Aukštojo mokslo finansavimas: trupiniai begemotams

Pieter Bruegel the Elder „Didelė žuvis ryja mažas žuvis“. 1556

Pieter Bruegel the Elder „Didelė žuvis ryja mažas žuvis“. 1556

Perfrazuojant sovietinį posakį, šiandieninį studijų finansavimą galima apibūdinti taip:valstybė (visuomenė) apsimeta, kad finansuoja studijas, o aukštosios mokyklos apsimeta, kad jas vykdo.

2003 m. Pasaulio banko ataskaitoje Lietuvos aukštojo mokslo pertvarka yra apibūdinta labai taikliai: „Vietiniai ir užsienio ekspertai yra pateikę daug pasiūlymų , bet tik keletas buvo įgyvendinti, ir tie tik iš dalies“. Jei reforma visgi pajudėtų, ji turėtų spręsti daugybę tarpusavyje susijusių problemų. Viena jų – aukštajam mokslui skiriamų finansinių išteklių lygis.

Problemos mastai

Minėtos problemos mastus ir simptomus atspindi dvi tarpusavyje susijusios tendencijos. Viena vertus, per pastaruosius 10 metų studentų skaičius išaugo beveik 4 kartus. Remiantis Statistikos departamento duomenimis, 1995 m. šalies aukštosiose mokyklose studijavo apie 54 tūkst. studentų, o po dešimties metų Lietuvos universitetuose ir kolegijose jų buvo beveik 200 tūkst., tad akivaizdu, jog Lietuvos aukštasis mokslas tapo masinis. Tačiau, antra vertus, aukštajam mokslui skiriamų lėšų dalis per pastaruosius 10 metų buvo apie 1 proc. BVP, t.y. augant Lietuvos BVP, kartu augo ir finansavimo apimtys absoliučia išraiška, ir vis dėlto šis augimas nė iš tolo neprilygo studentų skaičiaus didėjimui.

Taigi, stipriai augant studentų skaičiui, o finansavimo lygiui inkrementiškai didėjant, vienam studentui tenkanti pinigų dalis ženkliai smuko. Lietuvoje vienam studentui tenkančios lėšos, 2005 m. „Eurostato“ duomenimis, siekia vos 37 proc. ES vidurkio (atsižvelgiant į perkamosios galios paritetą). Jei atmestume Bulgariją ir Rumuniją, tai pagal šį rodiklį Lietuva lenkia tik Latviją.

Galimos alternatyvos

Kaip rodo užsienio šalių patirtis, šioje situacijoje yra trys alternatyvos. Pirmoji – status quo išlaikymas, t.y. dabartinės padėties konservavimas. Šią alternatyvą galima rinktis viliantis, kad reikalai pagerės savaime. Lietuvos BVP auga gerokai sparčiau nei vidutiniškai ES, o studentų skaičius dėl demografinių tendencijų artimiausiais metais pradės mažėti. Taigi yra vilties, kad galiausiai aukštojo mokslo finansavimo lygis – lėšos, tenkančios vienam studentui, – kils.

Kita vertus, ilguoju laikotarpiu ne tik mes, bet ir Lietuvos aukštasis mokslas, perfrazuojant Johną M. Keynesą, jau gali būti miręs. Tai rodo smunkanti žmogiškųjų išteklių kokybė. Nemaža dalis geriausiai mokyklą baigusių abiturientų jau dabar renkasi studijas užsienyje, o dėstytojų ilgainiui iš viso gali nelikti. Daugiau nei pusė Lietuvos aukštųjų mokyklų dėstytojų, turinčių daktaro laipsnį, yra vyresni nei 50 metų. Taigi per ateinančius 10 metų pusė jų turėtų išeiti į pensiją. O jaunesni protai arba „nuteka“ į užsienį (jei Lietuvoje nuo 1990 m. buvo parengta apie 4000 mokslo daktarų, tai šiuo metu užsienyje disertacijas rengia arba jas jau yra apsigynę apie 1000 lietuvių), arba, Lietuvoje apsigynę disertacijas, renkasi privatų verslą. Todėl status quo palaikymas iš principo reikštų tolesnį aukštojo mokslo žmogiškųjų išteklių kokybės ir visos sistemos smukimą.

Antrasis pasirinkimas būtų mažinti studijuojančiųjų skaičių. Dėl to turėtų išaugti vienam studentui skiriamų lėšų dalis, tačiau toks žingsnis prieštarautų žinių visuomenės plėtros siekiui ir Vakarų pasaulyje vykstančioms tendencijoms, kur studijuojančiųjų skaičius nuolat auga, nors ir lėčiau nei Lietuvoje.

Be to, priimamų studentų srautus būtų galima bandyti mažinti tik tuomet, jei neįstojusieji į universitetus turėtų rimtą alternatyvą. Vakaruose tokia alternatyva yra kokybiškas profesinis mokymas. Tačiau Lietuvoje šis sektorius yra pernelyg silpnas ir nepatrauklus, nors teigiamos permainos čia vyksta gerokai sparčiau nei aukštajame moksle.

