Spalvinga asmenybė, stipri asmenybė, kontraversiška asmenybė, (ne)tikra asmenybė… Kas yra asmenybė, kokia ji gali būti? 24-ojo „Post Scriptum“ numerio autoriai savo straipsniuose atsako į įvairius klausimus apie politinę ir kultūrinę asmenybės sampratą, Lietuvai svarbius veikėjus ir apie juos kuriamus mitus, kasdien sutinkamų personažų gyvenimus bei asmenybes, kurių sutikti galbūt visai nenorėtume. Šį laikraštį galima skaityti kaip nuoseklų redakcijos keltų klausimų, svarstymų, ir abejonių pasakojimą, užpildytą skirtingų autorių pasiūlytais atsakymais.
Kaip būsimi politikos mokslininkai, pirmiausia klausiame: kaip asmenybė skleidžiasi politikoje? Svarstymai apie jos sampratą ir reikšmę neišvengiamai veda prie autoriteto – asmenybių asmenybės, sektino pavyzdžio ir visuotinai reikšmingo žmogaus – aptarimo. Tačiau kaip mąstyti apie autoritetą, kaip apie jį pasakyti ką nors nuoseklaus? Akivaizdu, kad autoritetas žymi tam tikrą galios poziciją, taigi diskusija apie jį turi ir politinę dimensiją. Todėl „Post Scriptum“ redakcija nutarė pasidomėti, ką apie autoritetą galvoja skirtingų politinių stovyklų – kairiųjų, liberalų ir konservatorių – atstovai. Kairiųjų pozicijai suteikiame daugiausiai vietos: ši yra mažiau girdima, o konservatoriams ir liberalams, tikimės, skaitytojams nebūtina pristatinėti savo mąstymo prielaidų. Tad ar nėra taip, kad konservatoriai autoritetą vertina, liberalai – neigia, o kairieji jį dialektiškai suplaka, palikdami keistą anarchizmo ir autoritarizmo kratinį? Pasirodo, viskas yra kiek sudėtingiau.
Nepaisant skirtingų požiūrio ir vertinimo kampų, regime, kaip autoritetai iškyla kultūroje ir visuomeniniame gyvenime. Kokios asmenybės iškilo Lietuvoje ir kaip jas vertinti? Žinoma, visų aptarti neįmanoma, tačiau šiame numeryje prisiliečiame prie dalies šiandien ir tarpukariu, Lietuvoje ir užsienyje veikusių žmonių istorijų. Prezidentą Valdą Adamkų kalbinome apie lietuvių kultūrinį ir politinį gyvenimą išeivijoje. Žvelgdami į tarpukarį, bandėme suprasti, ką mąstė Pirmosios Respublikos prezidentas Antanas Smetona, ir kodėl diplomatas Kazys Škirpa neleis pamiršti nepatogios mūsų istorijos bei sovietmečio užgožtos tragedijos. Stebėjomės tarpukario diplomatų Jurgio Baltrušaičio ir Oskaro Milašius nesuderinamais skirtumais ir neišvengiamais panašumais. Svarstėme, ar galėjo vieno žmogaus idėjos nubrėžti sienas tarp keturių skirtingų šalių. Galiausiai nagrinėjome ne tik išskirtinių asmenybių veiklą ar idėjas, bet ir savo santykį su jais, jų vertinimą, atminimą. Ar aukštinamos ir politinei bendruomenės vaizduotei svarbios asmenybės užima pelnytą vietą dominuojančiame mūsų šalies, tautos istorijos pasakojime? Apie mūsų kuriamus mitus ir jų (dekonstrukcijos) svarbą kalbėjomės su doc. dr. Nerija Putinaite.
Kritiškas požiūris į asmenybę redakciją nuvedė kiek toliau, nei suabejojimas tautos herojų neliečiamumu. Pradėjome svarstyti – ar asmenybės samprata universali, būdinga skirtingoms kultūroms, civilizacijoms? Į šį klausimą atsakymo galima ieškoti žvelgiant iš daugybės skirtingų perspektyvų: istorinės, antropologinės, tarpkultūrinės ar religinės. Šįkart pasirinkome musulmoniškosios tapatybės niuansų nagrinėjimą. Pirmiausia, Marija Sajekaitė pateikia savo požiūrį į šiuolaikinių, įvairiuose pasaulio kraštuose gyvenančių musulmonų tapatybės prieštaringumą. Martynas Barkauskas leidžiasi į pokalbį su jaunu marokiečiu, kritiškai žvelgiančiu į asmenybės formavimosi ir vystymosi galimybes Maroko kultūroje. „Post Scriptum“ interneto svetainėje šias dvi nuomones papildo ir kritikuoja VU TSPMI doktorantės islamo ekspertės Ievos Koreivaitės komentaras.
Galiausiai nutarėme apsidairyti aplinkui – kaip atpažinti asmenybes kasdienybėje? Rašytojas Ričardas Gavelis kartą rašė: „Mūsų gyvenimas toks monotoniškas, o žmonės tokie banalūs, kad visai pamiršom pasaulio įvairovę. Mes taip įpratom prie vienareikšmių personažų, kad, sutikę kitokį, nebežinom nei kaip elgtis, nei ką galvoti.“ Atsižvelgdama į rašytojo nuogąstavimus, „Post Scriptum” redakcija kalbasi su laidos „Pasivaikščiojimai“ autoriumi Ryčiu Zemkausku, o kartu kviečia skaitytoją patį išeiti į gatvę ir sutikti spalvingas Vilniaus asmenybes, kurių bent vieną, tikėtina, jau esate pastebėję. Laikraštį baigiame pasvarstymu apie nuobodulio krečiamą žmogų – ar susidomėjimas, entuziazmas, iniciatyva būtini žmogaus kūrybiškumui atskleisti? – ir egzotišku pasakojimu apie tamsiąją asmenybės iškilimo pusę Pietų Amerikos džiunglėse.
„Sunrise. || The Earth’s Heart Beats In Many Rhythms At The Same Time.“ 365 Days „A Drawing A Day“ Challenge. || 24 February 2015.
Šio numerio iliustracijos skirtos ne tik puslapiams paįvairinti ar tekstų idėjoms pavaizduoti, jos pasakoja atskirą istoriją. Tai fragmentai piešinių, šiais metais nupieštų VU TSPMI alumno Vyto Nevieros, atliekančio mus sudominusį valios ir vaizduotės reikalaujantį eksperimentą. Plačiau – paties Vyto prisistatyme:
„Esu vaikis kilęs iš Biržų krašto, baigęs TSPMI bakalaurą, naršau pasaulį ieškodamas tokio turinio gyvenimui, kurio gimtinėje trūko. Šiuo metu gyvenu Austrijoje, Vienoje, kurią be galo myliu. Net neįsivaizduoju, kur ir kokia profesine linkme likimas mane ateityje nuneš, o ir nuspėt nebandau. O šįmet mečiau sau iššūkį nupiešti po piešinį kasdien, nes nusprendžiau, kad dalykus, kuriuos mėgstu daryti, reikia daryti dažnai bei gerai. Dažnumas garantuotas, o tas pats kasdienis darbas reiškia, jog stengiuosi tobulėti bei tapti geresnis. Tikiuos pavyks. Jau eina trečias mėnuo, kol kas galiu tik džiaugtis ugdoma valia ir kai kuriais rezultatais. Palinkėkit stiprybės!”