Gyvenimo ir istorijos santykis iš tikro pasikeitė. Tai įvyko dėl mokslo, dėl reikalavimo, kad istorija taptų mokslu. Dabar jau gyvenimas nebėra vienintelis valdovas, nebe jis palenkia praeities žinojimą savo reikmėms. Pasienio stulpai nuversti ir viskas, kas kada nors yra buvę, užgriūva žmogų. Visos perspektyvos nustumiamos atgal – į bet kokios raidos pradžią, tai yra į begalybę. Nė viena karta dar nėra regėjusi tokio žvilgsniu neaprėpiamo reginio, kokį mums atskleidžia mokslas apie visuotinį vystymąsi – istorija; visa tai mums parodo jos drąsus ir pavojingas šūkis: tebūnie tiesa, težlunga gyvenimas! – Frydrichas Nyčė, Apie istorijos žalą ir naudingumą.
Turbūt itin keistai skambės, kad recenziją knygai apie sovietmetį rašo 1991 metais gimęs žmogus. Mūsų, nepriklausomybės vaikų, santykis su sovietmečiu yra gan prieštaringas. Bent jau aš visuomet su smalsumu klausiu ir klausau pasakojimų apie tą amžių, kai viskas buvo kitaip: gyvenimas, pasaulio jautimas, savęs supratimas. Neįtikėtina egzotika. Todėl jau knygos pavadinimas – „Nuobodulio visuomenė“ kelia smalsulį. Kažkur netikėtai nugirsti pasakojimai apie sovietmetį kaip tik atrodo ganėtinai įdomūs – kaip tėvai ir seneliai prasimanydavo veiklų, rasdavo uždraustų knygų, o ką jau kalbėti apie legendas, kaip Ričardo Gavelio „Vilniaus pokeris“ buvo kopijuojamas ir perduodamas iš rankų į rankas. Kokios šio išradingumo priežastys? Kaip man iš dabarties perspektyvos smalsiai žiūrint į sovietmetį, susidaryti bent kažkokį „objektyvesnį“ vaizdą? Kaip nuskaidrinti žvilgsnį? Tomo Vaisetos monografija įtaigiai, profesionaliai ir, žinoma, nenuobodžiai stengiasi atskleisti man nematytą, o kažkam laiko dulkėmis nuklotą tikrovę.
Retai monografijai pavyksta būti nors kiek įdomiai ir išvengti nuobodžios statuso. Daugelis jų pernelyg aršiai įsikimba įvairiausių moksliškumo kriterijų pildymo – atrodo lyg būtų parašytos sau arba disertacijos gynimo komisijai. Aktualumas monografijoje dažniausiai susijęs su tuo, kaip kitaip buvo pajudintas Aristotelio dešinės kojos didžiojo piršto plaukelis. O dar kaltinate akademikus atsitraukimu nuo išorinio pasaulio ir užsisklendimu savo dramblio kaulo bokštuose ir vienuoliškose ramybės celėse! Skubu jus patikinti, kad taip tikrai yra. Dažniausiai monografija su realia aktualybe neturi nieko bendro. Filosofijos monografijose dar galima įžvelgti šiokio tokio egzotiškumo – kalbama tokiais sudėtingais žodžiais, jog telieka pagarbiai žiūrėti į retai kada įdomų viršelį. Dar kartais gali palinguoti galvele, jog kažką supranti arba bent jau bandai suprasti. Kita vertus – istorija? Argi gali būti didesnė nuobodybė? Kaip įsivaizduojate istoriką? Aš matau jo galvą, stygsančią iš už didžiulės knygų krūvos. Negyva, sustabarėję, netikra, o svarbiausia – visiškai neaktualu. Tokie, nors ir kažkiek perspaustai aprašyti, yra mūsų vaizdiniai apie monografijas, istoriją ir akademikus.
Derėtų pasakyti, kad į viršuje pateiktą charakteristiką T. Vaisetos „Nuobodulio visuomenė“ nepatenka. Didžiausia jos stiprybė – gyvybė ir drąsa. Netgi būtų galima sakyti, jog ši knyga peržengia akademinio nuobodulio ribas – jau pirmuosiuose knygos puslapiuose matome gimstant autorių ir asmenybę, kuri nebijo laužyti akademinių klišių. Pasirinkta tema – nuobodulys sovietmečiu – kelianti neabejotiną smalsulį jau vien dėl to, kad nėra lengvai į mokslines kategorijas įspraudžiamas konceptas (jausena? būsena? padėtis?). Dažniausiai nuobodulį aptinkame ne kažkokioje visuomenės konsteliacijoje, o savo sąmonėje ir kasdieninėje jausenoje, todėl iškelti nuobodulį iš jam „natūralios“ buveinės nėra paprasta užduotis.
