Marokas yra religinė, o ne sekuliari visuomenė. Maroko teisinė sistema remiasi islamo Maliki teisės mokyklos jurisprudencija. Iki 2003 metų teisinės sistemos reformų šari‘a buvo šeimos teisės pagrindas, nuo 2003 m. nusikalstama veikla taip pat yra identifikuojama per šar‘ia. 2011 m. Maroke buvo priimta nauja Konstitucija, joje aukščiausia juridinė galia suteikta Aukščiausiajai ulemų (islamo teisininkų – mokovų) tarybai. Maroko karalius, kaip ir buvo minėta interviu, savo valdžios legitimumą grindžia per dievišką valią. Dėl paminėtos institucijų orientacijos bei visuomenės lojalumo islamiškai tradicijai, islamiška pasaulėvoka išlieka Maroko visuomenės savimonės pagrindu.
Kalbant apie islamą, reikia pastebėti (kas ir buvo akcentuota interviu), kad tai yra bendruomeniškumą kaip vertybę akcentuojanti religinė tradicija. Nors požiūris į savo gyvenimo vertę per kito gerbūvį yra būdingas visoms abraomiškoms religijoms, vis tik orientacija į bendruomeniškumą islame itin stipri. Musulmonų religinės prievolės (furu al-din) turi aiškią bendruomeninę orientaciją ir per jas yra skatinamas kolektyvinis veikimas: hadžas (piligriminė kelionė į Meką) turi būti atliekamas bendrai paskutinio islamiško kalendoriaus mėnesio Dhu al-Hidža 8-12 dienomis, t.y. Dievas nepriima hadžo atlikto individualiai pasirinktu laiku; penkis kartus per dieną vienu metu visa musulmonų bendruomenė (uma) turi atlikti maldą; būti geru musulmonu reiškia mokesčių mokėjimą ir bendruomenės vargšų šelpimą; pasninko taip pat visi musulmonai laikosi vienu metu. Šiitai turi papildomą prievolę: drausti blogį ir skatinti gėrį. Ši prievolė taip pat orientuota į bendruomenės gerovę. Musulmonams svarbi pareiga yra džihadas – pastangos gyventi Dievo numatytame kelyje. Džihadas gali būti minčių, liežuvio, rankos ar mažasis – kardo džihadas. Kiekvienu atveju tikintysis savo pastangomis kuria teisingą aplinką. Liežuvio džihadas taip pat tapatinamas su vidine umos dava (musulmonų bendruomenės viduje atliekama misionieriška veikla). Kasdieninio džihado ir kitų religinių prievolių atlikimas stiprina visuomenės vidinį integralumą ir visuomeninio intereso prioretizavimą.
Nepaisant to, kad Marokas yra neatsiejamai susijęs su islamiška tradicija, jis yra išlaikęs ir berberišką savimonę. Pastaroji taip pat orientuota į bendruomeniškumą, nes kyla iš gentinio gyvenimo tradicijų. Šių elementų sintezė iš esmės ir kuria tokią tautos sąmonę, apie kurią kalba interviu pašnekovas.
Tiesa, bendruomeniškumas nereiškia, kad bendruomenė neturi ar negali turėti lyderių, kurie dirba ir mąsto bendruomenės labui. Minėtasis Ibn Khaldun iškilo dėl kalifato visuomenėje atsiradusio poreikio. Sunitinis islamas tuo metu buvo ieškojimo fazėje, jis buvo veikiamas šiitinių ismailizmo idėjų ir Vakarų filosofijos. Daugelis teologų, mistikų, filosofų kalbėjo apie visuomenės, religijos mokovų ir kalyfų santykį, jų pareigas. Ibn Khaldun buvo vienas iš jų. Neabejotinai, kai kurios tokių asmenybių mintys buvo nepatogios kalifato ar atskirų provincijų vadovams, ar ulamai (religijos mokovams), dėl to jų reputacija nebuvo stabili: jie tai buvo globojami, tai smerkiami.
Remiantis islamo politine teorija, musulmonų bendruomenei reikalinga centrinė vadovo figūra. Kurane ir Pranašo tradicijoje kalbama apie tai, kad Pranašas po savęs palieka įpėdinius. Kurane įsakoma paklusti Dievo atstovams, kurie yra paskirti “teisti žmones teisingai” (Kuranas 28:36 ir t.t.). Kartu tradicija akcentuoja konsultacijos su visuomene svarbą. Kiekviena islamo minties mokykla turi skirtingą valdančiųjų ir valdomų santykių formulę. Iš interviu akivaizdu, kad konsultacijos tarp karaliaus ir visuomenės svarba Maroke vis auga. Konsultacijos principo įtvirtinimas tapo ir vienu iš Arabų pavasario protestų tikslų.
Maroko karalius Muhammed VI sutiko reformuoti institucinę sistemą, sumažindamas savo galias. 2011 m. buvo sudaryta Konstitucijos rašymo komisija, 2011 liepos 1 d. marokiečiai referendume priėmė naują Konstituciją. Tiesa, Maroko situaciją organizacija „Freedom House“ skalėje nuo 1 iki 7 (kai septyni rodo pagrindinių visuomeninių ir politinių laisvių suvaržymą) įvertino 4,5 balo. Žodžio laisvė, interneto laisvė yra įvardytos kaip labiausiai suvaržytos. Kartu Marokas vertinamas kaip sėkmingiausiai reformas įveikusi valstybė Šiaurės Afrikoje.