Griaustinio Drakono karalystė iš Viduramžių tiesiai į XXI amžių?

Iš tiesų, daugiau nei tūkstantį metų mažytė Butano karalystė gyveno izoliacijoje ir nė karto neprarado nepriklausomybės.

Iš tiesų, daugiau nei tūkstantį metų mažytė Butano karalystė gyveno izoliacijoje ir nė karto neprarado nepriklausomybės.

Griaustinio Drakono karalystė – taip Butano žmonės valsty­bine dzongkha kalba vadina savo gimtają šalį. Apie šį kraštą, visiškoje izoliacijoje nuo pasaulio gyvenusį iki pat 1960 metų, žinota nedaug. Tačiau dabar paslaptingasis Butanas pamažu atsiveria ir bando padaryti, rodos, neįmanoma – peršokti iš Viduramžių tiesiai į dvidešimt pirmąjį amžių.

Paskutinysis Shangri-La Žemėje

Butanas, daugelio jį aplankiusiųjų lūpomis vadinamas tobula šalimi, „paskutiniuoju Shangri-La Žemėje“, vakariečių dėmesį patraukė neseniai. Tai nutiko tuomet, kai legenda apie Shangri-La – harmoningu ryšiu tarp visų gyvų būtybių paremtą slėnį kažkur Himalajų kalnuose – buvo paskel­bta James Hilton knygoje „Lost Ho­rizon“. 1933 metais, vos tik išleidus knygą, paremtą autoriaus kelionės po Himalajus įspūdžiais, į aukščiausius pasaulio kalnus pasipylė ekspedicijų virtinės. Žemiškojo Shangri-La slėnio ieškojimas tapo užsiėmimu fanatiškai entuziastingų vakariečių, šventai tikinčių, kad J. Hilton nemelavo.

Skirtingi keliautojai Shangri-La epitetą bandė prilipdyti skirtingoms vietovėms, tačiau nei vienai jis taip ne­tiko kaip Butanui.

Keliautojams ši šalis atrodė mistinė vieta žemėje, kur gamta ir tikėjimas iškyla kaip du visa lemiantys veiksniai, transformuojantys karalystę į galimą žemiškos harmonijos lopšį, visiškai nežinomą vakariečiams.

Iš tiesų, daugiau nei tūkstantį metų mažytė Butano karalystė gyveno izoliacijoje ir nė karto neprarado nepriklausomybės. Geografiškai išsidesčiusi paribyje tarp „pasaulio stogu“ vadinamų Himalajų kalnų viršūnių, o geopolitiškai – tarp dviejų pasaulinių galybių, Indijos ir Ki­nijos, ši maža valstybė sugebėjo ne tik išgyventi, bet ir sukurti unikalią kultūrą, kuri ir buvo jos ilgalaikio gyvavimo pagrindas. Geografiškai ir politiškai izoliuotoje šalyje iki pat 1960 metų nebuvo kelių, elektros, motorinių transporto priemonių, telefonų, pašto paslaugų, o televizija buvo uždrausta iki pat 1999 metų (tais pačiais metais šalyje atsirado ir internetas).

Karalius, kuris atsisako privilegijų pats

Net ir šiandien Butano karalystės kraštovaizdis kelia pamirštos šalies įvaizdį: rūko apsuptos senovinės šventyklos, stovinčios ant šimtus metrų žemyn stačiai smengančių uolų atbrailų, gyventojų garbinamos šventos kalnų viršūnės, niekada nejutusios žmogaus kojos slėgimo, žemumose vešinčios pirmykštės džiunglės. O kažkur – ir kukli medinė pilaitė, ap­gyvendinta inovatyvaus, vos 28 metus turinčio karaliaus, Oksforde įgijusio aukštąjį išsilavinimą.

Gyventojų mylimas V-asis Wang­chuck dinastijos karalius Jigme Khesar Namgyel Wangchuck karūną 2008 metais perėmė iš savo tėvo. Būtent Jigme Singye Wangchuck, IV-asis Wangchuck dinastijos kara­lius, nusprendė, jog šaliai gana atsiribojimo nuo pasaulio politikos ir pradėjo svarbias šaliai reformas, pradedant šalies infrastruktūros plėtra (įskaitant pirmųjų kelių tiesimą), baigiant švietimo bei sveikatos ap­saugos sistemos pokyčiais.

