Maištas už teisybę ir „maištas“ už ramybę: du sukilimai Ukrainoje

Maidano dailininkės Mariya Diordichuk piešinys, 2014 m.

Maidano dailininkės Mariya Diordichuk piešinys, 2014 m.

Pavasario saulėje kaistantys Maidano padangų suodžiai, nukloję žvyrą, atidengtą gatvių mūšiams išardžius plytelių grindinį, anaiptol nebaido užsienio turistų. Trims ekskursantų grupėms skirtinguose centrinės Kijevo aikštės kampeliuose neprofesionalūs, bet labai entuziastingi jauni gidai vienu metu sklandžia anglų kalba pasakoja, kaip jie lupo akmenis, vandeniu laistė sniego barikadas, kad šios suledėtų, ir iš kur šaudė snaiperiai, beprasmiškai mėgindami įbauginti minią, pasirengusią stovėti iki galo.

Už kelių šimtų kilometrų į rytus negausi minia pensininkų ir autobusais suvežti šachtininkai iš nuobodulio ant krūtinės sukryžiuotomis rankomis vangiai klausosi, kaip centrinėje Donecko aikštėje po Lenino paminklo kojomis buvęs žlugusios finansinės piramidės darbuotojas, apsuptas automatais ginkluotų žaliūkų, aiškina, kad svarbiausias jo vadovaujamos „Donecko liaudies respublikos“ tikslas yra užtikrinti taiką ir ramybę. Ir atverti sieną su Rusija. Iki tikro karo, kai Rusija atvėrė sieną, likęs dar mėnuo.

Rytų Ukrainos miestų pastatus užgrobę ginkluoti žmonės tiesiai, o Rusija – užuominomis, visą pavasarį kalbėjo, kad jei Kijeve žmonės nuvertė valdžią, tuomet ir jie gali maištauti. Tačiau sužavėtų Vokietijos senjorų ekskursijos į Lenino aikštę Donecke tikriausiai nevažinės net ir tada, kai miestas bus atstatytas po nuožmių apšaudymų.

Maidanas į pasaulio sąmonę įsirėžęs kaip tikro, romantizuoto maišto lopšys dar nuo 2004-ųjų Oranžinės revoliucijos. Rytų Ukraina, nuolat kartojusi apie „Kijevo chuntą“ ir siautėjančius „banderininkus“, su kuriais kovos iki paskutinio kraujo lašo, buvo panardinta į kitokį maištą – kur įvairios grupės, genamos margų sumetimų, sukilo visų pirma prieš tikrovę. Mėgindamos kliautis sovietmečiu tebegyvenančiais žmonėmis, jos bandė paversti juos maištininkais, nors pagrindinė vertybė jiems yra stabilumas.

Skirtumas tarp Maidano sukilimo prieš buvusią Ukrainos valdžią ir Rytų Ukrainos „liaudies respublikų“ sukilimo prieš naująją Ukrainos valdžią – tai skirtumas tarp tikro ir pramanyto, bet atkakliai vykdomo, sukilimo. (Nė nekalbant, kad užsienio įtaka pirmajam buvo minimali, o antrasis be kurstymo iš užsienio nebūtų įvykęs ir juolab nebūtų vėliau virtęs tikru karu. Tačiau tai – ne šio teksto tema.) Kitaip negu politinis maištas Maidane, rytų Ukrainos sukilimas nebuvo tikras: nepatenkintieji nebuvo pasirengę kovoti, o tie, kas stojo kovoti, nebuvo tikrieji nepatenkintieji.

tauta ir liaudis

Skirtumą puikiai nusako jau vien pavadinimai. „Maidanas“ ir ukrainietiškai, ir arabiškai reiškia tą patį, ką ir graikiškosios demokratijos lopšys „agora“ – aikštę, kur renkasi tauta; jei ne Oranžinė revoliucija, tai tikrai Arabų pavasaris Tahriro maidane Kaire pavertė jį bendriniu revoliucijos sinonimu.

Tuo metu tautologiškoji „liaudies respublika“ reiškia, kad tautos nėra ir nereikia. Regis, dar nė viena liaudies respublika nėra atspindėjusi „liaudies“ valios (iš visų mažiausiai ją atspindi toji valstybė, kurios pavadinime net trys žodžiai iš keturių reiškia tą patį: Korėjos liaudies demokratinė respublika).

Į Maidaną rinkosi šimtai tūkstančių, suvažiuodavo traukiniais iš pasienio kaimų už šimtų kilometrų ir sueidavo pėsčiomis, kai buvo uždarytas Kijevo metro. Į mitingus už „liaudies respublikas“ geriausiu atveju susirinkdavo po kelis tūkstančius – jei nelyja, jei tuo metu netransliuoja futbolo ir jei brigados vadovas pažadėjo, kad gamyklos autobusas laiku parveš į reikiamą rajoną.