Trečioji galima alternatyva yra susijusi su lėšų, skiriamų aukštajam mokslui, didinimu. Norint pasiekti ES vidurkį pagal lėšų, tenkančių vienam studentui, dydį, reikėtų skirti beveik 3 kartus daugiau pinigų, t.y. kasmet papildomai numatyti apie 1,5 mlrd. litų (šiandieninėmis kainomis). Bet pagrindinė šios alternatyvos silpnybė yra ta, kad ji veda prie savotiško užburto rato. Didesnių lėšų skyrimas savaime negarantuoja geresnių rezultatų. Todėl didinant finansavimą, kartu reikia užtikrinti gerokai efektyvesnį lėšų panaudojimą, t.y. įgyvendinti plačias reformas, pradedant sistemos reguliavimo mechanizmų per-tvarkymu ir baigiant šiuolaikiškų vadybos principų diegimu aukštosiose mokyklose. Tačiau mažai tikėtina, kad tai įvyks artimiausiu metu. Viena iš priežasčių, be vizijos ir politinės valios trūkumo, yra ta, kad reformos įgyvendinimui trūksta pinigų. Čia užburtas ratas ir užsiveria.

Kita vertus, šios alternatyvos negalime atmesti vien todėl, kad šiuo metu efektyvus jos įgyvendinimas yra mažai tikėtinas. Jei reforma visgi pagaliau prasidėtų, finansinių išteklių problema neišvengiamai būtų vienas iš svarbiausių jos komponentų. Tad hipotetiškai galima pasvarstyti, iš kur turėtų atsirasti minėti papildomi 1,5 mlrd. litų?

Kas mokės už aukštąjį mokslą?

Kalbant apie aukštojo mokslo finansavimą, vėl galima būtų išskirti tris papildomų lėšų šaltinius: valstybė (visi mokesčių mokėtojai), studijuojančiųjų tėvai ir patys studentai.

Priešingai plačiai paplitusiai nuomonei, didesnis valstybinis aukštojo mokslo finansavimas yra prastas pasirinkimas, nes tai pažeistų socialinio teisingumo principą. Valstybinis finansavimas iš principo reiškia, kad kaštai tenka visiems mokesčių mokėtojams (turtingiems ir neturtingiems), o didžiausia nauda – prestižas, aukštesnis atlyginimas – tenka paslaugos vartotojui, t.y. studentui. Pastarasis, kaip rodo statistika, gerokai dažniau yra kilęs iš turtingesnės nei neturtingesnės šeimos. Taigi papildomų lėšų skyrimas iš valstybės biudžeto reikštų, kad visi mokesčių mokėtojai, įskaičiuojant ir vargingesnius, turi mokėti už turtingesnių šeimų vaikų gaunamas paslaugas ir su tuo susijusią naudą.

Tačiau yra kitas, socialiai teisingesnis būdas, kuriuo galima būtų pritraukti papildomų pinigų į aukštojo mokslo sistemą. Reikėtų įvesti realų mokestį už mokslą, t.y. gerokai padidinti dabartines įmokas. Tačiau čia būtina atkreipti dėmesį į specifines detales. Įmokų didinimas ne-pertvarkius paskolų sistemos reikštų, kad už studijas turi mokėti studijuojančiųjų tėvai, o tai iš principo užkirstų neturtingesniųjų tėvų vaikams kelią į aukštąjį mokslą. Tad prieš didinant įmokas reikėtų pertvarkyti paskolų sistemą taip, kad paskolą reikėtų atiduoti tik tada, kai buvusio studento pajamų lygis pasiekia tam tikrą ribą (Didžiosios Britanijos modelis). Tai reikštų, kad didžiąją studijų kainos dalį sumoka pats studentas, bet tik tuomet, kai jo investicija į aukštąjį mokslą duoda apčiuopiamą naudą darbo rinkoje.

Aukštos studijų įmokos ir gerai veikianti paskolų sistema būtų ne tik teisingesnė (už paslaugą moka jos vartotojas), bet kartu turėtų ir kitų svarbių privalumų: išaugtų studentų suinteresuotumas kokybiškesnėmis studijomis, universitetai būtų priversti „pasitempti“ dėl didesnių pajamų ir pan.

Lietuvos aukštasis mokslas atsilieka nuo vidutiniškos ES narės visose rezultatų ir pasiekimų kategorijose. Dėl to pagrįstai galima kaltinti ir sovietinį palikimą, ir neefektyvų lėšų panaudojimą, ir iniciatyvos trūkumą bei kitus svarbius veiksnius. Tačiau ar tikrai galima lyginti pasiekimus, jei tam skirti ištekliai skiriasi net 3 kartus?

1 atsiliepimas apie straipsnį “Aukštojo mokslo finansavimas: trupiniai begemotams

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.