Apskritai, įvairūs sunkiai apčiuopiami fenomenai dažną tyrinėtoją gąsdina. Kaip juos apsibrėžti? Dar ims ir išsprūs iš tvarkingai sustyguoto mokslinio tinklelio. Tačiau įvairius mokslinius „įrankius“ peržengiantys fenomenai ne tik reikalauja didesnio atidumo bei ryžto, tačiau atneša ir įdomesnius rezultatus. Visų pirma, tokios temos ir tyrimo objekto pasirinkimas reikalauja iš autoriaus smarkiai reflektuoti savo „empirinius duomenis“. Raktiniai žodžiai čia yra „nuobodulys“ ir „sovietmetis“. Pagrindinis klausimas: kaip atrinkti šaltinius, kurie būtų patikimi? Iš kokių šaltinių apskritai galime spręsti apie sovietmečio visuomenę? Kaip atskirti tikrus ir pramanytus pasakojimus? Autoriaus refleksija šaltinių atžvilgiu jaučiama beveik kiekviename žingsnyje: jo tyrimas nėra aklas ar atliktas žiūrint pro pirštus; nuolatos klausiama savęs, kokie galėtų būti šaltiniai, o kokius reiktų atmesti, taip pat elgiamasi su teorinėmis prieigomis, nesivadovaujama jomis aklai ar be pagrindo, todėl tekstas pasirodo kaip gyvas ir skalsus, provokuojantis pokalbiui skaitytoją ir ypač pabrėžiantis kritišką žvilgsnį į save patį. Kartais monografijos esti per daug tvarkingos ir pernelyg švariai sudėliotos, todėl kelia nuobodulį. Visas tyrimas autoriui atrodo tarsi savaime akivaizdus ir aiškiai suprantamas, o Vaisetos knygoje, nors jaučiasi lengvumas ir grakštumas, tačiau sunkumų patiriama, o pademonstruoti juos – veikiau privalumas, o ne yda. Mintis atrodo gyva, o ne sustabarėjusi.
Taigi, kas tas nuobodulys? T. Vaiseta pateikia trumpą atsakymą į šį klausimą, kuris vėliau palaipsniui išauga iki didelės konceptualinės schemos: „Jeigu žmogus jaučia, kad jo veiksmai ar aplinkybės neturi tikslo ar prasmės, tai jis išgyvena emocinį nerimą – nuobodulį“ (p. 82). Įsivaizduokite, jog namuose aršiai tikima Kalėdų seneliu, tačiau nežinia dėl kokios priežasties. Jūs turite atlikti visus įmanomus ritualus ir per šventes neprasitarti apie savo priešiškas pažiūras šiam tikėjimui. Taigi, tas Kalėdų senelis Vaisetai tampa ideologija. Jis kelia hipotezę, jog sovietmečiui įsibėgėjant po truputį mąžta tikėjimas oficialia ideologija: “[…] ideologinės situacijos „veikė kaip ideologijos susitikimo su subjektu arba ideologinių prasmių susitikimo su individualiomis prasmėmis vieta. […] ideologinėse situacijose individualios prasmės konfrontuoja su ideologija dėl to, kad ideologijos teikiamos prasmės subjektyviai išgyvenamos kaip tuščios, nereikšmingos.” (p. 406) Kitaip tariant, žmogus ganėtinai aiškiai supranta, kad ideologija yra kaliausė, tačiau niekaip negali to išreikšti dėl spaudžiančios sovietinės sistemos. Galiausiai visos praktikos, susijusios su ideologija, tampa beprasmiškos ir keliančios nuobodulį. Tiesa, o kaip skirti ideologijos buvimą ir nebuvimą? Šį klausimą T. Vaiseta bando atsakyti naudodamasis įvairių viešosios erdvės teoretikų samprotavimais ir galiausiai tampa aišku, jog ilgainiui visas viešasis gyvenimas ima kelti nuobodulį. Kai gyvename valdžios nekontroliuojamoje visuomenėje ir viešoji erdvė mums leidžia reikšti nuomonę pagal savus ideologinius principus, tuomet mums tai tampa atsivėrimo erdve, tuo tarpu sovietinė viešoji erdvė sunkiai gali būti pavadinama atvira ar tokia, kurioje dalyvauja laisvi ir autonomiški individai, reiškiantys savo pažiūras. Tačiau keliama hipotezė, kad vis dėlto subjektai sovietinėje kultūroje turėjo skirtingas nei oficialios pažiūras, o tai vertė juos slėpti ir slėptis – taip atsirado vadinamoji „paslapties kultūra“. Didžiausia problema buvo ta, jog ši dirbtinė viešoji erdvė skverbėsi ir į privačią erdvę, todėl daugelis dalykų tapo politiškais bei ideologizuotais. Nuobodulys skverbėsi į iš pažiūros labai „privačias” sferas, pavyzdžiui, knygų skaitymą. Tačiau tuomet, kai subjektai, skirtingai nei orveliški arba huksliški herojai, jaučia bent kažkokią distanciją tarp savęs ir oficialios ideologinės kultūros, atrandamos kruopelės išradingumo apeiti sovietinį brukalą.