Maidanas buvo gerai organizuotas: vienas kito iki tol nepažinoję aktyvistai susiskirstė šimtinėmis, darbais buvo pasidalijama tiksliai ir veiksmingai. Tonos šiukšlių buvo išvežamos reguliariai, sargyba keitėsi kaip laikrodis, o lauko virtuvės barščių virė tiek, kad pasisotinti ateidavo ne tik benamiai, bet ir „tituškos“ – už atlyginimą chuliganiškomis diversijomis užsiimantys banditiškų manierų jaunuoliai iš provincijos. „Liaudies respublikų“ įkarštyje, balandį ir gegužę, aktyvistės taip pat virė maistą ir prižiūrėjo vaistų atsargas improvizuotose ligoninėse, o drausmė pastatų viduje atrodė karinė. Nepaisant to, užgrobusiems pastatus kovotojams teko per garsiakalbius raginti miestelėnus, kad šie suneštų maisto, vos kiek toliau nuo karininkų akių patikrinimo punktuose tarnybos metu visada buvo galima išgerti arba nusnausti, o Kalašnikovo automatas rankoje virto puikiu argumentu pagrobti užsienietį dėl išpirkos, išplėšti alkoholio parduotuvę arba atimti dar vieną Kalašnikovo automatą. Neilgai truko, kol „liaudies respublikų“ kariniai ir politiniai vadai ėmė peštis tarpusavyje, verkšlenti dėl per menkos žmonių paramos, apeliavimu į patriotiškumą ir prievartine mobilizacija burti draugoves, o nebesusitvarkydami su chaosu, už marodieriavimą puolė šaudyti ir įvedė mirties bausmę.

Artimiausiame Maidanui pastate įsikūręs pašto skyrius veikė beveik be sustojimų visus tris revoliucinių sukrėtimų mėnesius. Mariupolyje jau antrą dieną po kruvinų gegužės 9-osios neramumų kioskų ir parduotuvėlių savininkai iškabino užrašus „Viskas jau išplėšta“.

Valya Egorshin nuotr. Donetskas, 2014 m. Šaltinis: flickr.com

Valya Egorshin nuotr. Donetskas, 2014 m. Šaltinis: flickr.com

Rytų Ukrainos maištas baigėsi, kai vietos šachtininkus ir automobilių mechanikus pakelės patikrinimo punktuose ir užgrobtuose pastatuose pakeitė iš pradžių samdiniai iš Čečėnijos ir kitų Rusijos regionų, o paskui ir reguliarioji Rusijos kariuomenė su sunkiąja technika. Tada prasidėjo karas, privertęs pamiršti pavasario „referendumą“ ir „maištavimą“ prieš Kijevo valdžią. Praėjus pusmečiui nuo Maidano pergalės ir Ukrainai išsirinkus naują teisėtą prezidentą, vienas kitą keičiantys „liaudies respublikų“ vadai nebegalėjo ne tik pasigirti savosiomis pergalėmis, bet netgi aiškiai įvardyti, už ką kovoja.

Tačiau net ir pirmųjų neramumų mėnesių chaosas „liaudies respublikose“ – tik simptomas. Tikrasis skirtumas tarp dviejų maištų yra neteisybės suvokimas.

prieš neteisybę

Sąžiningi Maidano organizatoriai pripažins, kad 2013-ųjų lapkritį, baigiantis pirmajai protestų savaitei, aktyvistų tikslas tebuvo išlaikyti mitingus dar kelias dienas, iki pasibaigs Rytų partnerystės viršūnių susitikimas Vilniuje. Tačiau lapkričio 30-ąją, sužlugdžiusiam epochinės sutarties su Europos Sąjunga pasirašymą prezidentui Viktorui Janukovyčiui vos parskridus iš Lietuvos ir, pranešama, išvažiavus medžioti, milicija užpuolė Maidane belikusius kelis šimtus ištvermingiausių studentų. Kitą rytą susirinko tūkstančiai. Po savaitės sekmadienio mitingas sutraukė jau dešimtis tūkstančių. Dar kitą sekmadienį, po dar vieno keisto mėginimo Maidaną išvaikyti, aikštėje ir jos prieigose stovėjo beveik pusė milijono.

