Nieko nuostabaus, jog medijų santykiui su įvykiais ar individais apibrėžti dažnai vartojama spektaklio alegorija. Prancūzų filosofas Jeanas Baudrillardas siūlo dar radikalesnę simuliacijos sąvoką. Bet kuriuo atveju terminų įvairovė tik nurodo į reiškinio esmę – medijos nesistengia tiesiog objektyviai atspindėti įvykių, tačiau juos pakeičia ir iškraipo.
Spektaklio alegorija
Viena pagrindinių priežasčių, kodėl ryšiams tarp įvykių, medijų ir žiūrovų apibūdinti taikoma spektaklio alegorija, turbūt galėtume vadinti tai, kad medijos savaime nėra suinteresuotos objektyviai perteikti realybę: informaciją reikia traktuoti kaip prekę, o medijas – kaip agentus, siekiančius parduoti savo prekę vartotojui. Šis aspektas iš esmės reiškiasi dviem lygmenimis: informacijos atrankos ir jos pateikimo būdo. Pasaulyje, kur dėl technologijų pažangos galime nesunkiai sužinoti apie įvykius bet kurioje planetos vietoje, medijos susiduria su milžinišku informacijos pertekliumi ir visuomenei gali pateikti tik labai nedidelę visos įvykių aibės dalį – vadinamuosius „svarbius“ įvykius.
Informacijos perkrovos akimirką susiduriama su tikrovės interpretavimu ir galimu jos iškraipymu, kadangi jokių objektyvių kriterijų, pagal kuriuos galėtume atrinkti „svarbius“ įvykius, nėra – apie įvykio „svarbą“ sprendžia tik pačios medijos. Dažnai tokie įvykiai, kaip ginčai tarp parlamentarų ar valstybės vadovų asmeninio gyvenimo peripetijos, yra traktuojami kaip „svarbūs“, nors tiesioginės įtakos žmonių gyvenimui neturi arba liečia tik labai nedidelę visuomenės dalį ir, priešingai, centrinio valstybės banko sprendimai ar įsisenėjusios socialinės problemos, pvz., skurdas, nors ir tiesiogiai veikia žmonių gyvenimus, tačiau dažniausiai nesusilaukia beveik jokio medijų dėmesio.
„Svarbiais“ įvykiais tampa tie, kuriuos galima pateikti žiūrovui pačia elementariausia forma, neretai sudėtingus procesus supaprastinant, o problemas personalizuojant. Būtent dėl šių priežasčių medijos taip mėgsta jau minėtas politikų rietenas ar jų asmeninio gyvenimo intrigas, tačiau lengvai išsisuka nuo sudėtingesnių diskusijų, reikalaujančių ilgalaikio dėmesio išlaikymo ir nuoseklios analizės (pvz., nedarbo, socialinės nelygybės, diskriminacijos klausimai).
Medijoms nuolat kalbant apie tai, kas eiliniam žmogui svetima, kaip apie „svarbius“ dalykus, o problemas, su kuriomis jis susiduria kasdien, nutylint, dirbtinai sukuriama distancija tarp žmonių ir jų išrinktų valdančiųjų, politika imama vaizduoti kaip autonomiška tikrovės sfera, turinti mažai ką bendro su kasdienybe.
„Medijų optika“ dar sykį pakoreguoja tikrovę atrinktus „svarbius“ įvykius iliustruodama tam tikru būdu. Medijų pranešimai nėra (turbūt niekada ir nebuvo) vien faktų konstatavimas. Su įvykių atpasakojimu neišvengiamai susijusios tam tikros interpretacijos, vertinimai ar nuostatos. Nors šie atributai gali lydėti faktus ir be sąmoningų autoriaus pastangų, dažnai medijų pranešimai būna tyčia suteatralinami ir hiperbolizuojami. Suteikdamos savo įvykių versijoms papildomų dramatiškumo elementų ir kitokių pridėtinių verčių, medijos siekia savo prekę padaryti patrauklesnę vartotojui. Tokio pataikavimo išdava yra tai, jog, įveikusios visus šiuos supaprastinimo, dramatizacijos ir personifikavimo filtrus, problemos ir įvykiai neretai neatpažįstamai pasikeičia.
Tiesa, derėtų paminėti, jog nepaisant to, kokia „svarbi“ problema ar įvykis bebūtų, medijų dėmesio centre jis niekada neužtruks per ilgai. Žmonėms pabodus girdėti vis tą patį, medijos greitai užmiršta esamas problemas ir neretai pagal publikos skonį persiorientuoja prie naujų. Puikus to pavyzdys – Vokietijos žiniasklaidą nusiaubusi „Knutomanija“, pasibaigusi neapsikentusio žiūrovo grasinimu meškiuką nudaigoti.
