbus galima rasti gatvės meno festivaliuose, būtent jie kartais papuošia net meno galerijų sienas. Visgi jų vien su legalumu ir teisėtumu tapatinti negalima: toks menas taip pat dažnai gimsta pažeidžiant įstatymus, tačiau į tai visuomenė žiūri ne taip priešiškai, kadangi supranta kūriniais siunčiamą žinutę.

„Grafitininkų-estetų kūryba miestiečiams paprastai patinka labiau, nes jie gali ją suprasti. Jie pamato gražų piešinį ar prasmingą užrašą ir tai vertina, dažnai net nesigilindami, ar tas kūrinys ar užrašas nupieštas gavus leidimą, ar ne. O antrosios grupės, kurios atstovas yra ir Solomonas, darbai suvokiami daug sunkiau. Tačiau tai nereiškia, kad juose nėra prasmės: tiesiog jų pranešimas yra skirtas „saviems“. Kitas grafitininkas, pamatęs eiliniam miestiečiui tik kaip atsitiktinį raidžių ir „kringelių“ rinkinį atrodantį grafitį, supras, kas čia lankėsi, kas pažymėjo savo teritoriją. Jie turi savas taisykles: pavyzdžiui, nepiešti ant kultūros paveldo objektų, privačių namų. Bet daugiabutis ar apleistas kino teatras, jų požiūriu, toks nėra. Taip pat nereikia galvoti, kad estetinė pusė jiems visiškai nesvarbi: daugelis jų, jei tik turės laiko, pasistengs savo „tagą“ išraityti kuo meniškiau“, – sako V. Urbonaitė-Barkauskienė.

Griežtos perskyros tarp šių grupių, pažymi sociologė, daryti negalima: jos yra persipynusios. Abi grupės dažnai traktuoja miesto sienas kaip savotišką galeriją ar diskusijos erdvę ir nepritaria požiūriui, kad miestą formuoti galima tik pagal valstybės nustatytas taisykles, tesiskiria jų raiška. Jeigu mano veiksmas nekenkia kitam žmogui, sako jie, o piešinio užpiešimas ar slapyvardžio užrašymas ant sienos tikrai nekenkia, aš turiu teisę jį atlikti, o estetiniai vertinimai yra subjektyvūs ir neturi vaidinti lemiamo vaidmens.

menininkas prieš grafitininkus: nesamas konfliktas

googleOriginalaus „Lietuvos“ piešinio autorius E. Zacharevičius gali būti priskiriamas pirmajai grupei, tuo tarpu jo piešinį „užtaginę“ grafitininkai – antrajai. 2013 m., kai Vilniaus savivaldybė davė leidimą E. Zacharevičiui ant „Lietuvos“ sienos sukurti piešinį, ten buvę grafičiai buvo nuvalyti.

„Apleisti pastatai – erdvė, kurioje grafitininkai itin mėgsta reikštis. Čia daug mažesnė nuvalymo ar arešto grėsmė, be to, grafitininkų požiūriu, jie neturi jokios funkcijos – gyvenamosios, teikiančios paslaugas ir t. t., todėl yra baltas popieriaus lapas. „Lietuvos“ kino teatras Vilniaus grafitininkams apskritai yra svarbus žiūrint istoriškai. Ilgą laiką tai buvo gerai matoma vieta Vilniaus centre, ant kurios jie galėjo laisvai reikštis. Prisiminkime užrašą „Lietuva visiems“. Čia piešdami jie jautėsi saugūs. E. Zacharevičiaus piešinys buvo tarsi įsiveržimas į jų teritoriją: visi čia buvę darbai buvo nuvalyti, kad juos pakeistų „legalus“ grafitis, nupieštas pašalinio, nepriklausančio bendruomenei. Vilniaus grafitininkai pasijuto įžeisti ir tai atspindėjo jų reakcija. Piešinio užpaišymas grafičių artistams, viena vertus, buvo tarsi revanšas: tu užpaišei mūsų piešinius, todėl mes užpaišysime tavo“, – sako sociologė.

Taip pat, pasak V. Urbonaitės-Barkauskienės, toks piešinys buvo tarsi pareiškimas „sistemai“, kaip ją supranta grafitininkai, kad „tikri“ grafičiai negali būti legalizuoti ir išties gyvas miestas yra tas, kuris kuriasi organiškai, o ne tas, kuris kuriamas pagal iš anksto suderintą planą ir gavus leidimą.

