Universitetų „titulai” – mūsų laikų aristokratijos gimimas?

Leonardo da Vinci „Antikos karys”. 1472

Leonardo da Vinci „Antikos karys”. 1472

Pasak Michelio de Certeau, šiuolaikinis universitetas yra priverstas atremti iššūkį, kuriam jis niekada nebuvo ir nebus pasirengęs – išlikti masinės kultūros sąlygomis. Išskirtinė universitetinio išsilavinimo teikiama meistrystė turi atliepti ir sutapti su moderniuoju visų lygybės pažadu, prisitaikyti prie rinkos vėjų ir kultūrinių industrijų poreikių. Sykiu negalima nepastebėti kontrastuojančio elitinių universitetų fenomeno kaip savisaugos ir pastangos išlaikyti kokybinį veidą požymio, neretai neatsiejamo nuo masinę visuomenę struktūruojančio socialinių vaidmenų paskirstymo, statuso priskyrimo ir tapatybės įrodymo. Kas slypi po šiomis iš principo kardinaliai skirtingomis praktikomis?

Universitetas – socialinio status kalvė masių visuomenėje

Atrodo, vos tik prancūzų revoliucionieriai sumenkino kilmės (t.y. aristokratijos) vertę ir atvėrė kelius masių laimės paieškoms (pursuance of happiness), o kapitalistai pastatė altorių turtui, ypač sustiprėjo mokslo, kaip alternatyvaus kokybės mato, reikšmė. Universitetai, tarsi senieji kilmę nustatantys titulai, tapo mūsų laikų asmens žinių, vadinasi, ir gabumų įrodymu. Žinoma, visose srityse įsigalėjusi diferenciacija palietė ir mokslo bei žinių pasaulį – universitetų per pastarąjį šimtą metų įsteigta daug, tad nebegalime kalbėti apie universitetinį pasaulį, nepastebėdami didelių skirtumų, kurie leidžia skirstyti universitetus į kelias kategorijas.

Pradėję nuo universiteto, įlieto į masių visuomenę, vaizdinio, galime apibrėžti ir pirmąją kategoriją – masinius universitetus. Tokiose mokslo įstaigose po universiteto pavadinimu slepiasi labai įvairios studijų programos, kurios išsiskiria dviem bruožais: suteikiamu bendruoju universitetiniu išsilavinimu ir jį liudijančiu diplomu. Prisimenant universiteto, kaip visuotinai pripažįstamo kokybės ženklo, idėją, tokie masiniai universitetai juos baigusiems leidžia disponuoti statusu, panašiu į už karinę tarnybą suteikiamą bajoro laipsnį – jis nerodo kilmės, jis nevertinamas kaip kokybinis žymuo, o tėra asmens biografijos detalė (laipsnis už tarnystę, kaip ir diplomas už kelerius studijų metus). Tokių masinių universitetų paklausa lengvai paaiškinama – turėti statusą yra svarbu, o bendrąsias žinias pritaikyti nėra sudėtinga, ypač deklaruojant, kad jos įgytos universitete.

Čia vertėtų prabilti apie universiteto ir jo suteikiamo statuso skirtybes. Jei pirmosios kategorijos universitetai yra skirti tam, kad pamatinė teisė į išsilavinimą būtų garantuota visiems (nors tai nereiškia, kad tas išsilavinimas iš tiesų įgyjamas), į antrąją kategoriją patenka tie universitetai, kurie yra labiau specializuoti (kryptingai linksta humanitarinės arba tiksliosios mokslo sferų link), t.y. pateikia gana siaurą galimybių spektrą ir orientuojasi į lokalinį lygmenį. Tokios mokslo įstaigos suteiktas statusas ar titulas vertesnis tampa dėl savo konkretumo, paremto žinių autoritetu. Šios antrosios kategorijos universitetų atsiradimas reiškia, kad šalia pompastiškos masinių universitetų prisiimtos bendrojo švietimo misijos atsiranda niša ir specializuotam švietimui, o juos baigę studentai į laisvosios rinkos platybes išplaukia bent jau turėdami kursą.

Pasakyk, kur studijuoji, ir aš pasakysiu, ar tapsi prezidentu

Ką rastume, pažiūrėję į geriausių pasaulio universitetų sąrašą? Jo viršūnėje dominuoja universitetai, visuomenės akyse suvokiami visų pirma kaip aukščiausio socialinio statuso šventovės. Garsūs tradicijomis, praktika, disponuojamais fondais, ryšiais ir pasauliniu mastu atpažįstamais alumnų vardais šie universitetai sėkmingai reprodukuoja pasaulio grietinėlę, kuri pasižymi „dviguba“ (žinių ir savybių) kokybe. Paprastai teigiama, jog patys „kilmingiausi”, t.y. geriausi universitetai, išugdo ir geriausius specialistus – prestižinis universitetas tarsi nuoroda į kilmę tampa asmens socialinio statuso ir prestižo žyme.