Taigi medijos tampa savotiškai panašios į aktorius, gavusius neįdomų scenarijų (realių įvykių aibę) ir, nesant režisieriaus, juo improvizuojančius ir manipuliuojančius taip, kad bet kokiu būdu išlaikytų ir pamalonintų žiūrovą.
Virtualūs „įvykiai“
Vartotojus pasiekianti informacija nėra pirminė – ji būna kelis kartus perduodama vieno pranešėjo kitam, o du anksčiau aprašytieji informacijos iškraipymo lygmenys pasireiškia kiekviename informacijos perdavimo etape. Kuo įvykis toliau nuo mūsų, tuo daugiau kartų jis buvo perduotas, kad mus pasiektų. Galutinis visos grandinės rezultatas labai primena „sugedusio telefono“ žaidimą – pranešimas, ištartas paskutinio žmogaus, turi mažai ką bendro su patikėtuoju pirmajam.
J. Baudrillardas, teigdamas, kad Persijos įlankos karo niekada nebuvo, omenyje turi būtent tai. Nebuvo tokio karo, koks jis buvo pavaizduotas medijose. Nebuvo tokio karo, kurį išgyveno dauguma su karu tiesiogiai nesusijusių žmonių. Pateiktasis karo vaizdinys buvo iškreiptas, hiperbolizuotas, paryškintas bei be galo įtikinamas – jis buvo tikresnis nei tikras. Medijuotas vaizdinys informuodavo žmones, formuodavo šio karo įvaizdį jų sąmonėse t.y. kūrė jų tikrovę. Sėdėdami priešais televizorių ekranus, žmonės išgyveno karo simuliakrą – karą, kurio nebuvo.
Bet kuri informacija, daugybę kartų perėjusi du iškraipymo lygmenis, tampa įvykiu, nes tokia jos pateikimo forma yra palankiausia informacijos supaprastinimui, personalizacijai, hiperbolizacijai ir teatralizacijai. Galime teigti, kad tokia informacijos pateikimo forma „praryja“ jos turinį, kad būtent pranešimo forma, o ne jo turinys, tampa svarbiausia. Atokesniuose regionuose vykstantys karai, stichinės nelaimės ar revoliucijos pateikiami kaip įvykiai, t.y. greitai, šokiruojančiai ir įtikinamai. Pranešimo pateikimas akimirkai šokiruoja žmogų, prikausto jo sąmonę, tačiau tuoj pat ją paleidžia ir paruošia kito įvykio priėmimui. Pranešimas, pateiktas kaip įvykis, sukrečia, tačiau tokia jo pateikimo forma neišvengiamai verčia patį pranešimą traktuoti kaip tolimą, svetimą ir nesusijusį su pranešimo priėmėju, kitaip tariant, kaip virtualų. Įvykio, kaip informacijos pateikimo formos, įsigalėjimas neišvengiamai reiškia bet kokio pranešimo turinio referentiškumo mirtį.
Prisitaikymas
Nors Maurice‘as Edelmanas teigė, kad žmogus iš medijų pasiima tik tą informaciją, kuri sutampa su jo vidiniais įsitikinimais, tačiau jis tinkamai neįvertino pačių medijų vaidmens. Medijos savo ruožtu taikosi prie vartotojų norų ir atitinkamai kuria savo pranešimus. Ilgainiui „svarbaus“ įvykio statusas bus suteikiamas tik tiems įvykiams, apie kuriuos informacijos vartotojai norės išgirsti, o medijos tokį jų norą negalvodamos tenkins. Medijų pranešimai taps ketvirtosios stadijos atvaizdais, neturinčiais jokio ryšio su bet kokia realybe, t.y. „grynais savęs paties simuliakrais“.
Išsakytam teiginiui, atrodytų, turėtų prieštarauti tai, kad skirtingus įvykius skirtingos medijos aprašo savaip, o tam tikrų įvykių vertinimai jose kategoriškai skiriasi. Vis dėlto šis prieštaravimas tėra labai paviršinė pliuralizmo iliuzija. Įsižiūrėjus giliau, tampa aišku, kad medijų, aptarnaujančių tas pačias informacijos erdves, pranešimai beveik idealiai sutampa, o skirtumai tarp skirtingo pobūdžio informacinių erdvių pamažu nyksta.
Galima niūriai spėti, jog žmonės ilgainiui taps ne tik medijų pranešimų vartotojais, bet ir jų turinio formuotojais, todėl medijos atitrūks nuo savo pirminės funkcijos – informuoti, ir taps tik aklomis publikos norų tenkintojomis.
Lukas Pukelis