„Hands off real graffiti“, „For all Vilnius bombers“ – šie užrašai, atsiradę ant E. Zacharevičiaus piešinio, įkūnija būtent tokią pasaulėžiūrą. „KGS“ ir „Skel“ tuo tarpu simbolizuoja konkretų grafitininkų „klaną“, taip kiti grafičių kultūros atstovai gali atpažinti, kas „užtagino“ piešinį. „Savi“, piešusių požiūriu, tai supras. Tarp „tagerių“ gyvuoja požiūris, kad kuo sudėtingesnėje, kuo sunkiau pasiekiamoje vietoje uždėjai „tagą“, tuo labiau gerbiamas būsi tarp grafičių subkultūros atstovų“, – sako V. Urbonaitė-Barkauskienė.

Pats E. Zacharevičius „Lietuvos žinioms“ pažymėjo, kad užrašai ant piešinio jam – grįžimas prie natūralios kūrinio kompozicijos, ir kad jį labiau nuliūdino ne piešinio išniekinimo faktas, bet aplinkinių reakcija. Anot jo, komentarai apie primargintą „Lietuvos“ sieną „kupini agresijos ir neapykantos“. E. Zacharevičius pabrėžė susitaikęs su faktu, kad gatvės piešiniai ilgai neišgyvena, ir teigė esąs neprisirišantis prie savo darbų, o idėja, kad jis galėtų bylinėtis su tais, kurie „subjaurojo“ jo piešinį, jam pasirodė juokinga. Menininkas tvirtino, kad jo piešinys nėra vertinamas pinigais, jo vertė jį „užtaginus“ nei pakilo, nei nukrito: jis yra piešinio autorius, bet ne savininkas. „Piešinys priklauso miestui – jo gyventojams ir svečiams“, – pabrėžė menininkas.

„Grafičiai yra pakankamai universalus reiškinys, visame pasaulyje turintis panašias taisykles. E. Zacharevičiaus pasisakymas įrodo, kad jis tas taisykles puikiai supranta. Anksčiau ar vėliau toks piešinys būtų „užtagintas“ turbūt bet kur. Net ir žymiojo Banksy darbai, kai jie atsiranda teritorijoje, kurią kokia nors grafitininkų grupuotė laiko sava, būna „užtaginami“ po kelių dienų. Kuriantys „gatvės meną“ paprastai nesitiki, kad jų darbai, kaip „tradicinis“ menas galerijose, išliks amžiams“, – kalba V. Urbonaitė-Barkauskienė.

Vilniaus meras Artūras Zuokas „vandalų“ veiksmus įvertino pačiais griežčiausiais žodžiais. Meras pareiškė, kad tokie veiksmai „negali būti toleruojami“, „vandalai turi būti nubausti“ ir apkaltino juos pigaus populiarumo siekimu, „bandant išgarsėti tikrų ir žinomų menininkų šviesoje“.

„Mero žodžiai įrodo, kad jis mažai supranta, apie ką kalba. Ir tai nėra vien jo savybė – mažai apie grafiti supranta dauguma valdžios atstovų. „Užtaginusiems“ E. Zacharevičiaus piešinį populiarumo siekis tikrai nebuvo pagrindinis tikslas, nors, aišku, iššaukta reakcija jie džiaugiasi. Tikslas buvo pasiųsti pranešimą „saviems“ ir išreikšti savo požiūrį. KGS grupuotės vardo plačioji visuomenė nežinojo iki šios istorijos, nežino jo ir dabar. Tai apie kokį populiarumo siekimą galima kalbėti? Bandyti supriešinti E. Zacharevičių ir „užtaginusius“ jo piešinį, kaip daro meras, taip pat klaidinga: jie mąsto pakankamai panašiomis kategorijomis“, – sako V. Urbonaitė-Barkauskienė.

vietoje epilogo: ar tikrai grafičiai yra visuomenės problema?

Mieste nuolat susiduriame su reklamomis ar skelbimais, kurie nekelia estetinio susižavėjimo ir/arba reklamuoja mums nepatinkančias paslaugas/produktus/renginius ir pan. Tačiau ar mums kyla noras sulaužyti rankas jų kūrėjams ar užsakovams, ar mes juos viešai vadiname idiotais? Dažniausiai ne. Tad kodėl noras imtis smurto taip dažnai kyla reaguojant būtent į grafitininkų, kurie, kaip bepažvelgsi, nekelia jokios realios grėsmės, veiksmus?

