Juos galima suimti, teisti ir gąsdinti, sunaikinti jų darbus ir grasinti sankcijomis. Jais galima žavėtis, skatinti juos arba patiems tokiais tapti. Tad gatvės menas (angl. „street art“) -akivaizdžiai kontraversiškas užsiėmimas, neabejotinai laikomas subkultūros dalimi ir dažniausiai tampantis jaunų žmonių pasaulėžiūros išraiška. Tapyba, netikėtai užklumpanti skersgatvyje ar ant tvoros kaip akibrokštas, jau yra neatsiejama šiuolaikinio miesto veido dalis.
Išlaisvinantis nelegalumas
Legalumas yra ir gatvės piešinių problema, ir jų žavumas. Net jei skirtumas tarp naują namą sudarkiusio tradicinio graffiti ir Kurto Wennerio stulbinančių Renesanso darbų, pateiktų gatvėje kaip trimačiai vaizdai, yra akivaizdus, teoriškai, jei tik piešinys nelegalus, tarp vandalo ir menininko galima dėti lygybės ženklą. „Tai nelegalu“ yra nuosprendis, net jei ant sienos esantis kūrinys originalumu nurungtų bet kokį muziejuje kabantį šiuolaikinį šedevrą. Tačiau menininkus suvaržyti gali tik pabėgusios mūzos. Nes tik tokie gatvės meno grandai kaip Banksy viešinasi ir legalizuoja savo darbus, drįsdami okupuoti net britų Šiuolaikinio meno muziejų. Tačiau naujai iškeptam gatvės menininkui nerūpi saviraiškos teisiniai apribojimai – gatvės meno esminis ingredientas ir yra apribojimai, paradoksaliai ji išlaisvinantys. Todėl natūralu, kad specialiai gatvės meno meistrams valdžios paskirtos sienos ju itin daug nepritraukia – neįdomu. Legalumas galimas, bet nebūtinai pageidautinas.
Nuo jausmų iki politikos
Spjauti į veidą visuomenei, jos stereotipams ir normoms; sukurti savo realybę; šokiruoti ir nustebinti; išlieti jausmus, ypač pyktį ir nepasitenkinimą; išrėžti nuomonę apie įvairiausius socialinius reiškinius; pasijuokti arba tiesiog pasakyti be žodžių. Tokie įvairūs gali būti gatvės meno tikslai. Tą patį galima pasakyti ir apie temas. Jo akiratin gali pakliūti bet kas – nuo politinių aktualijų iki asmeninių minčių ir jausenų. Tad nenuostabu, kad politikų ir kitų žymių veikėjų galvos karaliauja ne tik medijose, bet ir ant sienų. Neretai nelegalus piešinys tampa politiniu manifestu – tyliu, efektyviu, (ne)ginčijamu. Kaip ir užrašas ant vienos Londono gatvę saugančios sienos, nuo 1981 m. konstatuojantis: „If voting changed anything they`d make it illegal“ (liet. „ Jei balsavimas ką nors keistų, jis būtų paskelbtas nelegaliu“).
Nors valstybių galvoms tai nekelia susižavėjimo, jų atvaizdai dažnai pašiepiami aštriausiai. Politika suasmeninama dėl paprastumo – taip atsiranda nebylus dialogas tarp „mes“ ir „jie“, nes „jie“ aptarinėja, „klauso“, o „mes“ teigiame. Populiariausių sąrašo viršūnėse neabejotinai yra Amerikos politikai. Pavyzdžiui, Buenos Aires nuo sienos šypsosi „Mickey Bush“ (aliuzija į žymų animacinį personažą Peliuką Mikį, angl. „Mickey Mouse“) – tuomet dar prezidentas Džordžas, o užrašas apačioje skelbia: „Disney War“ (liet. „Disnėjaus karas“). Raumeningu kūnu menininkų „apdovanota“ Sara Palin puikuojasi Niujorke, o Džono McCaino nauja pavarde Teksase tapo „McCain`t“ (aliuzija į žodį „negalima“ – „can‘t“). Seksualumu spinduliuojantis Bilas Klintonas merkia akį nuo elektros skydinės – juk visos gali būti kaip Monika, o užrasas „pimp“ (liet. „suteneris“) įspėja būti atsargioms. Pavyzdžių sąrašas gali tęstis be galo, tačiau pagrindinė mintis išlieka – gatvės menas kuria akistatą. Viešumas skatina ne tik pasigrožėti dailiomis linijomis, bet ir kritiškai mąstyti apie įvairius politinius reiškinius. Menininkas tarsi perspėja susitepusį veikėją – „Aš viską matau“, nes gatvės menas dažniausiai negali toleruoti kvailo abejingumo nedistiliuotai politikai. Galų gale, nors piešinį galima nuvalyti, nuomonės – ne. O kadangi ne kiekvienas valdžios vyras ar moteris nori matyti savo klaidas, gatvės tapyba tampa dar labiau kontroversiška.
Netikėtai ir viešai
Gatvės meno žavesys yra jo netikėtumas – niekada negali žinoti, kuriame skersgatvyje būsi užkluptas kad ir tokio paliepimo: „Go tell your mama! I‘m for Obama“ (liet. „Eik pasakyk savo mamai, aš už Obama“). Negana to, gatvės menas pabėga nuo muziejų dulkių į viešą erdvę, kur jį gali stebėti visi už kiekvienam prieinamą kainą – nemokamai. Gatvės tapyba taip pat perkeliama ir į virtualią erdvę, kur beveik išsaugomas jos unikalumas. Todėl turtingi Pietų Afrikos Respublikos interneto vartotojai gali matyti kaip Banksy stebina praeivius – Londono gatvėje ant sienos bučiuojasi du policininkai, skersgatvyje maža mergaitė apieško kareivį, Barackas Obama sako kalbą ant kampo. Visi mato visus, todėl išvada – nuo gatvės meno, jo viešai reiškiamos nuomonės ir B. Obamos bei kitų „galingųjų“ nepabėgsi. Ir vargu, ar verta – be gatvės meno miestas taptų nespalvota, labiau vienareikšme ir mažiau prasminga erdve, nes nelegalus džiūstančių dažų kvapas jau tapo jo kasdienybe. Nors riba tarp vandalizmo (visi žino tuos erzinančius užrašus ant sienos „aš čia buvau“) ir meno išties plonytė, šiandien gatvės menas yra neišvengiamas – kaip ir pati politika.
Įsivaizduokite, kad esate didelio miesto meras-asketas. Jus gali itin sunervinti ant naujai nudažytos savivaldybės sienos besipuikuojantis posteris arba stencil`as. Jo vakar čia nebuvo! Bėda tame, kad gatvės tapyba be suvaržymų gali privesti prie savivaliavimo. Atsibundi ryte, eini išsivaryti automobilio ir žiū- „aš čia buvau!”. Kažkoks vandalas nusprendė Jums tai pranešti. Aišku, gal ir malonu, kai užsuka svečių, bet pageidautina, kad jie nepaliktų tokių dovanėlių. Bet koks žmogelis gali įsivaizduoti, kad jis- puikus meninkas ir kad Jums nėra ko širsti- jis Jūsų kieme daro revoliuciją ir keičia pasaulį. Riba tarp meno ir vandalizmo yra sunkiai nubrėžiama ir lengvai peržengiama.
Indrė Audenytė