Todėl nenuostabu, jog egzistuoja universitetai, teikiantys ne tik specializuotas profesines žinias, tačiau kartu garantuojantys ir saugią vietą socialinėje struktūroje. Prancūzijos Grandes Ecoles arba JAV egzistuojanti Ivory League universitetų sistema yra tapusios simboliu edukacinės filosofijos, reprezentuojančios valdančiojo elito tvarumą ir pastovumą, kartu išlaikant atvirumą modernizacijos tendencijoms.

Ivory League (arba Ivy League) – tai aštuoni seniausi JAV šiaurės rytinio regiono universitetai (Brown, Columbia, Cornell, Dartmouth, Harvard, Pennsylvania, Princeton, Yale), laikomi geriausiais ir patikimiausiais šalyje. Naujojo pasaulio studijų formulė paprasta: „The American dream – to get an Ivy League education“, t.y. išsilavinimą, garantuojantį aukščiausią statusą, neribotas galimybes ir prieigą prie uždarų visuomenės sluoksnių. Kita vertus, siekiant patekti į šią svajonių bendriją, gabumai ne visada yra svarbiausias veiksnys. Pasak Danielio Goldeno, tyrusio priėmimo į prestižinius JAV universitetus praktiką, ši lyga neretai primena ne tiek mokslo šventoves, kiek privilegijų ir veidmainystės bastionus, tampančius prieglobsčiu valdančiojo elito (taip pratęsiant universitetines „šeimos tradicijas“) arba dosnių donorų atžaloms.

Kiek kitoks gabumų, žinių ir išorinių privalumų santykis formuojasi Prancūzijos Grandes Ecoles sistemoje, reikalaujančioje dvejus arba trejus metus trunkančių parengiamųjų studijų (classes préparatoires), specifinių įgūdžių ir ruošiančioje aukščiausio laipsnio valstybės tarnautojus, inžinierius, mokslininkus, tyrinėtojus ir verslininkus, kurie, patekę į valstybines struktūras, turi dideles galimybes kilti karjeros laiptais. Šioms mokykloms suteikiama plati autonomija, jų programos itin specializuotos, nors ir pasižymi multidisciplinarumu (généralistes), o studijuojančiųjų skaičius ribotas. Griežtos atrankos procedūros (dažniausiai konkurso būdu atrenkama mažiau nei pusė, baigusių parengiamuosius kursus) žymi aukštą konkurencingumą, palaikomi glaudūs ryšiai su ekonominiu, politiniu elitu, mokyklos disponuoja gausiais finansiniai resursais (teigiama, jog jų įplaukos sudaro 30% visų universitetų biudžeto, nors juose studijuoja tik 4% studentų). Jaques Chiracas, kaip ir 7 iš 12 paskutiniųjų premjerų, buvo vienos tokių įstaigų – Ecole Nationale d’Administration (ENA) – absolventas. Tokia į prestižą ir visuomenės diferencijavimą orientuotų, specializuotų universitetų samprata leidžia šiems universitetams surinkti gabiausius studentus, o pasauliui per tam tikrą ženklų sistemą perduoti žinią, kad tokį universitetinį išsilavinimą įgiję asmenys yra perėję „lyderių kalvę” ir yra pasirengę prisijungti prie elitų sluoksnių.

Antisisteminis gabumų diktatas

Tačiau egzistuoja ir nesisteminių struktūrų – tokių, kur profesinis žinojimas nėra apibrėžtas standartais ar pageidaujamu žinių kiekiu, nes minėtos struktūros remiasi nuolatiniu judėjimu ir kitimu, kuris nebūtinai reikalauja tam tikro žinių pagrindo. Tokios struktūros, aiškiausiai atsiskleidžiančios meno srityje, paremtos individualia saviraiška ir neturi atitikmens universitetinėje struktūroje. Studijuodamas meno istoriją prestižiniame universitete asmuo netampa dailininku ar skulptoriumi, jeigu neturi tam gabumų. Galbūt todėl nemažai žymių meno pasaulio žmonių yra baigę jiems, atrodytų, labai tolimas disciplinas, o kita dalis net nebaigė pasirinktų studijų programų.

Kitaip tariant, aktoriaus, tapytojo ar rašytojo vykdomas kūrybinis procesas netelpa į universiteto kaip žinių ir statuso tiekėjo schemą, nes neturėdamas empirinių tokios veiklos įvertinimo priemonių universitetas nėra įgalus kūrybą įvertinti ir sugraduoti. Čia prasmę praranda bet kokios faktinės koreliacijos, kadangi jų įvairovė neleidžia daryti vienareikšmiškų apibendrinimų: universiteto diplomo būtinybę paneigiantys sėkmingos karjeros faktai vargu ar leidžia atmesti bendrųjų universitetinių žinių krepšelio svarbą. Būtent todėl kartais faktus pravartu traktuoti tik kaip užuominą, pagrindą aiškesniam, bet jau kiekvieno individualiai kuriamam išsilavinimo vaizdui. Kad šis vaizdas būtų skaidresnis, verta prisiminti, kad po bendruoju universiteto vardu slypi labai skirtingos mokslo ir išsilavinimo paskirties sampratos, o pats universitetas turi galią tiek sulyginti asmenį su masėmis, tiek iškelti jį į viršūnes.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.