Organizuotu ir vis radikalesniu protestu Maidanas ėmė virsti tik vėliau. Kaip rašė Andrew Wilsonas iš Londono universitetinio koledžo, iš Maidano-mitingo jis virto Maidanu-stovykla, o paskui – ir Maidanu-tvirtove. Kiekvienas valdžios mėginimas žengti nuolaidų žingsnį buvo pavėluotas: keliomis savaitėmis anksčiau tokio žingsnio būtų pakakę su kaupu, bet tąkart jis jau atrodydavo juokingai, provokuojamai menkas.

Taigi Maidanas buvo politinis protestas prieš politinę neteisybę.

Tai buvo ukrainietiškos politinės laisvamanybės įsikūnijimas, ženklas politikams, kurie nesuprato Oranžinės revoliucijos maišto ir iššvaistė jos laimėjimus: teisingumo paieškos svarbios visada (ir ne tik Ukrainai, bet visam pokomunistiniam regionui), o teisingumo paieškos aukštojoje politikoje tautą telkia (arba skaldo) ypatingai, plieskia revoliucijas, net jei ji nelabai žino, ko sieks paskui, kai politinės neteisybės židinys bus pašalintas. Įvairius protesto judėjimus, partijas ir grupuotes suvienijo padėties diagnozė ir norimas jos sprendimo receptas: demokratiškai išrinkta, bet uzurpavusi galią ir korumpuota valdžia turi trauktis. Todėl Maidanas buvo dar ir realistiškas bei racionalus protestas: kėlė drąsius, bet pamatuotus, pagal situaciją besikeičiančius tikslus, kuriuos įmanoma įgyvendinti.

Tuo tarpu separatistiniai maištai rytų Ukrainoje nebuvo politiniai, net jei jų taikinys – politinė valdžia. Atrodytų, neteisingumo jausmas čia dar aštresnis: bet kuris užkalbintasis minėdavo ekonominę, kalbinę ir galbūt istorinę neteisybę, ir kartais dar nurodydavo politinį sprendimo būdą – priklausomai nuo tą savaitę Rusijos televizijoje vyraujančios propagandinės temos, tai galėdavo būti mistiškoji „federalizacija“ arba referendumai už paslaptingąjį „valstybinį savarankiškumą“. Bet kuris užkalbintasis kaip mantrą kartodavo „mūsų negirdi ir nenori klausytis“. Bet čia nebuvo nei pagrįstos diagnozės, nei realistiško recepto: nepasitenkinimas buvo grindžiamas rusiškos propagandos sukurtais mitais, o steigiamų „liaudies respublikų“ valdžia nesiekė toliau negu užgrobtų pastatų sienos.

Rytų Ukrainoje nebuvo ir paties maišto, tik pasyvus nepasitenkinimas.

Skyrėsi ir suvokiamos neteisybės pobūdis. Neteisybė, dėl kurios skundėsi Maidanas, buvo matoma akivaizdžiai: negabus lyderis, pralobęs valdžioje, neskaidriais sprendimais atsuka nugarą Europai, kuri vienintelė gali suteikti padoresnio gyvenimo viltį, ir pasmerkia Ukrainą tolesniems dešimtmečiams vargano pusiausvyros ieškojimo. Neteisybės pojūčiui Rytų Ukrainoje virsti racionaliais ir realistiškais reikalavimais trukdė propaganda, kurianti iracionalią atmosferą. Atlyginimai ir pensijos neaugo ne dėl naujosios valdžios žingsnių, o veikiau dėl senosios nenoro sudaryti sąlygas ūkiui augti; rusų kalbos persekiojimo niekur nebuvo matyti, tik girdėti baubų istorijose per Rusijos televiziją; istorinė neteisybė, esą bolševikai dėl nesuprantamų priežasčių atplėšė regionus nuo Rusijos ir prijungė prie Ukrainos, kirtosi su abiejų slaviškų tautų „brolybės“ idėja.

palikite mus ramybėje

Šis neapibrėžtas ir daugialypis neteisybės pojūtis ne tik nebuvo politinis, jis nesugebėjo išjudinti visuomenės, kuri yra, galima sakyti, vienamatė. Ukrainos rytiniai regionai dėl įvairių istorinių ir struktūrinių priežasčių yra regionai be valstybingumo pojūčio, be nacionalizmo, be politinės tautos sampratos. Čia viešpataujantis savęs apibūdinimo modelis yra sovietinis: kad tik nebūtų blogiau, o šiaip – išgyvensime. Sovietų Sąjunga, atėmusi iš žmonių politinio veiksmingumo suvokimą, tautą pavertusi gyventojais, o ekonominius nepriteklius išmokiusi iškęsti individualia išradingumo taktika, tebegyvuoja protuose ir gyvenimo stiliuje. Tokia vertybių sistema virš visko kelia ne maištą, o stabilumą: svarbiausia, kad nebūtų karo. Kai karas atėjo, sovietinis išlikimo kompasas vedė ir jį ignoruoti tol, kol jis tiesiogiai nelietė, o paskui dėl stabilumo ir taikos išsižadėti net ir tos seklios paramos „liaudies respublikoms“. „Vieni šaudo šen, kiti ten, o kenčia paprasti žmonės“, – „New York Times“ citavo Luhansko gyventoją Jekateriną Vladimirovą.

