Maištas ir kontrolė universitetuose

Odilon Redon „Žmogus kaktusas”. 1881

Odilon Redon „Žmogus kaktusas”. 1881

„Jie pralaužė barikadas ir suėmė viduje įsitvirtinusius studentus. nedidelė naujiena, tarsi kada nors kur nors maištaujantiems studentams visa būtų pasibaigę kaip nors kitaip. Universitetus „sugriauti“ ne taip paprasta. Į juos investuoti milžiniški pinigai .“ (Haruki Murakami, „Norvegų giria“)

Kas yra universitetas – institucija, kurioje ugdomas sąmoningas žmogus, ar valdžios įrankis visuomenei kurti ir kontroliuoti? Kodėl daugeliui studentija asocijuojasi su maištingiausia visuomenės dalimi ir ar toks įvaizdis teisingas? Vargu ar įmanoma rasti atsakymus į šiuos klausimus, todėl šiuo straipsniu siekiama tik parodyti, kaip supratimas apie universiteto vaidmenį ir paskirtį keitėsi priklausomai nuo laikmečio ir jo idėjų.

Švietimas ir kontrolė

John Dewey, amerikiečių sociologas ir psichologas, ypatingai domėjęsis švietimo problemomis, knygoje „Demokratija ir išsilavinimas“, teigia, kad natūralūs jaunimo impulsai neatitinka grupės, kurioje jie egzistuoja, papročių, todėl jie turi būti nukreipiami ir vedami. Ši kontrolės forma nėra tik fizinis suvaržymas: ji susideda iš impulsų, veikiančių duotuoju laiku, koncentracijos į specifinį tikslą, priskiriamos prasmės ir palaikomo veiksmų sekos tęstinumo.

Tokią funkciją, pasak autoriaus, atlieka švietimo sistema. Mokykloje ir universitete visuomenės nariams įdiegiamos reikalingos pažiūros, suteikiami socialiniai vaidmenys. Universitetas yra kelių įtampų laukas – į jį patenka tam tikrus socialinius įgūdžius ir pažiūras jau turintys individai. Kita vertus, būtent universitetai baigia institucionalizacijos procesą, suteikia žinių, reikalingų sėkmingai socializacijai ir įsitvirtinimui visuomeninėje sistemoje.

Be to, universitetai tradiciškai turi didesnę ar mažesnę autonomiją. Būdamos bent dalinai nepriklausomos, akademinės bendruomenės gali tapti pašinu valdžios akyje – siekiant sėkmingai palaikyti sistemą, būtinas tam tikras išsilavinimo tipas, priverčiantis individus prisiimti reikalingas roles ir paklusti visuomeninėmis taisyklėmis.

Taigi politika universitete neišvengiama – pirmiausia čia pasireiškia visuomenės ir valdžios interesai, siekis diegti reikiamo tipo išsilavinimą. Be to, pačiame universitete susiduria skirting dėstytojų, studentų ir tam tikrų socialinių grupių atstovų interesai. Galiausiai akademinė bendruomenė nėra vienalytė masė – ji yra visuomenės atspindys. Kartais visų šių interesų kolizijos išsprendžiamos universitetų viduje, tačiau priešprieša gali įgyti tokį mastą, jog baigiasi maištais ar represijomis.

Universitetai niekada nebuvo ramios bendruomenės. Kita vertus, jų vieta visuomenėje ir santykis su politika buvo skirtingi, keičiantis pačioms žmonių bendrijoms, jų įsitikinimams ir visuomenės modeliams.

Viduramžiai – maištas be politikos

Viduramžių akademines bendruomenes vargiai galima pavadinti įtakinga politine jėga. Pasaulietiniai valdovai menkai kišosi į jų reikalus. Išsilavinimą kontroliavo Katalikų bažnyčia. Tai atsispindėjo ir mokymo programose: paskaitos buvo dėstomos lotyniškai, o pagrindiniai mokomieji dalykai – teisė, teologija ir filosofija. 1215 m. specialiu popiežiaus dekretu Paryžiaus universitete uždrausta dėstyti civilinę teisę, nes manyta, kad didžiausiame šalies universitete pakanka kanoninės teisės studijų. Šis draudimas panaikintas tik XVII a. specialiu karaliaus dekretu.