Gatvės menas iš esmės skiriasi nuo meno, kurį randame galerijose ir muziejuose, o jį kuriantys žmonės vadovaujasi kitokiomis taisyklėmis. Mums jos gali būti nepriimtinos, tačiau smurtas ar grasinimai nėra sėkmingo dialogo pradžia. Ką siūlau? Pasistengti reflektuoti situaciją, suvokiant visas puses. O suvokus ir pykčio liks mažiau. „Tagai“ – tai miesto dalis, kuri niekada netaps absoliučiai legalia ir visuomenei priimtina, tačiau ir nebus išgyvendinta, nes demokratinėje visuomenėje tai neįmanoma. Grafičiai – vienas iš reiškinių, kurio egzistavimas, tegu ir paradoksaliu būdu, parodo, jog esame laisvi. |

Autorius dėkoja Modestai Kairytei, kurios 2011 m. VU TSPMI rašytu bakalauriniu darbu „Grafitis kaip politinės raiškos priemonė Lietuvoje“ buvo remtasi rašant straipsnį, ir VU TSPMI Politikos ir medijų magistrantui Laurynui Komžai už naudingus patarimus.

Iš Modestos Kairytės (VU TSPMI) bakalaurinio darbo

Respondentas 3 (RES_3)

Amžius: 23

Veikla/Specialybė: Architektūra.

Jeigu yra vienas gyvenimas, tarkim toks, kaip diena, kada viskas gražu, šviečia saulė, daug žmonių ir taip toliau, ir ten, neduok Dieve, pereisi gatvę ne vietoj ir panašiai, tai naktį atsiveria visai kiti horizontai. Tai yra dažniausiai pasaulis, kuris yra tavo, kuriame tu darai, ką nori, kuriame galioja tavo taisykles ir vienintelis dalykas, susijęs su praeitu pasauliu, yra „bėk“, kaip sakant. Dažniausiai kabina tas adrenalinas, tas nuotykis, tas dar kažkas, ką tu turi savo, ko kiti neturi. Kol visi miega, tu kažką veiki, tau ten negalioja net eismo taisyklės. Tu išsirenki vietą, ta vieta tavo. Ir šiaip šitas paišymas mane asmeniškai yra nuvedęs į tokias vietas, kur galbūt gyvenime nebūčiau nuėjęs ir kur galbūt nebuvo niekas nuo pat jų sukūrimo, ir tai yra šiaip ar taip žavu (…). (RES 3; 57 psl.)

Niekada niekada tų legalių sienų nemėgau. Jos yra gerai, ant jų galima ateiti papaišyti ir taip toliau, bet tai tikrai neišspręs tos problemos, kurią jie nori spręsti. Jie nori, kad grafiti nebūtų gatvėse. To nebus. Šios sienos gali pakelti tik paišančių lygį, bet tai tikrai neišspręs tos problemos, kad žmonės sakys, kad yra legalios sienos, tai neisim į gatves. Ne… Tai visą laiką bus. (RES 3; 61 psl.)

Ugnius Antanavičius

VU TSPMI Lyginamosios politikos magistro programos absolventas, dirba komunikacijos agentūroje, laisvalaikiu mėgsta organizuoti ir dalyvauti protų mūšiuose bei krauti į galvą visokią naudingą ir nelabai naudingą informaciją.
-> skaityti visus autoriaus/autorės tekstus.

1 atsiliepimas apie straipsnį “Apie „Lietuvą“ Lietuvoje: kodėl legalus piešinys ant kino teatro negalėjo išlikti?

  1. Man (ir daugeliui mano draugų architektų) keistas požiūris/sprendimas eliminuoti pačia erdvę/tūrį kurioje minėtas įvykis įvyko. Paprastai: pimiausias kurinys, kuris atsirado ir sukūrė buvo pastatas, ir jo išraiška: tuščia siena.“…, be to, grafitininkų požiūriu, jie neturi jokios funkcijos… , todėl yra baltas popieriaus lapas“. Kaip anarchija negalima be sistemos, taip ir grafitis negalimas plokštumos/sienos/paviršiaus.
    Aš atsisakau ieškoti teisiausios pusės, privačių ir viešų erdvių ribos ar meninkus atskirti nuo vandalų. Noriu tik iškelti į „viršutinę eilutę“ patį pastatą ir jo kūrėjus. “ Zacharevičiaus piešinys buvo tarsi įsiveržimas į jų teritoriją“. Ne negrafitis buvo pirmas. Pirmiau buvo idėjo taip pat „maištaujančiu“ būdu, su aiškia modernios (modernistinės) visuomenės idėjomis pasipriešinti senamiesčio suformuotai siauriai gatvės erdvei ir fasadų formų žaismui, pasitelkus monumentalios plokštumos formą. Ant Malevičiaus kvadrato mes nepaišome, ir tikrai ne dėl to, kad jis įrėmintas, o apie pastatus pamirštame ir pavadiname tik drobe, tik balto lapo paviršiais…

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.