Tai ciniška visuomenė, instinktyviai besirenkanti mažiausiai rizikingą veikimo taktiką. Romantinėje maišto pradžioje čia buvo propaganda įtikėjusių šachtininkų ir automechanikų, čiupusių automatus „ginti žmonų ir vaikų“, tačiau čia sunku įsivaizduoti nutrūktgalvius, su faneros skydais besiveržiančius į Institutskaja gatvės kalną prieš specialiosios paskirties milicijos dalinį, nors prieš akis bendražygius skina snaiperių šūviai.

Todėl maišto apraiškos Rytų Ukrainoje galėjo išgyventi nebent organizuotos, kaip įprasta sovietmečiu, „iš viršaus“. Iš Krymo suvažiavę ginkluoti kovotojai, trinantys rankas dėl kiekvienos galimybės liaudies vardu pakariauti su nekenčiamu Ukrainos režimu, mitinguotojai, klusniai išbūnantys sumokėtą laiką, o tada puolantys ieškoti artimiausios alkoholio parduotuvės uždarbiui išleisti, tarp Ukrainos ir Rusijos kursuojančio oligarcho vežiojamas „socialinis kapitalas“ – kaip įtariama, nurodymai, kaip ir su kieno pagalba organizuoti diversijas, – tai netikro „maišto“ išraiškos. Jų nepakako „liaudies respublikoms“ išgyventi.

„Ukrainos intifada“ virsta karu

Toks kiršinamas sukilimas nebūtinai mažiau veiksmingas už masinę Maidano revoliuciją „iš apačios“. Nekalbant jau apie skaudžias aukas, maišto chimeros nepaliko lengvų kelių spręsti tikrąsias problemas. Naujajai valdžiai tapo neįmanoma rasti būdų „išklausyti žmonių“ (ko klausyti, kai nepatenkintieji nebepripažįsta ankstesnės saviorganizavimo formos, sričių ir savivaldybių vadovų, o naujai susiorganizavusieji nebepripažįsta dialogo, tik ginkluotą kovą?), užtikrinti „rusų kalbos neliečiamumą“ (į ją tikrų pasikėsinimų ir nebuvo, o netikri nekontroliuojamai išgalvojami kitapus sienos) ar juolab „taiką ir stabilumą“ (net jei naujasis prezidentas, siūlydamas paliaubas, mėgino rasti pusiausvyrą tarp adekvataus jėgos naudojimo ir neatrodymo bejėgiu, prarandančiu teritorijos kontrolę, tokią pusiausvyrą lengvai sugriovė eskalacija iš Rusijos).

Maištas, organizuojamas „iš viršaus“, užuot atvedęs prie radikalių pokyčių, atvedė prie konflikto išsitęsimo ir pavertė jį karu, kur pradiniai tikslai ir politiniai reikalavimai buvo pamiršti, ir sukandus dantis kariaujama dėl miestelių, kelių ir aukštumų. Rytų Ukrainą maištas galėjo paversti „Ukrainos Palestina“, bet kai tenykščio neteisybės jausmo nepakako ukrainietiškajai intifadai palaikyti, pranešimai iš ten ėmė mirgėti „katilais“, „ugnies pozicijomis“, „nusikaltimais žmoniškumui“ ir kita išskirtinai karine terminologija. Kitaip negu tikrasis sukilimas Maidane, žingsnis po žingsnio auginęs įtampą ir ant kortos statęs vis daugiau, pramanytas permainų judėjimas tik dar labiau išvargino ir šiaip labiausiai išvargusį Ukrainos regioną, nepateikdamas aiškių rezultatų ir atsakymų, tik tūkstančius žuvusiųjų. |

1 atsiliepimas apie straipsnį “Maištas už teisybę ir „maištas“ už ramybę: du sukilimai Ukrainoje

  1. baisiausia yra tai
    Kad sis raseiva uzsienio naujienu redaktorius
    Pateikia skaitytojams,ir lrt ziurovams neobjektyvia propogandine informacija
    Geda…ir baisu.
    Visiskas salies apie kuria raso autorius nesupratimas

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.