Labiausiai universitetų minia Viduramžiais būdavo nepatenkinti miestiečiai. Daugelis studentų nekalbėjo jokia vietine kalba, dėvėjo išsiskiriančias mantijas ir dažnai iš aukšto žvelgdavo į vietinius gyventojus. Ši vadinamoji „miesto ir mantijos“ priešprieša dažnai baigdavosi ne tik užslėptomis priešiškumo apraiškomis, bet ir atvirais susirėmimais, po kurių visa universiteto bendruomenė būdavo priversta bent kuriam laikui pasitraukti iš miesto.

Kita vertus, kovos ir neramumai egzistavo ir universiteto viduje – fakultetai rungėsi dėl teisės skirti dekaną, kovojo tarpusavyje bei su kitais universitetais.

Taigi Viduramžių universitetus galima pavadinti neramumų ir maištingumo šaltiniu, tačiau ilgą laiką tokie veiksmai neturėjo politinės potekstės.

Kova dėl tikėjimo ir universitetų kontrolė

Svarbus pokytis įvyko Viduramžių pabaigoje bei Renesanso epochoje. Pirmiausia pasaulietiniai valdovai, nepakęsdami egzistuojančios padėties, nuolat kylančių neramumų bei universitetinių bendruomenių keliamų problemų, įsakė popiežiaus legatams reformuoti universitetus. Jų autonomija buvo smarkiai apribota, o tradicija, pagal kurią aukštasis mokslas yra kontroliuojamas iš vieno centro, išliko iki pat mūsų dienų.

Menkstant Bažnyčios įtakai, išsilavinimo kontrolė ilgainiui perėjo į pasaulietinės valdžios rankas. Čia didžiausią įtaką turėjo prasidėjusi Reformacija, kurios idėjos pasiekė ir universitetus.

Ko gero, pirmą sykį universitetų steigimas virto ginklu po Tridento susirinkimo, kuomet kovai su Reformacija buvo įkurtas Jėzuitų ordinas, kurio viena iš pareigų buvo rūpintis aukštųjų mokyklų kūrimu ir tinkamo išsilavinimo teikimu.

Vykstant Reformacijos-Kontrreformacijos kovoms, atsiskyrė religiniai ir pasaulietiškieji universitetai. Pastaruosiuose, neretai anti-klerikališkuose, Bažnyčia nebeturėjo jokios įtakos. Dažnai būdavo netgi taip, kad universitetų bendruomenė pabrėždavo savo pasaulietiškumą ir nepriklausomybę, tyčiodavosi iš katalikiškų papročių. Pavyzdžiui, dar šiandien Briuselio laisvajame universitete yra švenčiama šventojo Verhaegeno, universiteto įkūrėjo ir aktyvaus Frank masono, diena. Jis buvo nuoširdus anti-klerikalas ir tikrai ne šventasis.

Taigi jau nuo Renesanso sugriežtėjo švietimo kontrolė, tačiau ir tada universitetiniai reikalai išliko politinio gyvenimo paraštėje. Tam, kad akademinės bendruomenės aktyviau įsitrauktų į politiką, reikėjo pakeisti požiūrį į patį švietimo tikslą.

Švietimo misija

Šie pokyčiai įvyko Švietimo epochoje. Švietėjai akcentavo mokslo svarbą, teigė, kad žmogus iš prigimties nėra blogas – jis tiesiog tamsus ir neišsilavinęs. Apsišvietusių žmonių pareiga buvo lavinti kitus. Pirmiausia pasikeitė valdžios požiūris – diskutuota, kaip reikėtų lavinti jaunimą, apsišvietę monarchai kūrė universitetus, didelis dėmesys skirtas gyventojų švietimui.

Kita vertus, keitėsi ir studentijos vaidmuo. Iki Švietimo epochos studentai buvo laikomi arogantiškais, nuodėmingais, keliančiais vien rūpesčius. Nuo XVIII a. požiūrį į juos ėmė keisti prasidėjusių mokslinių tyrimų svarba, apskritai išaugusi mokslo reikšmė – pasaulėžiūra tapo grindžiama moksliniais atradimais ir tiesomis. Kitaip tariant, mokslo žmonėms pradėta skirti gerokai daugiau pagarbos.

Švietėjiškas noras pakeisti pasaulį, sumišęs su jaunatvišku maksimalizmu, pavertė universitetus pasipriešinimo imperializmui, egzistuojančioms santvarkoms ir „pasenusioms“ pažiūroms bastionais.