IV-asis Wangchuck dinastijos karalius inicijavo ir valstybės politinės sistemos pertvarką – perėjimą nuo absoliutinės prie demokratinės konstitucinės monarchijos, įgyvendintą 2008 metais, jau valdant sūnui.

Visi politiniai pokyčiai Butane vyksta paties karaliaus valia, nesant jokio spaudimo iš visuomenės. Priešingai, šalies gyventojai stebisi, kodėl ta demokratija jiems apskritai reikalinga, jeigu jie turi tokį atsidavusį, tautos gerovės labui dirbantį karalių.

Svarbiausias politikos tikslas – piliečių laimė

Įdomiausias Butano politikos aspektas yra „bendros nacionalinės laimės indekso“ terminas, sukurtas IV-ojo Wangchuck dinastijos karaliaus dar 1972 metais, siekiant sukurti ir vystyti tokią ekonomiką, kuri tarnautų budiz­mo dvasinėmis vertybėmis paremtai šalies kultūrai bei derėtų su unikalia šalies gamta. Taip Butanas siuntė svarbią žinią, gerokai išsiskiriančią globalizacijos amžiuje gyvenančio materialistinio pasaulio kontekste. Mintis, kad „bendros nacionalinės laimės indeksas“ yra svarbesnis nei „bendras nacionalinis vidaus produktas“, sulaukė atgarsio ir už šalies ribų.

Nuo 2007 metų skirtingose pas­aulio vietose kasmet vyksta „bendros nacionalinės laimės“ tyrimams skir­tos konferencijos, siekiančios plėtoti šią Butane gimusią idėją. Pastaro­ji paremta prielaida, kad „gerovės apskaičiavimas“ turėtų svarstyti ne tik ekonominio vystymosi atnešamą naudą, bet ir tokius aspektus kaip aplinkos apsauga, kultūros apsau­ga ir vystymas, geras valdymas bei žmonių gyvenimo kokybė. Teigiama, kad kiekviena visuomenė turėtų mokėti suderinti materialinį vystymąsi su psichologiniais, kultūriniais ir dvasiniais aspektais, išliekant harmonijoje su gamta. Šiuo metu, pasak „bendros nacionalinės laimės indekso“, butaniečiai yra laimingiausia tauta Azi­joje bei viena laimingiausių pasaulyje.

 …pavogta Shangri-La?

Harmoningam Butano siekiui kurti žemiškąjį Shangri-La priešinga atrodo Kinijos vyriausybės politika. Kinija 2001 metais priėmė sprendimą vieną pietinę šalies Junano provincijos apygardą pervadinti iš Zhongdian į Shangri-La. Sprendimas paremtas gry­nai politiniais ir ekonominiais sumeti­mais, siekiant pritraukti kuo daugiau turistų, verslo investicijų bei vykdant ekspansionistinę tolimųjų regionų „vystymo ir įsisavinimo“ politiką. Investicijos „į plėtrą“ čia matomos akivaizdžiai: per vieną gražiausių buvu­sio Zhongdian regiono vietų tiesiamas „valstybinės svarbos“ greitkelis į Tibeto sostinę Lhasą, statant hidroelektrines tvenkiamos upės, kyla šiuolaikiniai miestai. Čia dvelkia ne Shangri-La krašto pavadinimo suponuojama har­monija, o materializmu ir didėjančiu išmetamųjų dujų kiekiu.

Butanas, kurį tegalima pasiekti lėktuvu, per kalnus iš Tibeto arba maliarinių uodų kupinomis džiunglėmis iš Indijos, gamtosaugos klausimuose išlieka atsparus pagundoms. Nors užsienio lankytojų kasmet daugėja, tačiau jų srautą reguliuoja valstybės nustatytas kasdienis 240 dolerių mokestis, įvestas pasimokius iš Nepalo, kurį trypia minios keliautojų su kuprinėmis, pavyzdžio. Galima viltis, kad ir toliau vykdydamas saikingą ir protingą modernizaciją, Butanas išties padarys neįmanomą Wangchuck di­nastijos šuolį tiesiai iš viduramžiško paribio krašto į naujuosius modernius laikus, kartu neprarasdamas savojo tapatumo ir teisės vadintis žemiškuoju Shangri-La.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.