Afrikietiškų sienų galvosūkis

Gambijos valstybės ilgis – net 500 km, tačiau vietomis šalies plotis siekia vos 20 km. Tokias keistas Gambijos, įsigraužusios tiesiai į Senegalo valstybės vidurį, sienas nulėmė tai, jog valstybė išsidėsčiusi aplink laivybai tinkamos Gambijos upės krantus.

Jesini kaimas, esantis tarp Kenijos ir Tanzanijos, iš pirmo žvilgsnio atrodo esantis paprastas Afrikos kaimelis. Tačiau nepatyru­siam keliautojui surasti šį kaimą praktiškai neįmanoma. Jesini nėra pažymėtas oficialiuose žemėlapiuose, jame nėra elektros, į jį neveda joks automobiliams pritaikytas kelias. Vienintelis būdas pasiekti kaimelį – keliauti pėsčiomis ar važiuoti dviračiu.

Teoriškai Jesini priklauso Tan­zanijai, tačiau didžioji dalis kaime­lio gyventojų dėl įvairių praktinių priežasčių save laiko Kenijos piliečiais. Didžioji jų dirbamos žemės dalis yra Kenijoje, vandenį jie semia iš Kenijos, taip pat naudoja Kenijos valiutą. Pasak vietinių gyventojų, Tanzanijos šilingas čia yra bevertis, nes dauguma prekiautojų atvyksta iš Kenijos. Galiausiai ir pačiai Tanzanijos valdžiai nelabai rūpi Jesini kaimelis, vargu, ar šalies oficialioji valdžia apskri­tai nutuokia jį egzistuojant.

Baobabai – sienoms nužymėti

Tokia kebli situacija susidarė dėl 1900 metų Anglijos – Vokietijos sutarties, kuria buvo pažymėta siena tarp Tanzanijos ir Kenijos. Oficialiai šioje sutartyje siena buvo aprašyta naudo­jant tokius laikinus riboženklius kaip baobabai, mangrovės ar net termitynai. Tad, nors oficialiai šioji siena vis dar egzistuoja, ją žymintis ženklai – nebe. Tiesa, vietiniai gyventojai gana dažnai naudoja baobabus nužymėti terito­rijoms dėl jų ilgaamžiškumo, tačiau netgi ir jų, praėjus šimtui metų, rasti yra neįmanoma, ką bekalbėti apie ter­mitynus.

Siena buvo dar kartą nužymėta 1956 metais – šįkart pastatant be­toninius stulpelius. Tačiau žymint jau buvo pastebėta, kad naujoji siena gerokai nukrypo nuo senosios – išnykę riboženkliai paprasčiausiai neleido nustatyti tikslių sienos ribų. Nepaisant de facto pasikeitusios sienos aprašymas sutartyje liko nepakeistas. Todėl realybėje iškyla daugybė dilemų, neaiškumai dėl sienos stabdo regiono ekonomikos vystymąsi ir palieka vietinius žmones, tokius kaip Jesini kai­melio gyventojai, sudėtingoje situaci­joje.

Įkalinti senose sutartyse

Iš pirmo žvilgsnio panašių problemų Afrikoje yra gausu. Štai Benino ir Nigerijos siena išlieka praktiškai neištyrinėta ir nesužymėta – pasienio teritorijos gyventojai nelabai nutuokia, kuriai valstybei priklauso. Beje, kaip ir Jesini kaimelio gyventojai, nelabai ir stengiasi priskirti save kuriai nors šaliai. Vienas genties vadas pareiškė, jog „mes vertiname šią sieną kaip skiriančią prancūzus ir anglus, o ne Jorubusą”.