Maišto dvasią universitetinėms bendruomenėms suteikė Romantinis sąjūdis. Tiesa, šiuo atveju galima spręsti vištos – kiaušinio dilemą bandant suprasti, ar romantizmo idėjos paveikė jaunimą, ar pasikeitęs pasaulis ir pati studentija jį sukėlė. Vienaip ar kitaip dėstytojai ir studentai vaidino jei ne lemiamą, tai bent labai reikšmingą vaidmenį 1848 m. revoliucijose, 1830-31 m. sukilime Rusijos imperijoje.

Taigi XVIII-XIX a. akademinės bendruomenės vaidmuo smarkiai pasikeitė. Ilgą laiką neturėjusi teisės kištis į politinę veiklą, pasinėrusi į vidines peripetijas ir kontroliuojama Bažnyčios, universiteto bendrija įgijo švietėjos bei progreso nešėjos vaidmenį.

Maišto nėra?..

Garsiuosius 1969 m. studentų maištus, nusiritusius per visą Vakarų pasaulį nuo Prancūzijos iki JAV, galima vadinti studentiško maišto apogėjumi. Prieš ką jie buvo nukreipti? Prieš „veidmainingą kapitalizmą“ ir apkiautusią visko pertekusią vartotojišką visuomenę. Paradoksalu, tačiau Vakaruose įsigalėjus liberaliajai demokratijai, akcentuojančiai saviraišką ir visišką individo laisvę, galiausiai buvo pabandyta prieš ją sukilti.

Kita vertus, šiandien visuomenė yra priversta spręsti studentų pasyvumo problemą. 2006 m. kovą Prancūzijoje studentus pažadino ne ideologinės, bet labai materialios priežastys. Tokio pat pobūdžio akcija 2005 m. spalio 13-ąją surengta ir Vilniuje. Regis, visuomenė, prieš kurią sukilta 1969 m., visiškai tenkina šiandieninę universitetinę bendruomenę.

Akademiniuose sluoksniuose ir įvairių šalių švietimo ministerijose diskutuojama apie švietimo vaidmenį. Kuriamos strategijos ne tik kiek ir kokių specialybių studentų reikia paruošti, bet ir ko ir kaip juos mokyti. Švietimo teoretikai kalba apie sistemos, kuriančios pilietį, tinkamą liberaliai demokratijai, kūrimą ir tobulinimą. Tačiau studentų aktyvumas ir dalyvavimas menksta, o ir pati visuomenė dažnai linkusi labiau pasitikėti „praktikais“ nei „teoretikais“.

Galbūt galiausiai padedant tam, ką teoretikai vadina liberaliuoju išsilavinimu, pasiektas reikalingas konsensusas. Nebereikalingos žydų, juodaodžių ar moterų kvotos, kadangi universitetai iš džentelmenų mokyklų ir dramblio kaulo bokštų virto visiems prieinamomis institucijomis. Žinoma, daug kur, kaip ir JAV, vis dar egzistuoja prestižiniai ivory league universitetai – juos baigiantieji priklauso prestižiniam sluoksniui ir sudaro valdžios elitą.

Ar universitetai vėl tolsta nuo politikos? Linkstama trumpinti išsilavinimo laiką ir duoti universitetams vis daugiau autonomijos tvarkant savo reikalus. Galbūt universitetai vėl grįžta į ankstyvąją savo raidos fazę?

Sunku prognozuoti, ar „maištingieji“ universitetų laikai jau praėjo. Galbūt buvo atrastas geriausiais kontrolės būdas, kurio nesugebėjo perprasti totalitarinių ir autoritarinių režimų vadovai – nekontroliuoti ar bent jau nenaudoti tiesioginių kontrolės formų? Ar liberalioji visuomenė, propaguojanti laisvę ir skatinanti išorinį maištingumą bei nuomonių įvairovę, tiesiog nesukuria priežasčių dideliems studentų ir kitų akademinės bendruomenės narių judėjimams?

Į šiuos klausimus sunku vienareikšmiškai atsakyti. Akivaizdu, kad universitetas visada išliks vienu iš svarbiausių būdų socializuoti visuomenės narius ir nukreipti juos tinkama linkme. O ar pačios akademinės bendruomenės maištauja prieš šią kontrolę – tai priklauso nuo visuomenės, laikmečio idėjų ir galiausiai kontrolės įrankių efektyvumo.

Ieva Giedraitytė

VU TSPMI dėstytoja, Barselonos Universiteto doktorantė. Pusiau profesionali „klausinėtoja“ ir nuolatinė „stebėtojasi“, besidominti ekonomikos istorija, politine ekonomija ir Lotynų Amerika.
-> skaityti visus autoriaus/autorės tekstus.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.