Pradžioje kalbėjau apie akademinių monografijų aktualumą ir dažną jų negebėjimą „išlipti“ iš savų teorinių problemų, kurios rūpi dar penkiems žmonės pasaulyje be monografiją parašiusio asmens. „Nuobodulio visuomenė“ aktuali ne teorinio diskurso rėmuose (kalbose, kaip moksliškai reiktų apibrėžti nuobodulį ir kokia įdomia teorija būtų galima pasiremti, norint atsakyti ponui Vaisetai?), jos aktualumas reiškiasi visuomenės kontekste. Atrodo, kad sovietmetis baigėsi, padėjome tašką, veržiamės į Vakarus, pamirštam kokie buvom. Aš sovietmečio nepatyriau, nebent sovietinio laiko atplaišas, mentaliteto įtrūkius ir postūmį pabėgti nuo to, kas sovietiška, netikra, nesvarbu. Bet ar tikrai nesvarbu? Tai, kas atsitiko mūsų visuomenei ir piliečių mentalitetui beveik nenagrinėjama jokioje šiuolaikinėje literatūroje ar kine (pavyzdžiui, Rumunijos Naujosios bangos kūrėjai nuolatos grįžta prie sovietinio laiko temos).
T. Vaiseta viename įdomiausių monografijos skyrių apie knygas ir skaitymą pastebi, kad knygos, o ne skaitymas, tapo prestižo ženklu. Buvo sunku gauti knygų ar jas įpirkti, todėl deficitines knygas iš lentynų (o kartais dar joms į jas net nepatekus) šluodavo žaibiškai. Knygos turėjimas (o ne skaitymas!) tapo viešojo statuso įtvirtinimo garantu. I. Kanto „Grynojo proto kritika“ buvo viena geidžiamiausių knygų – tačiau ar tai ką nors sako apie pačios knygos skaitymą? T. Vaiseta, kuriam aš taip pat pritariu, abejoja. Šį tekstą rašau knygų mugės įkarštyje. Dažnai savęs klausiu, kam man reikalingos knygos ir kodėl jas perku? Juk daugelis jų tiesiog stovi lentynoje, renka dulkes, galbūt laukia, kada bus perskaitytos. Bet ar aš laukiu? Ar skaitysiu? O gal noriu pasipuikuoti draugams dailiai išdėliotomis nugarėlėmis? Tai yra tik vienas paprastas pavyzdys mentaliteto, kurio skaidulos vis dar veikia mane, o gal ir visą visuomenę. Tačiau T. Vaiseta kalba ne tik apie skaitymą ir knygas, kurie dabar atrodo labai nekalti, knygoje mąstoma apie girtuoklystės kultūrą, darbo kultūrą, pravaikštas, visišką apatiją viešajai erdvei: nors kai kurie pavyzdžiai kelia juoką, būtent jie verčia atpažinti vis dar gajas kasdienybės praktikas. Todėl pagrindiniai klausimai lieka šai tokie: o kokia yra dabartinė visuomenė? Ar tai nuobodulio visuomenė? Ar tai gyvybės visuomenė? Ar tai laisva visuomenė? Ar tai reflektuojanti visuomenė?
Ir turbūt nėra vertesnės ir geresnės akademinės knygos nei ta, kuri verčia kelti štai tokius klausimus. ☒