Tikslia sienos demarkacija savo laiku nebuvo susidomėjusios ir metropolijos. Anglijos – Prancūzijos sutartis, pasirašyta 1889 metais, numatė, jog siena eis nuo pakrantės iki Nigerio upės, tačiau tuo metu tik strategiškai svarbios ir ekonomiškai vertingos teritorijos buvo tiksliai nužymėtos. Įdomu tai, kad minėtoji sutartis yra pats naujausias, todėl pagal tarptautinę teisę privalomas dokumentas, kuriuo yra nustatyta riba tarp abiejų valstybių.

Siena pagal upės vingius

Paveldėtos sienos šiuolaikinėje Afrikoje yra viena iš svarbiausių priežasčių, neleidžiančių jos valstybėms užsitikrinti saugumą, ekonominį stabilumą ir prieinamumą prie svarbių objektų. Net 16 Afrikos valstybių neturi jūrinės sienos. Paveldėtų sienų problemas gerai iliustruoja Gambijos atvejis. Atrodytų, lyg Gambija yra įsigraužusi tiesiai į Senegalo valstybės vidurį. Gambijos valstybės ilgis – net 500 km, tačiau vietomis šalies plotis siekia vos 20 km. Tokias keistas sienas nulėmė tai, jog valstybė išsidėsčiusi aplink laivybai tinkamos Gambijos upės krantus.

Pati Gambijos upė yra viena geriausiai laivybai tinkamų upių visoje Afrikoje, todėl pažiūrėjus į žemėlapį darosi akivaizdu, kad tiek Senega­lui, tiek žemyne esančiam Maliui ši upė turėjo tapti pagrindine arterija prekių eksportui. Tačiau Senegalas buvo Prancūzijos kolonija, o Gambija – An­glijos. Abi metropolijos dėl tarpusavio politinių ir ekonominių nesutarimų nebuvo suinteresuotos bendradarbiauti. Todėl prancūzai buvo priversti statyti pirmajį geležinkelį Afrikoje iki Dakaro uosto prekėms gabenti. Tai nepaprastai padidino tokių prekių transportavimo kaštus. Tuo tarpu Gambijos upe prekes gabeno tik pati Gambija. Galiausiai, dėl mažo noro ekonomiškai bendradarbiauti nukentėjo abi metropolijos.

Neteisingai nubrėžtos sienos – didžiausia problema?

Tikriausiai daugelis yra girdėję is­torijas apie neteisingai nubraižytas Af­rikos sienas ir įvairių grupių atskyrimą Europos valdovų kabinetuose dalijantis žemyną. Iš pirmo žvilgsnio šie kal­tinimai yra visiškai teisingi. Oficialiai buvo suskaičiuota, jog šiuolaikinės Afrikos sienos atskyrė net 177 et­ninius regionus. Tačiau šiuolaikinei Afrikai daugiausia problemų kelia ne tiek etninių regionų atskyrimas (tokių atvejų visame pasaulyje rasime daugybę), bet paveldėtos sienos, kurios neleidžia daugeliui Afrikos valstybių užsitikrinti sąlygų, būtinų sėkmingam ekoniminiam vystymuisi. Mažas ben­dradarbiavimo tarp valstybių lygis, reikalingos infrastruktūros ir stabilios elektros energijos trūkumas nepa­prastai padidina veiklos kaštus, o tai daro vietinį verslą nekonkurencingą pasaulinėje rinkoje. Daugelį stambių investicinių projektų Afrikos šalys galėtų įgyvendinti kartu, tačiau sienų klausimai ir tarpusavio nesutarimai sumažina tokio bendradarbiavimo galimybę.

Ištrauka iš Anglijos – Vokietijos sutarties, pasirašytos 1900 metais: III………………………………………… Ant aukštesniojo upės kranto riba eina nuo baobabo, esančio taške Nr. 5, pro antrąjį baobabą iki trečiojo baobabo. Du cementiniai blokai buvo pastatyti įsiterpiančiose erdvėse ir žymės buvo iškirstos baobabuose.

Cituota iš McEwan, Alec C., The International Boundaries of East Africa. Oxford: Clarendon Press, 1971.